Šilti pavasario orai gali apgauti: kodėl vienus lengvai „perpučia“, o kiti serga itin retai?

Atšilus orams daugelis skuba daugiau laiko praleisti lauke, tačiau būtent sezonų sandūroje peršalimai tampa dažnesni. Į šalį numesti paltai, vėsus vėjas ir staigūs temperatūros pokyčiai gali greitai baigtis peršalimu – kartais užtenka vos kelių valandų lauke, ir jau kitą dieną ima perštėti gerklę ar pakyla temperatūra. Tokiais atvejais dažnai sakome, kad „organizmas kovoja“.

Tačiau už šios, atrodytų, paprastos kovos slypi kur kas sudėtingesnė istorija. Mūsų imuninė sistema nėra chaotiškas ląstelių būrys, puolantis bet ką, kas svetima. Ji veikiau primena sudėtingą gynybos sistemą, kurioje skirtingos ląstelės atpažįsta pavojų, perduoda signalus ir koordinuotai reaguoja. Ši sistema turi veikti labai tiksliai: jei atsakas per silpnas, infekcijos lengviau įsitvirtina, o jei per stiprus – imuninė reakcija gali pakenkti paties organizmo audiniams ir sukelti alergijas ar autoimunines ligas.

Tad kas lemia tą trapią pusiausvyrą? Kodėl vieni žmonės peršąla vos papūtus vėjui, o kiti serga gerokai rečiau? Vis dažniau mokslas šių atsakymų ieško epigenetikos srityje – nematomuose genų „jungikliuose“, kurie lemia, kaip bus aktyvuojami genai, atsakingi už imuninės sistemos veiklą. Apie tai, kaip galime šiuos procesus paveikti savo kasdieniais pasirinkimais, pasakoja „Aconitum“ konsultuojanti gydytoja Urtė Vanagė.

Daug sudėtingiau nei tik „kova su virusais“

Kalbant apie imunitetą, dažnai vartojame paprastus apibūdinimus – sakome, kad organizmas „kovoja su virusais“. Tačiau realybėje imuninės sistemos veikimas yra kur kas sudėtingesnis procesas, apimantis daugybę skirtingų ląstelių, signalų ir reguliacijos mechanizmų. Pasak gydytojos U. Vanagės, norint geriau suprasti, kaip veikia mūsų organizmo gynybos sistema, pirmiausia verta pažvelgti į tai, kas iš tikrųjų vyksta organizmui susidūrus su virusais.

„Galime sakyti, kad imuninė sistema „kovoja su virusais“ – bet tai tik supaprastintas apibūdinimas. Iš tikrųjų imuninė sistema nėra vien kovotojas, tai labai sudėtingas mechanizmas, kuris nuolat stebi, atpažįsta, sprendžia ir prisimena. Virusai yra itin maži infekciniai sukėlėjai, kurie negali daugintis savarankiškai. Norėdami daugintis, jie patenka į mūsų ląsteles ir jas „perprogramuoja“, kad galėtų toliau kurti savas kopijas. Kai taip nutinka, imuninė sistema pradeda veikti: specializuotos imuninės ląstelės atpažįsta virusu užkrėstas ląsteles, jas naikina, o B limfocitai gamina antikūnus, kurie padeda neutralizuoti virusą. Labai svarbi yra ir imuninė atmintis. Po pirmojo susidūrimo su virusu organizme išlieka atminties ląstelės, todėl po kurio laiko vėl susidūrus su tuo pačiu virusu, imuninė sistema gali reaguoti daug greičiau ir efektyviau. Tačiau imuninės sistemos veikimas yra kur kas platesnis nei vien kova su peršalimu. Tai sudėtingas, visą gyvenimą veikiantis tinklas, kuris saugo nuo virusų, bakterijų ir grybelių, naikina pakitusias ar potencialiai vėžines ląsteles, reguliuoja uždegiminius procesus, palaiko pusiausvyrą tarp reakcijos ir tolerancijos“, – sako gydytoja U. Vanagė. 

Svarbiausia – nei per stipri, nei per silpna reakcija

Tiesa, itin svarbu suprasti ir tai, kad imuninės sistemos stiprumas savaime dar nereiškia, kad ji veikia tinkamai – svarbiausia yra jos reguliacijos tikslumas ir pusiausvyra. Imuninei sistemai sureagavus per stipriai, galime susidurti su autoimuninėmis ligomis, alergijomis ir lėtiniais uždegimais. Jeigu reakcija per silpna – gali laukti infekcijos, ilgai besitęsiančios ligos, dažni peršalimai. Todėl svarbiausia – kad imuninė sistema veiktų subalansuotai: ne per silpnai, bet ir ne pernelyg agresyviai.

„Kai sistema reaguoja per stipriai, ji ne tik kovoja su virusais ar bakterijomis, bet gali pradėti atakuoti ir savo pačios audinius. Tokios netinkamos reakcijos pavyzdys – autoimuninės ligos, kurių metu imuninės ląstelės klaidingai puola sveikas sritis (pvz., sąnarius sergant reumatoidiniu artritu ar skydliaukę sergant autoimuniniu tiroiditu). Reaktyvios ir ,,per stiprios“, nesubalansuotos imuninės sistemos pavyzdys gali būti ir alergijos, kurių metu organizmas per stipriai reaguoja į aplinkos dirgiklius. Būtent čia svarbūs tokie ingredientai kaip kvercetinas – moksliniai tyrimai rodo jo savybes padėti stabilizuoti putliąsias ląsteles ir švelninti perteklinį uždegiminį atsaką. Jei imuninė sistema „miega“, organizmas tampa atviras virusams ir bakterijoms. Ligos kartojasi dažniau, o gijimo procesas trunka ilgiau, gali atsirasti pūlingi darinukai ant odos ar lėtai gyti žaizdos“, – aiškina specialistė.

Įgimto ir įgyto imuniteto skirtumai

Gydytoja priduria, kad egzistuoja ir tokios sąvokos kaip įgimtas ir įgytas imunitetas. Pasak jos, įgimtas imunitetas – tai pirmoji ir greičiausia organizmo apsaugos linija, kuri reaguoja per kelias minutes ar valandas, tačiau nespecifiškai. Šį imunitetą turime nuo gimimo, tačiau jis neatpažįsta konkrečių priešų ir reaguoja į bet kokį išorės ,,įsibrovėlį“. Šią sistemą sudaro įvairios imuninės ląstelės – neutrofilai, makrofagai, dendritinės ląstelės ir natūraliosios žudikės ląstelės, kurios atpažįsta pavojų, naikina užkrėstas ląsteles ir siunčia signalus kitoms imuninės sistemos dalims.

Įgytas imunitetas veikia kitaip nei įgimtas – jis formuojasi per visą gyvenimą. Tai „specializuota“ gynyba – ją aktyvina kontaktas su konkrečiu mikrobu arba vakcina. Jis įsijungia lėčiau, tačiau yra daug tikslesnis. Šioje sistemoje svarbų vaidmenį atlieka dvi imuninės ląstelių grupės – T limfocitai ir B limfocitai. T limfocitai atpažįsta virusais užkrėstas ląsteles ir padeda koordinuoti visą imuninį atsaką, o B limfocitai gamina antikūnus, kurie padeda neutralizuoti virusus. U. Vanagė pažymi, kad itin svarbi įgyto imuniteto savybė yra imuninė atmintis. Po pirmojo susidūrimo su virusu organizme lieka atminties ląstelės, todėl kitą kartą susidūrus su tuo pačiu patogenu reakcija būna daug greitesnė ir efektyvesnė. Tuo paremtas ir vakcinų efektyvumas, kai vakcina pateikia organizmui saugų ligos sukėlėjo fragmentą, kuris nesukelia ligos, bet leidžia imuninei sistemai jį atpažinti ir prisiminti, kad kitą kartą susidūrus su tuo pačiu sukėlėju, organizmas gebėtų jį greitai bei efektyviai inaktyvuoti.

„Abi imuniteto sistemos veikia kartu: įgimtas imunitetas sureaguoja pirmiausia, sulėtina ar sustabdo pradinę grėsmę, o tuo pačiu metu siunčia signalus, kurie padeda įgytam imunitetui „atsiminti“ ir tiksliau atakuoti tuos pačius patogenus ateityje“, – teigia gydytoja

Epigenetikos svarba

Specialistė pabrėžia, kad imuninė sistema geba prisiminti ne tik virusus – ji jautriai reaguoja ir į ilgalaikį stresą, mitybos klaidas ar uždegiminius procesus. Mūsų kasdieniai įpročiai veikia ne tik momentinę savijautą – jie gali palikti pėdsaką ir gilesniuose imuninės sistemos reguliavimo mechanizmuose. Ir būtent čia, pasak gydytojos, įsijungia epigenetika.

„Epigenetika – tai mechanizmai, kurie reguliuoja, kaip aktyviai „įjungiami“ ar „išjungiami“ tam tikri genai, nekeičiant pačios DNR sekos. Imuninėje sistemoje tai ypač svarbu, nes nuo genų aktyvumo priklauso, kaip stipriai ląstelės reaguos į virusą ar uždegimą. Ilgalaikis stresas, prasta mityba ar mikroelementų trūkumas gali keisti genų aktyvumo reguliaciją imuninėse ląstelėse. Tai nereiškia, kad DNR pasikeičia, bet gali pakisti, kaip aktyviai veikia tam tikri uždegimo ar atsako genai. Gera žinia ta, kad epigenetiniai pokyčiai dažnai yra dinamiški – tinkama mityba, antioksidantai ir bioaktyvios medžiagos gali padėti palaikyti normalią genų raiškos pusiausvyrą. Būtent dėl to kalbant apie imunitetą svarbu ne tik „gesinti susirgimą“, bet ir ilgalaikėje perspektyvoje rūpintis organizmo reguliaciniais mechanizmais. Tam tikros maistinės medžiagos – antioksidantai, flavonoidai (pvz., kvercetinas), mikroelementai – gali padėti palaikyti normalias epigenetines reguliacijos sistemas. Tai reiškia, kad jos padeda išlaikyti tinkamą uždegiminių genų aktyvumo pusiausvyrą ir prisideda prie to, kad imuninė reakcija būtų adekvati, o ne per silpna ar per stipri. Tokios priemonės kaip „Vironox Stiprus imunitetas“ gali būti naudojamos tiek ilgalaikiam normaliam imuninės sistemos palaikymui sezonų sandūroje, tiek jau susirgus. Svarbiausia suprasti, kad imunitetas nėra kova dėl „stiprumo“ – tai gebėjimas išlikti subalansuotam ir pasirengusiam“, – pasakoja gydytoja.     

Gyvenimo būdo įtaka didesnė nei įsivaizduojame

U. Vanagė priduria, kad gydytojos praktikoje dažnai tenka susidurti su klausimu, kodėl vieni žmonės serga gerokai dažniau nei kiti, nors jų gyvenimo būdas panašus. Tačiau, kaip ji patikslina, iš tiesų imunitetas – itin individuali sistema, kurią veikia ne tik kasdieniai įpročiai, bet ir gilesni biologiniai skirtumai, susiformavę per visą gyvenimą.

„Net jei gyvenimo būdas atrodo panašus, mūsų imuninė sistema nėra vienoda. Skiriasi genetika, miego kokybė, streso lygis, žarnyno mikrobiota, net ankstesni susidūrimai su virusais. Kai kurie žmonės turi stipresnę imuninę atmintį, kiti – jautresnę uždegiminę reakciją. Dažnas sirgimas nebūtinai reiškia silpną imunitetą – kartais tai tiesiog aktyvesnis kontaktas su infekcijomis bei didesnis organizmo jautrumas ar išsekimas po didesnio streso, persidirbimo epizodų. Imuninės sistemos efektyvumui didelę reikšmę turi mūsų gyvenimo būdas. Tinkama mityba, pakankamas miegas, fizinis aktyvumas, streso kontrolė mažina lėtinį uždegimą ir padeda imuninėms ląstelėms veikti optimaliai. Tam tikros maistinės medžiagos – vitaminas C, cinkas, beta gliukanai, flavonoidai – prisideda prie normalaus imuninės sistemos veikimo, nes dalyvauja antioksidacinėje apsaugoje, palaiko epitelio barjerą ir padeda tinkamai funkcionuoti imuninėms ląstelėms“, – teigia gydytoja U. Vanagė.

Imuninė sistema irgi „sensta“

Kalbant apie imuninės sistemos veikimą, svarbu nepamiršti ir dar vieno veiksnio – amžiaus. Jei vaikystėje imuninė sistema dar tik „mokosi“, tai vyresniame amžiuje ji jau veikia kitaip.

„Kaip ir kiti organai, imuninė sistema su amžiumi keičiasi. Mažėja naujų T limfocitų gamyba, silpnėja atsakas į naujus virusus. Dėl to organizmui gali būti sunkiau greitai ir tiksliai sureaguoti į infekciją. Vyresniame amžiuje imuninė reakcija dažnai būna lėtesnė ir mažiau koordinuota. Be to, dažniau pasireiškia lėtinis mažo laipsnio uždegimas, kuris apsunkina adekvačią reakciją į naują virusą. Infekcijos gali trukti ilgiau ir sukelti daugiau komplikacijų. Tokiais atvejais ypač svarbu palaikyti bendrą organizmo balansą – pakankamą mitybą, mikroelementų kiekį ir antioksidacinę apsaugą. Pavyzdžiui, vyresniame amžiuje žmonės neretai suvartoja per mažai baltymų, o jų pasisavinimas gali būti prastesnis. Kadangi imuninės ląstelės infekcijos metu sparčiai dauginasi ir gamina baltymus, pakankamas nepakeičiamų aminorūgščių – tokių kaip lizinas – kiekis gali padėti palaikyti jų funkciją. Tai nėra tiesioginis „antivirusinis“ poveikis, tačiau tai sudaro bazę efektyviam imuniniam atsakui. Taip pat ir propolis gali padėti palaikyti natūralią gleivinių apsaugą, kuri vyresniame amžiuje ir šaltuoju metų sezonu tampa jautresnė“, – pasakoja U. Vanagė.

Pabaigai, gydytoja priduria, kad imuninė sistema nėra mygtukas, kurį galime vieną dieną „įjungti stipriau“. Tai nuolat veikianti, sudėtinga ir jautri sistema, palaikomoji organizmo ,,tarnyba“ kuriai svarbiausia – pusiausvyra. Ji turi gebėti atpažinti, prisiminti, reaguoti, bet kartu ir laiku nusiraminti. Mūsų kasdieniai sprendimai – mityba, miegas, streso valdymas, fizinis aktyvumas – ilgainiui formuoja tai, kaip ši sistema funkcionuoja, net ir epigenetiniu lygmeniu.

The post Šilti pavasario orai gali apgauti: kodėl vienus lengvai „perpučia“, o kiti serga itin retai? first appeared on Sportas24.