Per gyvenimą lengvosios atletikos ritmu žengianti Danutė Svitojūtė: „Jeigu reikėtų viską pradėti nuo pradžių, didelių pakeitimų nedaryčiau“

Marytė Marcinkevičiūtė

Sausio 2-ąją 80 metų jubiliejų sutinka visą savo gyvenimą lengvajai atletikai paskyrusi vilnietė Danutė Svitojūtė.

Kai tiek metų jau nugyventa, kokie džiaugsmai ir rūpesčiai aplanko jubiliatę?

„Gimiau labai sniegingą žiemos rytą gražiame Trakėnų kaime – tuomečiame Kalvarijos valsčiuje, Marijampolės apskrityje, kuriame ir šiandien dar yra 85 procentai išlikusių sodybų.

Ankstyvoji vaikystė prabėgo svetimuose namuose tik su sunkiai dirbusia mūsų maitintoja motina. Tėvas buvo Magadano „kurortuose“.

Metų naštos dar nejaučiu, nežiūriu į pasą, kuriame begėdiškai kasmet pridedama po metus.

Rūpesčių turime visi, pagrindinis šiuo  metu – kad netektų matyti mūsų Tėvynėje karo.

Mes, pokario vaikai, išgyvenome sovietinę tikrovę, nenorime, kad ji vėl sugrįžtų.

Džiaugiuosi kiekviena pragyventa diena, nes šiuo metu Lietuva tikrai yra klestinti šalis.

 Nepakenčiu nuolat verkšlenančių žmonių, kad gyvenimas klostosi ne pagal jų receptus“, – sako D. Svitojūtė.

Nuo pat vaikystės iki šiol esate prisiekusi lengvaatletė, šios sporto šakos entuziastė. Kas jums įskiepijo meilę lengvajai atletikai? 

Lengvoji atletika man – gražiausia sporto šaka. Kiek joje daug judesio! Čia kiekvienas gali surasti sau patinkančią ir tinkančią rungtį.

Pamėgti šią sporto šaką man padėjo pirmasis treneris, nuostabus žmogus ir geras pedagogas Sigitas Brilius.

Žiemą bėgiodavome, netgi ir per barjerus, mokyklos koridoriuose ir sporto salėje.

Treneris supažindindavo su visomis sporto šakomis, kurios tuo metu buvo įtrauktos į mokymo programą, organizuodavo sporto šventes, kur teisėjai  būdavo ir kitų dalykų mokytojai.

Tai tikrai būdavo visos mokyklos šventė. Esu laimėjusi mokyklos gimnastikos varžybas, nes negalėdavo dalyvauti tie, kurie lankė gimnastiką.

Audringos būdavo tarpklasinės krepšinio varžybos, vykusios kirchėje – buvusioje bažnyčioje. Teko dalyvauti ir dviračių lenktynėse su paprastu mamytės dviračiu.

Tai – Sigito Briliaus, Jono Kurantavičiaus, kitų mokytojų nuoširdaus darbo dėka.

Kartu sportavome: jūs – Kalvarijoje, aš – Alytuje. Kokie liko prisiminimai?

Abi susipažinome dar mokyklos suole, kai dalyvaudavome moksleivių zoninėse varžybose.

Kalvarija ir Alytus buvo toje pačioje zonoje. Atsimenu tokią aukštoką mergytę su kasytėmis, skriejančią per barjerus, o aš jos vis nepavydavau.

Šokinėjau ir į aukštį. Prisižemindavome smėlio duobėje. Šokinėjome  vadinamosiomis žirklėmis, o vėliau išmokome ir naują būdą – krūtine.

Alkūnės nuo prisižeminimo būdavo kruvinos, stengdavausi mamai neparodyti.

Dabar esate glaudžiai susijusi su mūsų geriausiu vidutiniųjų nuotolių bėgiku Simu Bertašiumi. Gal sugrįžote prie trenerės darbo?

Esu neramios sielos žmogus. Kai uždariau LTOK duris, nutariau, kad nėra ko sėdėti namuose ir laukti gilios senatvės.

Kadangi sesers vyras Juozapas Garalevičius dirba treneriu, tai pakvietė mane talkon padėti rengti sportininkus.

Prisijungiau prie komandos. Jis buvo pagrindinis treneris, aš – gizelis, padedu per bendro fizinio parengimo treniruotes.

Jau nuo 2013-ųjų esu savo mėgstamos sporto šakos savanorė. Vienas kitam netrukdome, nes vadovauti du negali, o ir sportininkams tai nebūtų naudinga.

J. Garalevičius irgi jau gal kokius ketverius metus savanoriauja, Vilniaus miestui gerų specialistų ir suaugusių sportininkų nereikia.

Bet kai du fanatikai dirba, tai esmės nekeičia. Svarbu yra nauda sportininkams.

2018-aisiais Lietuvos lengvosios atletikos federacija su Simu Bertašiumi mane komandiravo į Europos čempionatą Berlyne.

Jau daug metų bėgikų nebūdavo Lietuvos rinktinėje, tai rinktinės treneriai  ir iš Simo nelabai tikėjosi aukštų pasiekimų. 

Tačiau mūsų bendras darbas davė puikių vaisių: Simas 1500 m distancijoje pateko į finalą ir po atkaklios kovos su broliais iš Norvegijos Jakobu ir Henriku Ingebrigtsenais užėmė aukštą šeštą vietą (3 min. 39,04 sek.).

Šiuo metu Simui priklauso penkių rungčių (1000 m, 1500 m, 1 mylios, 3000 m ir 1500 m manieže) Lietuvos rekordai.

Jums pačiai nepavyko pasiekti svaiginančių pergalių, sutrukdė Achilo trauma, bet jūsų sugebėjimai atsiskleidė kitur, ypač organizacinėje veikloje. Kada išryškėjo pirmieji požymiai toje srityje?

Nelaikiau savęs kažkokiu talentu, bet noras sportuoti buvo didžiulis. Jau studijuojant Vilniaus pedagoginiame institute, 1965-ųjų žiemą „Dinamo“ draugijos manieže per treniruotę  trūko Achilo sausgyslė.

Dabar tai nebūtų problema, nes sporto medicina yra visai kitokio lygio.  Du mėnesius „pašokinėjau“ gipsuota koja su ramentais po VPI koridorius,  po to teko mokytis vaikščioti iš naujo.

Man visada patiko kažką organizuoti dar mokyklos suole, o vėliau institute.

Kai supratau, jog sportinė karjera baigta, dar šlubčiodama lankiau treniruotes pas  trenerį Danielių Radžiukyną, nes ruošiausi būti fizinio lavinimo ir geografijos specialiste. 

Man viskas buvo įdomu. Treneris kviesdavo teisėjauti varžybose.

Ypač gerą meistriškumo mokyklą praėjote dirbdama trenere Panevėžio internatinėje sporto mokykloje (1969–1976). Kaip dabar prisimenate tą laikotarpį?

Panevėžyje buvo įdomu dirbti su jaunais sportininkais. Iš pradžių ten  neturėjome jokių sąlygų: vienoje didelėje sporto salėje dirbdavome 5-6 lengvosios atletikos treneriai.

Netoli – Skaistakalnio parkas, miesto stadionas. Vasaros metu stovyklaudavome Salake palapinėse ant Lūšių ežero kranto.

Tik 1975-aisiais prie Panevėžio internatinės sporto mokyklos pastatė pripučiamą maniežą, kur jau galėjome pasislėpti nuo snieguotų žiemų, bent jau atlikti mankštas.

Manieže dangos nebuvo, atvežė iš Vilniaus „Dinamo“ stadiono vadinamos sportano dangos juostas, kurias patys, vadovaujami trenerio Petro Dromanto, iki išnaktų klijavome, kad turėtume bent minimalias darbo sąlygas.

Kolektyvas buvo labai šaunus.

Vyr. treneris, o vėliau pavaduotojas sportui buvo Algimantas Kukšta. Tai žmogus reiklus sau ir kitiems, parengęs visą eilę sportininkų: Margaritą  Treinytę-Butkienę, Rimantą Plungę, Vilhelminą Bardauskienę, Remigijų  Valiulį, Vytautą Beliavičių, kitus.

Panevėžyje per varžybas pirmą kartą sėdau prie mikrofono – patiko. Dažnai paskirdavo mane komandos vadove, tai keliaudavau su jaunaisiais sportininkais ne tik po Lietuvą.

Po to – karjera Vilniuje: „Dinamo“ sporto draugijos respublikinės tarybos specializuotos lengvosios atletikos sporto mokyklos mokymo dalies vedėja (1976–1986), direktorė (1985–1986), Lietuvos lengvosios atletikos federacijos atsakingoji sekretorė (1983–1991), generalinė sekretorė (1991–1994), dirbote Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete (1999–2012). Kur buvo smagiau: dirbti praktinį trenerės darbą ar organizacinį? 

Vertinau abu darbus: ir trenerės, ir organizacinį. Dirbant Panevėžyje, visi mano auklėtiniai buvo dinamiečiai, tai važinėdavau ir į sąjungines „Dinamo“ draugijos varžybas, susipažinau su dinamiečiais.

Buvau pakviesta dirbti į „Dinamo“ specializuotą lengvosios atletikos mokyklą Vilniuje.

Ji buvo viena geriausių sporto mokyklų Lietuvoje, tarp 450 tokio tipo mokyklų SSRS, vilniečių mokykla buvo pirmame 20-tuke.

Dirbau 10 metų, čia buvo suburti patys geriausi Lietuvos lengvaatlečiai ir treneriai: Janas Gadovičius, Vytautas Jaras, Vytautas Burakauskas, Juozapas Garalevičius, Vasilijus Semionovas Antanas Celiešius, Romanas Pšigočkis, Juozas Šapalas.

Organizavome darbą taip, kad treneris  neturėtų papildomų darbų be treniruočių.

Man teko dirbti pasiraitojus rankoves. Gerai, kad draugijos vadovai Jurijus Popovas ir Stasys Šaparnis irgi buvo reiklūs, mylintys darbą žmonės, tai visus klausimus sugebėdavome pagal galimybes išspręsti.

Daug keliavau po SSRS, gavau leidimą vykti ir 1983 m. stebėti  pirmąjį pasaulio lengvosios atletikos čempionatą Helsinkyje, kur Galina Murašova ir Ana Ambrazienė iškovojo sidabro medalius.

Lietuvos lengvosios atletikos tėvu vadinamas Algis Karpavičius man patikėdavo komandos vadovės pareigas į visus sąjunginius čempionatus ir spartakiadas.

Veždavau lagaminą dokumentų, kad praeitume mandatinę komisiją. Dabar atrodo juokinga, nes buvo daug popierizmo: kiekvienam dalyviui be paso reikėdavo atskyrių knygelės, draugijos bilieto,  PDG pažymėjimo.

Lietuvos lengvosios atletikos atsakingos sekretorės pareigos buvo visuomeninės.

1986-aisiais buvau pakviesta dirbti į tuomečio Kūno kultūros ir sporto komiteto Lengvosios atletikos skyrių. Kartu dirbome su Anatolijumi Baranovu, Alfonsu Skutulu, Kęstučiu Šapka.

Labai įsimintinos buvo 1989 metų SSRS jaunimo žaidynės Donecke, kur vadovavau 100 žmonių komandai.

Ten pirmą kartą kėlėme Lietuvos trispalvę. Vieną įteikiau stadiono direktoriui ir paaiškinau, jog dabar tokia mūsų vėliava.

Gerai, kad jis buvo geras mano pažįstamas ukrainietis ir, Austrai Mikelytei laimėjus disko metimo rungtų, o Ryčiui Arbačiauskui 10 km sportiniame  ėjime finišavus trečiam, kilo mūsų trispalvė.

Dar viena vėliava, pritvirtinta ant šuolių į aukštį kartelės, buvo mūsų komandos buvimo vieta.

Labai draugiška buvo Lietuvos komanda, mums pavydėjo kitų respublikų komandos.

Atėjus dirbti į Lengvosios atletikos skyrių Vitalijui Vilimui, dirbti buvo sudėtinga.

Dėl sveikatos 1994-aisiais išėjau iš darbo. Po reabilitacijos buvęs Lietuvos  rinktinės narys Eimantas Skrabulis pakvietė dirbti į jo vadovaujamą bendrovę „COSMA“  sekretore-administratore.

Bandžiau atlikti pareigas, atrodo pavyko, bet nesijaučiau savo rogėse. Kai 1999 metais buvau pakviesta dirbti Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete, nesudvejojau nė minutės.

Dalyvavau rengiantis LTOK atkūrimo suvažiavimui, buvo miela vėl prisiliesti prie sporto, juo labiau vadovaujant šauniam  Artūrui Poviliūnui. Buvo suburtas darnus, darbingas ir šaunus kolektyvas. LTOK dirbau iki 2012 m spalio 31 d., kai išėjau į užtarnautą poilsį.

Didelis jūsų pomėgis – teisėjavimas, buvote sąjunginės kategorijos teisėja, kokios varžybos labiausiai įsiminė?  

Jau 1974-aisiais teko teisėjauti Almatoje, o 1976-aisiais Lvove vykusiose SSRS moksleivių spartakiadose.

Labiausiai įsiminė 1984 metais vykusios „Družba“ varžybos Maskvoje, kurios buvo surengtos vietoje SSRS ir kitų socialistinių šalių boikotuotų Los Andželo olimpinių žaidynių.   

Maskvoje rungtyniavo tik vyrai, o moterys – Prahoje.

Buvau kviečiama teisėjauti į visas svarbiausias varžybas, vykusias SSRS – Europos taurės turnyrus Maskvoje, Leningrade, Taline, Kijeve, Volgograde.

1990-aisiais Kijeve per SSRS čempionatą buvau vyr. sekretorė ir įrodžiau, kad niekas teisėjams negali nurodinėti, į kurį bėgimą ar taką galima paskirti sportininką.

Labai gerai man talkino pavaduotoja Laimutė Juknevičienė ir teisėjas Jura Karapatianas iš Armėnijos. Po metų gavau pagyrimą už geriausiai organizuotą SSRS čempionato sekretoriato darbą.

Kokias gyvenimo pamokas gavote, sulaukusi 80 metų jubiliejaus?

Gyvenimas visada duoda kažkokių pamokų. Bet jeigu reiktų viską pradėti nuo pradžių, didelių pakeitimų nedaryčiau.

Galvoju, kad mano gyvenimas buvo gana prasmingas. Draugų dar turiu: buvę sportininkai mane vis dar atpažįsta, prisimena.

Kai kurie vėl atranda po 40-50 metų pertraukos. Taip kad gyvenimas yra gražus.

Ar dabar be lengvosios atletikos įsivaizduotumėte savo gyvenimą?   

Tokios minties sau net neturiu. Kol dar esu reikalinga lengvaatlečiams, tol  stengsiuosi būti greta jų.

The post Per gyvenimą lengvosios atletikos ritmu žengianti Danutė Svitojūtė: „Jeigu reikėtų viską pradėti nuo pradžių, didelių pakeitimų nedaryčiau“ first appeared on Sportas24.