Anūkus jis mokė išminties, ūkio darbų, atpažinti miško teikiamas gėrybes. Tomis vaikystės vasaromis Deimantas Jusys (40 m.) vos spėdavo paskui senelį viena protezuota koja. Negalią turintis žmogus būsimajam paraatletų treneriui visada atrodė toks pat, kaip jis pats: viską galintis ir nuo nieko nepriklausomas. Gal būtent dėl to, kad ir savo auklėtinių jis nelaiko pažeidžiamais bei ko nors nepajėgiančiais, o gal ir dėl aibės kitų priežasčių, Šiaulių lengvosios atletikos ir sveikatingumo centras, kuriame treneriu dirba D. Jusys, tapo Lietuvos lengvosios atletikos pararinktinės narių kalve.

Birutės Pakėnaitės nuotr.

Kai prieš ketverius metus, 2019-aisiais, – prieš pasaulį sukaustant koronaviruso pandemijai – Lietuvos lengvosios atletikos rinktinė pastarąjį kartą dalyvavo žmonių su negalia pasaulio čempionate, joje buvo 8 lengvaatlečiai.

Šiemet Paryžiuje, kur liepos 8-17 dienomis vėl vyks pasaulio čempionatas, Lietuvos rinktinei atstovaus net 19 sportininkų. 7 jų – Šiaulių lengvosios atletikos ir sveikatingumo centro auklėtiniai. Juos treniruoja D. Jusys ir Tolvydas Skalikas. O taip pat Jonas Spudis ir Andrius Skuja, Paryžiuje ir patys kovosiantys dėl paralimpinių kelialapių.

Šiauliai jau ne vienerius metus žengia keliu, vedančiu į aukščiausio rango varžybas ir pergales jose, o tai, neabejotinai, ir trenerio D. Jusio nuopelnas, kuris jau seniai užsibrėžė tikslą: „Mes dirbame rezultatams, o ne tam, kad tiesiog gerai praleistume laiką.“

Senelis, D. Jusio motinos tėvas, Juozas Pikauskas-Peludnikas, buvęs Vyčio apygardos partizanas, nors ir su kojos protezu, nuolat sukosi nenustygdamas vietoje, o ir anūkus mokė nesikratyti darbo. Deimantas su seneliu meistraudavo, eidavo į laukus ravėti bulvių, veždamas šieną džiaugdavosi gavęs pavadelioti vežimą traukiantį arklį, o miške mokėsi atpažinti naudingus ir nuodingus augalus.

Kulka iš J. Pikausko-Peludniko atėmė didelę dalį kairiosios kojos – ją teko amputuoti aukščiau kelio. Pritaikius protezą, buvęs partizanas dešimtmečiui išsiųstas dirbti sunkių darbų į Sibirą, bet Lietuvą labiau už viską mylėjęs aukštaitis nepasidavė negandoms ir savo anūkams visada buvo pavyzdys.

D. Jusio teta – tėvo sesuo – turėjo intelekto negalią, buvo vežiojama vežimėliu, kuriuo, kaip mena Deimantas, vaikai vis nepasidalydavo, bandydami juo patys važiuoti.

D. Jusys nuo pat gimimo augo šalia negalią turinčių žmonių, todėl tie žmonės jam niekada neatrodė kuo nors išskirtiniai ar ko nors negalintys. Tad ir Deimanto karjera, rodosi, pati jį pasirinko: iš Pasvalio kilęs buvęs lengvaatletis ir regbininkas jau keliolika metų dirba Šiauliuose, ieškodamas negalią turinčių talentingų atletų ir atverdamas jiems kelius į pasaulį.

Svajojo tapti mokytoju, tapo treneriu

Jaunystėje D. Jusys buvo šuolininkas į tolį, paskui – ir Saulės miesto komandos „Vairas“ regbininkas, o tuomečiame Šiaulių universitete baigęs Kūno kultūros ir sporto pedagogikos bakalauro bei magistro studijas tapo treneriu.

„Visada svajojau dirbti kūno kultūros mokytoju, bet taip ir neteko – visą laiką esu treneris“, – šyptelėjo D. Jusys.

Jo darbas su negalią turinčiais sportininkais prasidėjo tuomet, kai iškart po studijų tapęs vienos Šiaulių kūno kultūros ir sporto mokyklos direktoriaus pavaduotoju, susirūpino, kodėl mokykloje žaidžiamas krepšinis vežimėliuose, tinklinis sėdint, aklųjų riedulys, tačiau negalią turinčių šiauliečių niekas nemoko lengvosios atletikos rungčių.

D. Jusiui rėžė tiesiai šviesiai: „Pats esi lengvaatletis, tad eik ir dirbk, nes daugiau nėra kam.“

Pradėjęs domėtis, ar gali surinkti pakankamai auklėtinių treniruotėms, – reikėjo mažiausiai keturių sportininkų, – jaunas energingas treneris vaikščiojo per skirtingas negalias turinčių sportuojančių žmonių klubus ir klausinėjo, ar kas norėtų pabandyti lengvąją atletiką?

Tarp tų pirmųjų veržlaus trenerio auklėtinių buvo ir trišuolininkas Simonas Kurutis, Europos čempionate vėliau laimėjęs bronzą, sprinteris Mindaugas Bernotas – Europos ir pasaulio čempionatų finalo bėgimų dalyvis.

„Prie šių, įspūdingus duomenis turinčių lengvaatlečių, pradėjo lipdytis kiti. Dabar jau turiu apie dvi dešimtis auklėtinių nuo 10 iki 40 metų“, – sakė D.Jusys.

Dirbdavo iki išnaktų

D. Jusiui kelio pradžioje teko brautis per kitų abejingumo ir nepasitikėjimo brūzgynus.

„Į lengvosios atletikos maniežą atėjome keli su negalia. Tai su rankomis, tai su kojomis kas nors ne taip, tai cerebrinis paralyžius. Visi žiūrėjo – kas čia tokie?! O ir sportininkai jautėsi nekaip, kai juos vis kas nors nužiūrinėjo. Bet per daugiau kaip dešimtmetį pagaliau įsiliejome į bendruomenę ir į negalią turintį sportuojantį žmogų dabar jau niekas nekreipia dėmesio“, – patikino D. Jusys.

Lietuvoje nėra įstaigų, kurios galėtų parengti trenerį dirbti su negalią turinčiais žmonėmis. Juolab kad kiekviena negalia yra specifinė, tad kiekvienai reikia ir specialių žinių.

Tad pradžioje D. Jusys ne tik treniravo, bet ir pats mokėsi iš savo auklėtinių, davęs užduotis, stebėjo, kas pavyksta ir kas – ne.

„Analizuodavau kiekvieną treniruotę, ką tas žmogus gali, ko – ne, vertindavau, kurių pratimų atlikti dar negali, bet įstengs, kai sustiprės, kiekvienam ieškodavau tinkamiausios rungties – šuolių, metimų, bėgimų. Tekdavo įvertinti daugybę smulkmenų: žmogus stambus, didelis ar lengvas – gali bėgti, ar gali atsispirti, ar negali“, – savo darbo užkulisius praskleidė D. Jusys.

Tačiau, kad ir kokią šaką pradedančiajam sportininkui buvo numatęs treneris, visi vis tiek pradėdavo nuo paprasčiausios mankštos, kol sutvirtėdavo tiek, kad imdavo dirbti ir ištvermei bei technikai.

„Matuodavau kiekvieno pulsą, žiūrėdavau, kaip reaguoja į atsistatymą, per kokį laiką atsistato. Žinau, per kiek laiko turi atsistatyti širdis, kad būtų galima, tarkime, bėgti antrą atkarpą. Klausinėdavau auklėtinių, kaip jaučiasi, kaip raumenys reaguoja į krūvį. Stengdavausi sportininkus ir pasaugoti, bet drauge ir pareikalauti iš jų to, kas vėliau galėtų duoti rezultatą“, – sakė D. Jusys.

Jo darbo diena, rodos, niekada nesibaigdavo. Dieną D. Jusys atlikdavo visas biurokratines užduotis kaip Kūno kultūros ir sporto mokyklos direktoriaus pavaduotojas, vakarop imdavosi trenerio darbo su sportininkais, o naktimis naršydavo kompiuteryje informacijos, mat apie kiekvieną negalią ir jai priskiriamą klasę per varžybas tos informacijos buvo aibė.

Iki šiol D. Jusys turi įproti ir viską iš anksto planuoti: ne tik atskiras treniruotes, bet net ir sezoną, tad tai būdavo papildomas laikui imlus darbas. Tačiau, kai po kelerių metų tokio maratono tapo vien  Šiaulių lengvosios atletikos ir sveikatingumo centro treneriu, laiko atsirado daugiau.

Atverdavo ir savo piniginę

Pats D. Jusys kuklus ir apie savo nuopelnus vedant auklėtinius pergalių keliu kalba šykščiai: „Aš tik nukreipiu ten, kur manau, kad reikia, o viską padaro pats sportininkas.“

Tačiau treneris darė kur kas daugiau nei pats pripažįsta. Tai D. Jusys surado ir įtikino pabandyti rimčiau sportuoti Egidijų Valčiuką ir A. Skują – ieties metikus ir rutulio stūmikus.

Vos 133 cm ūgio E. Valčiukas garsėjo ne tik kaip puikus jėgos trikovės atstovas, bet ir puikiai tiko lengvosios atletikos metimų rungtims. Drauge su Egidijumi tą patį sporto klubą lankęs A. Skuja talentų ieškojusiam D. Jusiui irgi krito į akį.

Tuomet, prieš 8 metus, kai pradėjo lankyti treniruotes pas energingą jauną trenerį Šiauliuose, A. Skujos tikslas buvo bent pamėginti pasižiūrėti, kas iš to išeis.

„Bet susirgau sportu ir jau aštuonerius metus nepasveikstu. Tam didelės reikšmės turėjo ir treneris D. Jusys“, – patikino 30 metų A. Skuja.

Treneris ne tik skatino Egidijų ir Andrių profesionaliau sportuoti, stebėjo, kaip jiems sekasi tobulėti ir ieškojo būdų rezultatams gerinti. Nors pats D. Jusys apie tai nepasakoja, auklėtiniai mena, kad, buvo laikas, kai treneris atverdavo ir savo piniginę, mokėdamas už E. Valčiuko ir A. Skujos keliones į treniruotes.

Andrius tada dar gyveno Kuršėnuose, Egidijus – Šaukėnuose. Vakare, kai A. Skuja baigdavo darbus automobilių remonto dirbtuvėse, kas nors iš artimųjų atveždavo E. Valčiuką ir lengvaatlečiai Andriaus automobiliu traukdavo į treniruotę Šiauliuose. Ten juos su šypsena pasitikdavo treneris D. Jusys ir vyrai iki vėlumos ardavo, stiprindami kūnus ar tobulindami techniką.

Po treniruotės Andrius parveždavo Egidijų į Šaukėnus ir tada pats grįždavo namo. Taip per vakarą prisukdavo apie 100 kilometrų. Tokiu ritmu keliskart per savaitę vyrai gyveno mažne pusantrų metų.

Nuolatinės ilgos kelionės į treniruotes ir iš jų smarkiai kirto per kišenę, tad pinigų degalams duodavo ir treneris – tiesiog taip ištraukdavo iš piniginės.

Jei ne trenerio tikėjimas ir pasitikėjimas bei aistra siekti daugiau, nežinia, ar Egidijus ir Andrius nebūtų sustoję pusiaukelėje. Tačiau žingsnis po žingsnio jie kilo vis aukščiau. E. Valčiukas pats išsilaikė vairavimo egzaminus ir gavo pažymėjimą, tad kelionės sutrumpėjo. Abiejų kraštiečių rezultatai gerėjo, tad tai buvo stimulas stengtis toliau.

E. Valčiukas 2018 m. iškovojo Europos čempionato bronzos medalį kaip rutulio stūmikas.

A. Skujos rezultatai buvo dar įspūdingesni: 2016 m. negalią turinčių žmonių Europos lengvosios atletikos čempionate jis iškovojo aukso medalį rutulio stūmimo rungtyje ir bronzą mesdamas ietį, 2018 m. ir 2021 m. tapo Europos čempionu kaip ieties metikas, iš tų čempionatų parsivežė ir bronzą bei sidabrą kaip rutulio stūmikas.

2021-aisiais A. Skuja pasivijo vieną didžiausių savo svajonių – išvyko į paralimpines žaidynes, kurios dėl koronaviruso pandemijos metams buvo nukeltos. Tokijo paralimpiniame stadione per atidarymo ceremoniją nešdamas Lietuvos trispalvę Andrius jaudinosi ir tas jaudulys jį lydėjo visas žaidynes, todėl rezultatai nebuvo tokie, kokių troško ir tikėjosi: ieties metimo sektoriuje jis buvo 9-as, rutulio stūmimo – 7-as.

„Tad dar turiu, kur tobulėti“, – šyptelėjo atletas, puoselėjantis svajonę dalyvauti ir 2024 m. Paryžiaus žaidynėse.

Tame pat Paryžiuje liepą prasidėsiantis pasaulio čempionatas – pirmoji galimybė iškovoti kelialapį į žaidynes. Tokia pat bus ir kitąmet per planetos pirmenybes Kobė mieste Japonijoje, bet Andrius kelialapį tikisi pačiupti jau pirmuoju bandymu.

Pastatė tvirtą piramidę

To kelialapio į žaidynes trokšta ir dar nemenkas būrys D. Jusio auklėtinių. Be Andriaus, šiemetėje Lietuvos lengvaatlečių pararinktinėje bus dar 6 šiauliečiai.

Iš jų tik po ketvirtą kartą pasaulio čempionate dalyvausiantys A. Skuja ir ieties metikas Jonas Spudis turi tokių varžybų patirties. Visi kiti yra debiutantai: Paryžiuje Ramūnas Rojus mes ietį, Eivydė Vainauskaitė, Eugenijus Vaičaitis, Simonas Strelkauskis stums rutulį, o Artūras Plodunovas bėgs 100 m triračiu.

D. Jusiui dabar jau nereikia ieškoti sportininkų užkampiuose ir įkalbinėti negalią turinčių žmonių bent pabandyti sportuoti. O buvo laikas, kai energingas treneris būsimųjų auklėtinių ieškodavo net gatvėje. Pasitaikydavo, talentingus negalią turinčius vaikus D. Jusiui parodydavo kūno kultūros mokytojai, bet treneriui tekdavo ir pakovoti su tų vaikų tėvais, kad šie išleistų atžalas sportuoti.

„Tėvai manydavo, kad jei vaikas sportuos, tai neteks socialinių išmokų. Geriau jau tegul sėdi uždarytas ir nieko neveikia. Dabar tas sovietinis tėvų mąstymas dingo.

Apie 90 proc. buvusių mano auklėtinių sportuoti atėjo jau suaugę. O dabar jau turiu vaikų nuo 10 metų, kuriuos atvedė patys tėvai – ar per socialinius tinklus, ar per kokias reklamas, ar per pažintis suranda mane manieže. Tie, kurie nori sportuoti, lieka, o tie, kurių sportas neįtraukia, patys išeina. Juk mes sportuojame rimtai, nes dirbame rezultatams – ne užimtumui.

Pasitaiko, kad paskambina koks 40-metis ar 50-metis, bet tokį jau nukreipiu į kitą klubą, kuriame galėtų sportuoti dėl savęs. Mes pradedame dirbti su jaunesniais – tokiais, kurie turi galimybių pasiekti rezultatų. Jau turime piramidę nuo apačios iki viršaus.

Jaunimas mato su mumis sportuojančius paralimpiečius – A. Skują, 2016 m. Rio de Žaneiro žaidynėse dalyvavusį J. Spudį – ir nori į juos lygiuotis“, – teigė D. Jusys.

Abu buvę paralimpiečiai Šiaulių lengvosios atletikos ir sveikatingumo centre irgi jau dirba treneriais. Tik J. Spudis treniruoja neturinčius negalios, o tuomečiame Šiaulių universitete Kūno kultūros ir sporto edukologiją baigęs A. Skuja prieš trejus metus tapo D. Jusio pagalbininku dirbant su negalią turinčiais sportininkais.

„Tikrai esame aukštos klasės paralengvaatlečių kalvė, nes negalios sportas mums yra ne šiaip idėja. Matome, kaip greitai paralimpinis sportas plėtojasi, kaip reikia prie jo prisitaikyti, kokiu nežmonišku greičiu gerėja pasaulio lengvaatlečių rezultatai. Tad ir savo sportininkus motyvuojame nesustoti vietoje, lipti per save“, – pabrėžė A. Skuja.

Karštas būdas niekada netrukdė

Ta patirtis vaikystėje, kai augdamas nuolat bendravo su negalią turinčiais seneliu ir teta, tapo D. Jusio švyturiu pradėjus dirbti treneriu. Jis visiškai natūraliai, neperspausdamas su užuojautomis ir, tiesą sakant, apskritai jų negailėdamas, auklėtinius lenkė prie darbo manieže ir treniruoklių salėje.

„Aš niekada aplink juos netūpčiojau kaip kiti. Jų nereikia gailėtis, su jais reikia elgtis kaip su visais. Auklėtiniams mano metodai tiko ir jie man patys tai ne kartą sakė.

Esu karšto būdo ir balsą dažnai pakeliu – visi tai žino. Dirbti treneriu pradėjau jaunas, turėjau ir už save vyresnių sportininkų, bet nė vienas niekada nė žodžio nepasakė dėl mano būdo. Turime aiškią tvarką ir visi žino, kas yra treneris, o kas – sportininkas. Bet visuomet stengiamės vieni kitus palaikyti – ne tik kaip komanda. Ir miesto savivaldybė mus paremia, ir su kitais klubais puikiai sutariame“, – patikino D. Jusys.

Nors karjeros pradžioje tik per vargus jis surinko reikiamą grupę auklėtinių, dabar jau treniruoja 18 įvairią negalią turinčių sportininkų – ir kaustomų cerebrinio paralyžiaus, ir sėdinčių vežimėliuose, ir  neregių, ir kurčių.

Sunkiausia dirbti su sėdinčiaisiais vežimėlyje, nes tokiems sportininkams reikia daugiausia pagalbos: ką nors atnešti, ką nors pastatyti. „Dirbdamas su jais turiu nuolat būti šalia, nes negaliu pasakyti, kad nueik, atsinešk ir pats padirbėk, kol prižiūrėsiu kitus. Dirbant su sėdinčiaisiais vežimėlyje tenka ir daugiau mąstyti, ir apskritai daugiau energijos atiduoti“, – sakė D. Jusys.

Tačiau ta energija ir tas laikas, kurį skiria auklėtiniams, grįžta pasitenkinimu, jei darbas pavyksta, jei ima skleistis sunkaus varginančio darbo žiedai.

„Dabar auginame mergaitę, kuri, jau dabar matau, ateityje bus net labai pajėgi sportininkė. Mano brolio dukteriai Godai Jusytei birželį suėjo vos 14-a, bet ji jau dabar įspūdingai ir rutulį stumia, ir meta kamuoliuką, kurį ateityje pakeis ietis.

Dėl gimdymo traumos Goda beveik negali vaikščioti, tad sėdi vežimėlyje, nors ir gali žengti vieną kitą žingsnį. Tarp Lietuvos vaikų nėra nei berniuko, nei mergaitės, kurie rutulio stūmime galėtų ją aplenkti.

Goda – labai drąsi, labai iškalbinga, nori sportuoti su negalios neturinčiais vaikais, nors paprastai vežimėliuose sėdintys sportininkai žmonių vengia, o ji su visais draugauja ir nieko nesivaržo“, – šypsojosi D. Jusys.

Tenka pasikliauti ir sėkme

Nuolat stumdamas auklėtinius daryti daugiau ir siekti aukščiau, treneris ir pats iš jų daug išmoko. Dabar D. Jusiui užtenka vos kelių treniruočių, kad galėtų pamatyti perspektyvas ir nukreipti atletą teisingu keliu.

„Bet vis dėlto norint tapti paralimpiečiu reikia ne vien daug juodo darbo – ir sėkmės. Paralimpinio sporto sistema, deja, yra negailestinga, kai net turėdamas normatyvą į žaidynes gali ir neišvykti, nes kiekvienai šaliai nustatomos sportininkų kvotos, tad dalyvauti gali tik patys pajėgiausi. Tarkime, į Tokijo žaidynes normatyvą turėjo apie 10 lengvaatlečių, o vyko vos 3.

Turi įdėti daug juodo darbo, kad prieitum iki Olimpo. Gulėdamas lovoje tikrai nieko nepasieksi, nes rezultatai itin aukšti – ne kiekvienas negalios neturintis sportininkas pasiekia tokių, kokių pasiekia atletai su negalia“, – teigė D. Jusys.

Daugiau informacijos: www.parateam.lt