Visą gyvenimą sportui paskyręs Viačeslavas Kalininas: „Iš penkiakovės išėjau skaudama širdimi“

Marytė Marcinkevičiūtė

Vasario 22 dieną buvęs ilgametis Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos generalinis sekretorius, Lietuvos nusipelnęs treneris Viačeslavas Kalininas sutinka savo 80 metų jubiliejų.

Jis – ne tik garsus treneris, Lietuvos jaunimo (1978–1987) ir suaugusiųjų (1983–1996) rinktinių vyriausiasis treneris, puikus sporto organizatorius, bet ir didelio meistriškumo tarptautinės kategorijos teisėjas.

V. Kalininas 1980-aisiais teisėjavo Maskvos olimpinėse žaidynėse, Europos ir pasaulio jaunių ir jaunimo čempionatuose, Pasaulio taurės finale (2017), 1999 metais buvo Europos jaunių čempionato, o 2017-aisiais – Baltijos šalių žaidynių vyriausiasis teisėjas.

Jubiliatas – Lietuvos tautinio olimpinio komiteto garbės narys (2012).

Paklaustas apie savo metus, V. Kalininas tik šypteli ir sako, kad niekam teisybės nesako, vis sumeluoja.   

„Man – 67-eri ir visi tuo tiki. Nereikia žiūrėti į pasą, man metų tiek, kaip jaučiuosi.   

Dabar nejaučiu jokios įtampos, kuri visą laiką kamavo, kai dirbau federacijos generaliniu sekretoriumi.

Nereikia sudarinėti planų, skubėti į dirbą, treniruotes, varžybas, miegu jau ramiai, naktimis nepabundu.

Užsidirbau pensiją, savo sveikata nesiskundžiu. Esu tikintis, kiekvieną dieną pradedu malda, kuri man suteikia ramybę. 

Nuo vaikystės iki šiol be galo myliu sportą. Tačiau gyvenime yra pradžia, yra ir pabaiga.

Priėmiau labai rimtus du sprendimus: prieš trejus metus palikau Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos generalinio sekretoriaus, kuriuo dirbau 1988-2021-aisiais, postą, nedalyvavau rinkimuose, o šiemet nuo sausio 1-osios atsisveikinau ir su trenerio darbu Sostinės sporto centre, kur dirbau 28 valandas per savaitę.

Iš darbo buvo labai sunku išeiti, šiuolaikinę penkiakovę, kuriai atidaviau 57 metus, palikau skaudama širdimi.

Tačiau metai daro savo. Pavargau penkiskart per savaitę kiekvieną dieną važinėti po 68 km pirmyn ir atgal, nervai ėmė nelaikyti.

Jeigu gyvenčiau Vilniuje, tikrai nebūčiau išėjęs, manęs iš darbo nekas nevarė.

Galėjau dirbti mažesniu krūviu, duoti fechtavimo pamokas, treneriu dirbantis sūnus Artūras irgi prašė pasilikti bei jam padėti“, – pasakoja V. Kalininas.     

Buvęs ilgametis Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos generalinis sekretorius gyvena Molėtų rajone, Graužinių kaime.  

Ten namą sugundė nusipirkti jo kovų bendražygis Jurijus Moskvičiovas, kuris 1989-aisiais Molėtuose buvo įsigijęs būstą.  

„Nusipirkau 820 kv. m namą, kuriame visą laiką kažką kalu. Draugai sako, sudegink tą namą ir statykis naują.

Tačiau lengva pasakyti sudegink, o kaip pastatyti naują, reikia pinigų“, – šypteli V. Kalininas.

Jis save vadina laimingu žmogumi, nes dar jaunystėje surado mėgstamą sporto šaką – šiuolaikinę penkiakovę.

Dirbdamas federacijoje, V.Kalininas matė Lietuvos penkiakovininkų triumfą Atėnų, Pekino ir Londono olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose, prie tų pergalių irgi buvo prisilietęs.

„Užplūsdavo didžiulis džiaugsmas, kai sportininkas man už viską padėkodavo.

Patyriau neapsakomą jausmą, kai po olimpinių žaidynių mūsų didvyriai nuo oro uosto iki miesto centro buvo vežami autobusu. Jiems plodavo ir didžiuodavosi visa Lietuva.

Tris kartus autobuse atsirasdavo vietos ir man, federacijos generaliniam sekretoriui.  

Iš džiaugsmo norėjosi verkti ir pagalvodavau, kaip gerai, kad pasirinkau šią sporto šaką, kad dėl pergalių verta daug aukotis.

Dirbau komandoje, stengiausi sudaryti kuo palankesnes sąlygas mūsų  treneriams ir sportininkams, jais rūpinausi.

Nuo tarnybos sovietų kariuomenėje ištraukiau kelis mūsų  penkiakovininkus“, – mintimis dalijasi V. Kalininas.

Palydint 2025-uosius, Sostinės sporto centre buvo surengta darbuotojų popietė, kurioje buvo paprašyta žodį tarti ir V. Kalininui.

Jis treneriams kalbėjo apie tai, koks sunkus yra trenerio darbas, kiek visko reikia atsisakyti, bet akcentavo, kad, jeigu jie turės tikslą ir vardan jo aukosis – tai daug ką pasieks. 

1989-aisiais V. Kalininui pavyko prikalbinti puikų penkiakovininką  J.Moskvičiovą dirbti treneriu.

Jubiliatas dabar džiaugiasi, kad jis ne veltui dėjo daug pastangų, jog šis penkiakovei pasišventęs žmogus liktų mėgstamoje sporto šakoje.      

„Artėjant Lietuvos nepriklausomybei, per varžybas Rygoje su Jurijumi pasirašėme aktą, jog Lietuvos penkiakovininkai daugiau nedalyvaus SSRS čempionatuose.

1991-aisiais per šaudymo treniruotę Lengvosios atletikos manieže į mus kreipėsi žmonės iš Krašto apsaugos ministerijos ir prašė pagalbos – saugant Seimą, jiems reikėjo ginklų ir šovinių.

Negalėjome atsisakyti, pasirašėme perdavimo aktą ir davėme, berods, 17 pistoletų, daug šovinių“, – prisimena V. Kalininas.

Kaip jūs tapote penkiakovininku, nuo ko viskas prasidėjo?, – paklausiau jubiliato.

Gimiau ir augau Kaune. Buvau itin judrus vaikas. Patiko ledo ritulys, boksas, mūsų gatvėje Žaliakalnyje gyveno garsus to meto boksininkas Henrikas Virpša, visi norėjome į jį lygiuotis.  

Tėvai nenorėjo, jog sportuočiau, sakė, jog tai nerimtas užsiėmimas, iš jo duonos nevalgysiu.

Jie mane stengėsi atitraukti nuo sporto, duodavo pinigų, kad geriau eičiau į kiną. Tačiau mano noras sportuoti buvo didesnis už tėvų pinigus.   

Mėgau žaisti ir futbolą, tinklinį, atstovavau mokyklos rinktinei, tinklinio komandoje buvau kapitonas.    

Tačiau savo gyvenimo su vaikystės sporto šakomis nesusiejau. Vienas mano klasiokų gyveno viename name su pirmuoju SSRS jaunimo šiuolaikinės penkiakovės čempionu Jonu Rapaliu.

Klasiokas mane supažindino su savo kaimynu, kuris mus ir atvedė pas tuo metu Kauno halės direktorių ir vieną pirmųjų Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės trenerių Viktorą Želvį.

Pas jį treniravausi porą metų. Pirmasis treneris akcentavo, kad visi moka bėgti, plaukti, bet penkiakovėje svarbiausia – gerai fechtuoti.

Fechtuotis mokė puikus treneris Antanas Vainorius. Netrukus pradėjau dalyvauti ir penkiakovės, ir fechtavimo varžybose.

Tapau Lietuvos keturkovės (plaukimas, fechtavimas, šaudymas, bėgimas) čempionu, patekau į rinktinę.

1963-aisiais per SSRS tautų spartakiados komandinį jaunimo špagininkų turnyrą tapome vicečempionais.

Finale 3:5 pralaimėjome Maskvos komandai. Tada mūsų rinktinei atstovavo Jurijus Moskvičiovas, Igoris Daškovas ir aš, dar moksleivis. 

Sėkmingai pasirodžiau ir 1966 -aisiais SSRS asmeniname jaunimo fechtavimosi čempionate Kauno halėje, kur vienintelis iš Lietuvos fechtuotojų patekau į finalą ir užėmiau šeštą vietą.

Fechtuotojų buvau aktyviai kalbinamas,  jog mesčiau penkiakovę ir pereičiau į fechtavimą.   

Jie netgi ultimatumą pareiškė: jeigu mesiu penkiakovę, tai būsiu trauktas į fechtavimosi rinktinę dalyvauti įvairiose komandinėse varžybose.

Tačiau jiems atsakiau, jog su penkiakove nesiskirsiu, kad tai mano sporto šaka.  

Ar Kūno kultūros institute studijavote šiuolaikinę penkiakovę?

Institute nebuvo mano mėgstamos sporto šakos specializacijos, todėl pasirinkau fechtavimą.

Gavau puikias aštuonis kartus Lietuvos čempiono Juozo Subačiaus pamokas. 

Abejose sporto šakos įvykdžiau sporto meistrų normas: 1966-aisiais – penkiakovės, o 1971-aisiais – fechtavimo.

Porą kartų tapau Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės suaugusiųjų čempionato prizininku, buvau  šalies jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų rinktinių narys, atstovaudavau įvairaus amžiaus Lietuvos rinktinėms.

Tačiau nedaug trūko, jog su penkiakove būčiau ir atsisveikinęs. Per SSRS „Dinamo“ draugijos čempionatą sportuojantis treneris Alfredas Narušis  pasakė, jeigu pateksime į aštuntuką, gausime po 60 rublių stipendiją.

Henrikas Eismontas tada buvo šeštas, aš – septintas, o Kazimieras Baltrušis – aštuntas. Komandų varžybose buvome treti.

Tačiau stipendiją mačiau kaip savo ausis. Kai buvau apgautas, smarkiai užpykau ir penkiakovę norėjau mesti.

Tai įvyko dar kelis kartus, bet pyktis greitai praeidavo ir vėl įnikdavau treniruotis.

Ar sovietmečiu sunki buvo šiuolaikinė penkiakovė?

Nei sunki, nei lengva. Tačiau žymiai lengvesnė, nei dabar. Dabartinė penkiakovė – tai gladiatorių sportas, varžybos be jokio poilsio vyksta dvi dienas. 

Sovietmečiu kiekvieną dieną būdavo rengiamos skirtingų sporto šakų varžybos, rungtyniavome penkias dienas.

Labiausiai patiko techniškos rungtys: fechtavimas, šaudymas ir jojimas. Iš pradžių nesisekė bėgti.

Labai daug padėjo garsaus Naujosios Zelandijos bėgikų trenerio Arturo Lidjardo knyga, kurioje jis dalijosi savo patirtimi, kaip pavyko išugdyti daug pasaulinio lygio bėgikų.   

Pagal jo patarimus irgi pradėjau treniruotis. Ne tik daug bėgiojau, bet ir atlikdavau daugybę šuolių, net antkaulius pradėjo skaudėti. 

Greitai patobulėjau ir per dvejus metus tapau vienu greičiausių Lietuvos penkiakovininkų.

Jeigu būčiau turėjęs gerą trenerį, tikrai būčiau patekęs į SSRS rinktinę.

1969-aisiais, baigęs Kūno kultūros institutą, Vilniuje pradėjote dirbti treneriu, kaip sekėsi?

Dirbti Vilniaus vaikų ir jaunių sporto mokykloje mane pakvietė vienas pirmųjų Lietuvos penkiakovininkų Simonas Žekonis.   

1971-aisiais buvau pašauktas atlikti karinės tarnybos ir po poros metų sugrįžau.

Sugrįžęs dirbau kartu su Jevgenijumi Kliosovu, mūsų grupėje išaugo 12 sporto meistrų.     

Man pavyko išugdyti SSRS jaunimo rinktinės narius Konstantiną Vasiljevą ir  Pavelą Makarovą, pirmąjį Lietuvos tarptautinės klasės sporto meistrą  Arūną Baranauską, kuris Lenkijoje laimėjo vieną Pasaulio taurės varžybų etapą, tarptautinės klasės sporto meistrus Vladimirą Dolgovą, Vladimirą Močalovą, Tomą Narkų.  

Turėjome labai geras treniruočių sąlygas. Pastačius Lengvosios atletikos maniežą, buvo atskira fechtavimosi salė, puikios sąlygos bėgioti, šaudyti.

Buvo gera ir žirgų sporto bazė Belmonte. Pirmaisiais nepriklausomybės metais suradau puikų rėmėją, turizmo bendrovės „Žygūnas“ vadovą Vytautą Pukštą, kuris trejus metus rėmė penkis mūsų sportininkus.

Jie kiekvieną mėnesį gaudavo po 100 JAV dolerių, man skirdavo po 60, o Jevgenijui Kliosovui – po 40 JAV dolerių.

Dirbote ir federacijos generaliniu sekretoriumi, ir treneriu, kaip viską pavyko suderinti?   

Iš pradžių 10 metų federacijos generaliniu sekretoriumi dirbau už ačiū. Gyvenau iš trenerio atlyginimo, o federacijos darbus atlikdavau po treniruočių vakarais.

Tą daryti buvo labai patogu, nes mano kabinetas buvo buvusio Kūno kultūros ir sporto departamento patalpose, o penkiakovininkus  treniravau Lengvosios atletikos manieže.  

Man nereikėjo bėgioti iš vienos salės į kitą, viskas buvo paranku. Nepaisant to, darbas nebuvo lengvas, tačiau gelbėjo mano pažintys su daugeliu įtakingų žmonių.

Jūsų pėdomis pasekė ir sūnus Artūras Kalininas, ar esate patenkintas jo darbu?

Sūnų pavyko atvesti į šiuolaikinę penkiakovę ir jis sėkmingai ugdo jaunąją pamainą.

Artūras džiaugiasi, jog surado save, mėgstama sporto šaka tapo dideliu gyvenimo palydovu. 

Sūnaus auklėtinės dalyvavo trejose jaunimo olimpinėse žaidynėse, o Ieva Serapinaitė – Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.

Dabar Artūras dirba su naująja karta ir vėlgi tikisi išugdyti gerų penkiakovininkų.  

Bet sportu nesusižavėjo dar vienas mano sūnus Povilas, taip pat dukros Kristina ir Valentina.

Didžiuojuosi savo vaikais: Povilas dabar gyvena Norvegijoje ir yra verslininkas, jo žmona – psichologė, parašė kelias knygas, dukra Kristina gyvena Tenerifėje (Ispanija), o Valentina Kvaraciejienė yra stomatologė ir dirba Vilniuje, sausio 1 dieną atidarė savo kliniką. Turiu devynis anūkus.

Šeštadieniais mėgstu išsikūrenti pirtį, kurią pamėgo ir mano artimieji. Susirenkame, pasikaitiname, pasidalijame įspūdžiais apie nugyventas dienas.

Vieną savo nedidelį kambarį, kuriame yra židinys, paskyriau savo šeimos istorijai: yra mano tėvų, senelių, vaikų, mano asmeninės nuotraukos, iškovoti sportiniai trofėjai.

Viena jūsų auklėtinių Donata Rimšaitė Vilnių iškeitė į Maskvą, kur norėjo toliau treniruotis, 2011 – aisiais jai buvo suteikta Rusijos pilietybė. Ar dabar su ja palaikote ryšius?

Donatai buvo 13 metų, kai ją sudominau šiuolaikine penkiakove. Mergaitė gerai plaukė, šaudė.

Sportininkei didelė motyvacija buvo debiutas Europos trikovės čempionate Prancūzijoje.

Ir nors Donata ten medalio neiškovojo, naujoje sporto šakoje  užsikabino.

Su ja važinėjau į treniruočių stovyklas, dalyvavau Pekino olimpinėse žaidynėse, kur sportininkė buvo 15-a.   

Sportininkė buvo labai talentinga, iškovojo medalių per pasaulio ir Europos jaunių, jaunimo, suaugusiųjų čempionatus.

Žinoma, labai gaila, kad ji tolesnę savo karjerą nutarė susieti su Maskva, kur tuomet buvo stiprus penkiakovės sporto centras.

Ten Donata susipažino su penkiakovininku iš Sankt Peterburgo, sukūrė šeimą ir dabar ten gyvena, augina keturis vaikus: tris mergaites ir vieną berniuką.

Su savo auklėtine dabar ryšių nepalaikau.    

Kiek jums teko matyti olimpinių žaidynių?

Maskvos olimpinėse žaidynėse teko teisėjauti, o kitose šešiose Atlantoje, Sidnėjuje, Atėnuose, Pekine, Londone, Rio de Žaneire buvau kaip federacijos generalinis sekretorius.

Mačiau daugybę pasaulio ir Europos čempionatų. Esu laimingas: savo gyvenime galėjau džiaugtis įspūdingomis Andrejaus Zadneprovskio, Edvino Krungolco, Lauros Asadauskaitės, Justino Kinderio pergalėmis.

Tai buvo patys nuostabiausi mano gyvenimo metai, kuriuos ir šiandieną su dideliu malonumu prisimenu.

Kaip galvojate, ar Los Andželo olimpinėse žaidynėse turėsime gerą Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės komandą?

Atėjo nauja penkiakovininkų karta, žaidynėse tikriausiai jau nedalyvaus mūsų moterų lyderės. Kažin ar turėsime šansų iškovoti medalius.

Jeigu į Los Andželą kelialapius pavyktų iškovoti keturiems mūsų penkiakovininkams, tai būtų super.   

The post Visą gyvenimą sportui paskyręs Viačeslavas Kalininas: „Iš penkiakovės išėjau skaudama širdimi“ first appeared on Sportas24.