Taško karjeroje nededantis Kaukėnas – apie biatlonininkų pasirodymą olimpinėse žaidynėse ir spragas stipendijų sistemoje

Praėjusią savaitę finišavo 2026 m. Milano-Kortinos žiemos olimpinės žaidynės, kuriose varžėsi ir rekordinė Lietuvos biatlonininkų delegacija. Lietuvių pasirodymą įvertino šalies biatlono legenda Tomas Kaukėnas, įžvalgomis pasidalinęs LRT laidoje „Atviras derinys“.

Anot sportininko, nors Lietuvos atstovai biatlono trasose įspūdingų aukštumų nepasiekė, galima pasidžiaugti istoriškai gausia rinktine, kurią sudarė 8 atletai.

„Sakyčiau, pasirodėme pagal savo galimybes, – kalbėjo Kaukėnas. – Nors kai kurios rungtys buvo prastesnės, kai kurios geresnės, bet apskritai vertinčiau gerai. Pavyzdžiui, Karolis Dombrovskis viršijo mano lūkesčius. Tikrai nesitikėjau tokios aukštos vietos – 30-as olimpinėse žaidynėse, kai buvo ties patekimo į olimpines žaidynes riba. Šiek tiek iš Vytauto Strolios tikėjausi aukštesnės vietos. Žinoma, nebuvo pagerinti geriausi olimpiniai rezultatai. Buvome labai arti jų, dėl to šiek tiek liūdna.

Didžiausia delgacija, kada nors buvusi, pilnavertiška komanda tiek vyrų, tiek moterų. Tai – istorinis įvykis ir nežinau, ar kada dar tai turėsime.“

Kalbėdamas apie sporto šakos ateitį Lietuvoje, biatlonininkas bedė pirštu į stipendijų sistemos trūkumus, dėl kurių tampa sunkiau išlaikyti jaunųjų sportininkų motyvaciją.

„Mūsų komanda pakankamai sena, neaišku, kiek dar tempsime. Turime jaunimo, norinčio sportuoti, bet yra kita problema. Netgi 15-a vieta estafetėje olimpinėse žaidynėse nesuteikia teisės į valstybinę stipendiją. Sporto įstatyme ir stipendijų apraše yra padaryta klaidelė, dėl kurios sportininkai negaus olimpinių stipendijų. Žinoma, tai jaunuosius sportininkus šiek tiek demotyvuos ir federacijai bus sunku juos išlaikyti todėl, kad federacijai mokėti orią stipendiją sportinkams yra didelė našta. Tos valstybinės stipendijos tikrai gelbsti.

Mūsų vyrų komanda verta būti pirmajame dešimtuke. Moterims šiek tiek sunkiau sekasi, bet normalu, nes šis sportas – vyriškas, kariškas. Moterų komandai visada buvo sunkiau surasti sportininkių, kurios nurėtų užsidėti šautuvą ant pečių ir čiuožti prie -15“, – mintimis dalijosi atletas.

35-erių Kaukėnui iki šiol priklauso geriausias Lietuvos biatloninkų pasiekimas žiemos olimpinėse žaidynėse. 2018 m. Pjongčange jis užėmė 13-ą vietą persekiojimo lenktynėse. Vis tik į šių metų žaidynes sportininkas neprasibrovė, o vėliau ir paskelbė apie olimpinės karjeros pabaigą.

„Apie kitas olimpines žaidynes tikrai negalvoju. Jau internete išleidau pranešimą, kad visgi nebesieksiu aukščiausių olimpinių pasiekimų. Mano kūnas jau sako, kad nesu pasiruošęs, ir su kiekvienais metais tampa vis sunkiau išlaikyti formą ir būti konkurencingu tarp geriausių pasaulio biatlonininkų.

Galvoju padėti jaunesniems biatlonininkams tobulėti. Žinoma, jeigu dar būsiu naudingas ir sporte, galbūt ne aukščiausio lygio varžybose, kažkur mane dar išvysite. Tikrai dar nededu taško savo, kaip sportininko, karjeroje. Manau, vis tiek būsiu sporte, kažkur šalia sporto. Konkretaus plano dar neturiu, bet šį pavasarį viskas turėtų stoti į savo vietas“, – svarstė jis.

Pokalbis su biatlonininku Tomu Kaukėnu:

The post Taško karjeroje nededantis Kaukėnas – apie biatlonininkų pasirodymą olimpinėse žaidynėse ir spragas stipendijų sistemoje first appeared on O, Sportas!.