Paralimpiečio Rapolo Micevičiaus širdies draugė: „Svarbiausia užduotis – netrukdyti“

Už šiemetėse Milano ir Kortinos žiemos paralimpinėse žaidynėse debiutuojančio snieglentininko Rapolo Micevičiaus (35 m.) nugaros stovi visa Lietuva. Tačiau didžiausi jo palaikytojai yra gyvenimo draugė Brigita Janiulytė – Rapolo geroji fėja, rūpestingoji dvasia ir atrama, bei baltakailis šuo D’Artanjanas, tapęs kone didžiausia paralimpinio kaimelio Kortinoje žvaigžde.

Birutė Pakėnaitė

Užsidegimas žūtbūt patekti į Milano ir Kortinos žiemos žaidynes pakeitė ne tik R. Micevičiaus gyvenimą. Šis mylimo žmogaus tikslas aukštyn kojomis apvertė ir Brigitos kasdienybę. Nuo tada, kai daugiau kaip prieš trejus metus Rapolas pradėjo savo kelionę žaidynių link, beveik visą kelią petys petin su juo žingsniavo ir B. Janiulytė. Rinkodaros specialistė rado būdą ir galimybę dirbti nuotoliu, kad galėtų keliauti su Rapolu po kalnus svečiose šalyse, pati tapo prisiekusia snieglentininke ir aistringiausia R. Micevičiaus sirgale.

Šalia snieglenčių trasos 32 metų Brigita yra ir Kortinoje, kurioje Rapolas varžosi dviejose LL2 negalios klasės rungtyse. Pirmiausia jis savo jėgas išbandė snieglenčių kroso varžybose, kur užėmė devintąją vietą, o kovo 14-ąją snieglentininko dar laukia pakalnių slalomo iššūkis.

R. Micevičiaus sirgalių būryje, neabejotinai, yra ir karališkasis pudelis D’Artanjanas – pirmasis šuo iš Lietuvos, gavęs oficialią paralimpinių žaidynių akreditaciją. Amsinčiam keturkojui suteikta teisė lankytis visose paralimpinio kaimelio zonose ir jis tapo toks populiarus, kad nuolat turi pozuoti nuotraukoms su kitų šalių paralimpiečiais. Brigita ir D’Artanjanas kone kasdien aplanko R. Micevičių paralimpiniame kaimelyje, nors stengiasi jam netrukdyti – tik padėti susitelkti svarbiausiems metų startams.

B. Janiulytė žino, kad Rapolas per žaidynes padarys viską, kas nuo jo priklauso, nes vien į jas patekdamas ir po 32 metų į paralimpines žiemos trasas grąžindamas Lietuvą, jau nuveikė nepaprastai daug.

– Kokia jūsų ir Rapolo pažinties istorija? – paklausėme B. Janiulytės.

– Susipažinome šiuolaikiškai – per pažinčių programėlę. Tuo metu abu buvome neseniai išsiskyrę su partneriais. Tos programėlės neplanavau turėti, nes esu už gyvas pažintis, bet draugės paskatino. Pasimatymas su Rapolu per tą programėlę man buvo pirmas ir paskutinis. Kai susipažinome, Rapolui jau po trijų dienų reikėjo išvykti į varžybas, nuo kurių, galima sakyti, prasidėjo jo kelionė paralimpinių žaidynių link. Bet, matyt, likimas pats sudėliojo, kad aš irgi jau buvau suplanavusi kelionę į Vokietiją, kur tuo metu gyveno mano tėtis. Rapolo varžybos taip pat vyko Vokietijoje. Jis paklausė, ar galėtų atvažiuoti manęs pasiimti, nes netoli, kad drauge šiek tiek pakeliautume? Tik daug vėliau sužinojau, kad tas „netoli“ buvo 600 kilometrų. Per tą kelionę taip susibendravome, kad jau nesiskyrėme, tad teko permąstyti, ką darysime toliau, nes Rapolas rengiasi paralimpinėms žaidynėms ir daug laiko gyvens užsienyje.

Informacinių technologijų įmonėje tuo metu buvau komandos vadovė ir puikiai supratau, kad negalėsiu valdyti žmonių būdama svetur. Rengiausi palikti darbovietę, kurioje praleidau septynerius metus, darbas man patiko, bet nemačiau galimybių likti, nes įmonėje tuo metu niekas nedirbo nuotoliu. Tuometis mano vadovas paprašė neskubėti išeiti, nes gal dar atsiras man tinkama pozicija, o netrukus kortos sukrito taip, kad bendrovei prireikė žmogaus, galinčio dirbti su vokiečių klientais. Su Rapolu kaip tik planavome žiemą važiuoti gyventi į vokiškai kalbančią Austriją ir taip gavau man tinkamą darbo vietą.

Tad dabar, kai Rapolas treniruojasi užsienyje, dirbu nuotoliu, o, kai grįžtame į Lietuvą, vaikštau į biurą. Galimybė likti toje pat įmonėje ir nekeisti darbo pobūdžio, padėjo atsikratyti papildomo streso. Pirmuosius dvejus metus su Rapolu užsienyje gyvenome priekabiniame namelyje ir vien tai buvo iššūkis. Tokį gyvenimą jau buvome išbandę vasarą Svencelėje, bet viena gyventi priekabiniame namelyje vasarą, kai šilta, visai kas kita – žiemą. Vis dėlto mums pavyko susidoroti.

Šis sezonas mums jau buvo pirmasis, kai išvykose nuomavomės butą. Kai pradėjau leisti daugiau laiko kalnuose, susipažinau kone su visais snieglenčių sporto paralimpiečiais. Bendravimas su jais pakeitė mano mąstymą ir matymą – supratau, kad ribos yra tik žmogaus galvoje, negalia tam reikšmės neturi.

– Daugiau kaip tris sezonus nuolat gyvenate kalnuose, į kuriuos vykstate dėl galimybės Rapolui treniruotis. Ar ir pati stojate ant snieglentės?

– Dar iki pažinties su Rapolu bandžiau slidinėti, bet buvę mano partneriai to nemėgo, tad šalia neturėjau žmogaus, su kuriuo galėčiau tai daryti nuolat. Draugai vis pakviesdavo drauge važiuoti į kalnus, bet atrodė keista tai daryti be antrosios pusės. O Rapolas jau išties mane pastatė ant snieglentės. Mane visą laiką traukė tokios sporto šakos, kur, pavyzdžiui, gali nuo ko nors nušokti. Mano tėvai dėl to negali atsistebėti, nes abu bijo aukščio. O man patinka ir aukštis, ir greitis. Su Rapolu greitai išsiaiškinome, kad mums abiem būtinas adrenalinas.

– Rengdamasis paralimpinėms žaidynėms Rapolas, matyt, retai išsiskirdavo su snieglente. O kaip dažnai šliuožiate jūs?

– Tik savaitgaliais ir per šventes Lietuvoje, jei jos išpuola darbo savaitės dienomis. Nuolat lydžiu Rapolą į varžybas, nes svarbu, kad būtų bent vienas lydintis žmogus, jei kas staiga nutiktų. Tarkime, reikėtų drauge važiuoti į ligoninę. Su Rapolu dėl jo varžybų ir treniruočių drauge daug keliaujame. Jei jau pati neinu ant kalno šliuožti, tai bent jau palaikau jį morališkai. Dažnai tampu Rapolo medicinos seserimi, nes, pasitaiko, tenka pašalinti įaugusį plauką ar kokį spuogelį. Kaip juokauju – atlieku operacijas, po kurių Rapolas jaučiasi daug geriau, nes didelė problema yra ta, kad dėl į protezą besitrinančios bigės, ant jos esantys plaukai nuolat įauga.

Tai – ne vien Rapolo bėda. Kiti amputuotas kojas irgi turintys paralimpiečiai pasakojo, kad taip pat susiduria su sunkumais dėl įaugančių plaukų, o vienintelis būdas to išvengti – plaukus pašalinti lazeriu. Su draugais Rapolui per gimtadienį padovanojome tą lazerio procedūrą, bet artėjant paralimpinėms žaidynėms jis baiminosi ją atlikti, nes nežinojo, kaip reaguos oda ir, ar nebus dar blogiau. Tad kol kas esu ne tik didžiausia Rapolo palaikytoja ant kalno, bet ir nuolat turiu vaistinėlę, kad prireikus galėčiau jam padėti.

– Kokia jums ir Rapolui buvo kelionė paralimpinių žaidynių link?

– Banguota. Mūsų santykiuose bangavimo nebuvo, bet buvo aibė kitų iššūkių, pavyzdžiui, Rapolo traumų. Vienais metais, kai šokdamas per tramplinus nukrito, šalmas skilo per pusę ir Rapolas prarado sąmonę. Laimė, kad šalia buvo du draugai, kurie suskubo Rapolui padėti. Kai pamačiau tą skilusį šalmą, realiai supratau, koks rizikingas yra snieglenčių sportas. Tikimybė, kad jis vėl patirs traumą, nuolat kelia nerimą, nes niekada nežinau, kaip Rapolui sekasi ant kalno. Per kiekvienas varžybas labiausiai išgyvenu ne dėl to, kokią vietą Rapolas užims, o meldžiu, kad tik nesusižeistų. Snieglenčių sportą galima vadinti kontaktiniu, nors tiesioginio kontakto su varžovu tarsi nėra. Tačiau tu gali šliuožti savo trasa, o varžovas staiga į tave atsitrenks ir griūsite abu. Niekas negali nuspėti tokio griuvimo pasekmių.

– Kaip su tuo susidorojate, nes turėtų būti nelengva nuolat jaudintis dėl mylimo žmogaus?

– Priimu tai jau kaip natūralų dalyką, nes kiekviena sporto šaka yra savaip rizikinga. Mano mama vis pasvarsto, kad gal Rapolas po šių paralimpinių žaidynių jau pasitrauks iš profesionaliojo sporto dėl tos traumų grėsmės, bet aš matau, kaip smarkiai sportas jį motyvuoja. Atimti iš Rapolo snieglenčių sportą būtų tas pat, kaip iš vaiko rankų išplėšti saldainį. Negalėčiau reikalauti, kad grįžtų dirbti į biurą ir gyventų ramų gyvenimą, nes Rapolas labai nori sportuoti ir tam, ką dabar daro, jaučia didžiulę aistrą. Jaučiuosi ramesnė, nes žinau, kad Rapolas jau tikrai stengiasi snieglenčių trasoje būti atsargus. Anksčiau, net gavęs traumą, kitą dieną vėl lėkdavo šliuožti. Bet jis subrendo, jau nelekia be galvos, saugosi, kur tik įmanoma. Tarkime, jei tik yra tokia galimybė, dedasi papildomas apsaugas. Gerai, kad jis ėmė šiek tiek baimintis, nes, kai žmogus nieko nebijo, tai ir nutinka nesmagių dalykų. Pati šliuožiu snieglente ir žinau, kad įmanoma tai daryti saugiai. Matau, kaip Rapolas tobulėja, vis labiau pasitiki savimi, turi daugiau įgūdžių, o – svarbiausia – šliuoždamas yra laimingas. Kuo profesionalesnis jis tampa, tuo ir man ramiau, kad nuo kalno grįš sveikas.

– Iki tol jau turėjote pakankamai laiko kaip pora nušlifuoti aštresnius kampus, bet, ar smarkiai pasikeitė jūsų gyvenimas, kai Rapolas sužinojo, kad išties pateko į paralimpines žaidynes?

– Pati žinia apie kvietimą į žaidynes nieko labai nepakeitė – Rapolas kaip treniravosi, taip ir toliau tai darė. Pasikeitė tik kai kurios detalės. Tarkime, šis sezonas buvo pirmasis, kai gyvenome jau ne priekabiniame namelyje. Be to, iki tol treniravęsis su negalios neturinčių britų jaunimo komanda dirbančiu treneriu, šį sezoną Rapolas jau treniravosi su Italijos paralimpine snieglenčių rinktine ir pagaliau kasdien galėjo varžytis su savo lygio sportininkais. Italai tapo ne tik Rapolo kolegomis, bet ir mūsų abiejų draugais, nes visi gyvename šalia. Savaitgaliais šliuožti su jais važiuodavo ne tik Rapolas, bet ir aš. Po žinios apie paralimpinį kelialapį, ta rutina tuo ir pasikeitė, kad Rapolo treniruočių planas tapo jam labiau tinkamas, nes važinėjo į stovyklas su italais paralimpiečiais, turėjo jų palaikymą, išties geras sąlygas, o anksčiau to šiek tiek trūko.

O mano rutina beveik nesikeitė – aš visą laiką, kiek galėjau, važinėdavau į varžybas ir būdavau su Rapolu joms pasibaigus. Na, tik tiek, kad šį sezoną turėjome daug mažiau galimybių šliuožti drauge: tai darėme vos tris kartus. Rapolas po treniruočių stovyklos savaitgaliais norėdavo ilsėtis, gulėti lovoje ir nematyti sniego, o man norėjosi šliuožti. Juokauju, kad Rapolo slapta svajonė – visada tik gulėti lovoje nieko neveikiant, nes jis tiesiog įsimylėjęs lovą. Tad šį sezoną ant kalno dažniausiai eidavau viena, nors buvome įpratę tai daryti dviese.

– Sportininkų antrosios pusės nuolat pabrėžia, kaip kartais būna sunku su profesionalu, kuris ne tik daug dirba, bet ir itin daug mąsto apie varžybas – telkiasi joms arba analizuoja savo klaidas po nesėkmių. Ar dėl to jūsų su Rapolu santykiuose neiškilo sunkiai įveikiamos sienos?

– Iš Rapolo mokausi gebėjimo atsiriboti nuo blogų emocijų. Jei kas nesiseka, jis labai moka to neperkelti kitiems žmonėms, nors turiu pažįstamų, kurie, jei tik kas blogai, tampa itin aštrūs. Pažįstu Rapolą ir matau, kai jis nusiminęs, tad ir pati stengiuosi tada per daug nelįst į akis, bet mes esame įpratę išsikalbėti apie tai, kas nepavyko, ką ateityje būtų galima daryti kitaip ar aplinkybes, kurių buvo neįmanoma išvengti. Suprantama, kad pasitaiko momentų, kai Rapolą apima liūdesys ar net pyktis, kad ko nors nepadarė, bet nepasakyčiau, kad šios emocijos turi reikšmės mūsų santykiams.

Didžiausia bėda, mano akimis, yra ta, kad po dienos darbų jis grįžta pavargęs, o aš, visą dieną praleidusi viena prie kompiuterio, noriu bendrauti. Rapolas, po sunkios treniruotės, nori tiesiog patylėti, o man, pasiilgusiai žmonių, norisi pasakoti apie savo dieną, aptarti kitus dalykus, kai jis tam tiesiog jau neturi jėgų. Bet stengiamės suprasti vienas kitą ir prisitaikyti. Jeigu kalbėtis man nėra labai svarbu, tuomet išeinu pasivaikščioti su šunimi, užsuku į kokią kavinukę. O kartais Rapolas leidžia man pasakoti ir siekia bent išklausyti.

– Šis paralimpinis ciklas jau artėja prie pabaigos, bet kone iškart vėl prasidės naujas, nes, spėju, Rapolas nenorės sustoti. Ar sutinkate viską kartoti?

– Esame apie tai kalbėję ir nuolat kartojau, kad palaikysiu jį ir prisitaikysiu, jei Rapolas norės toliau sportuoti. Jau prieš metus žinojau, kad jis sieks patekti ir į 2030 metų Prancūzijos Alpių žiemos paralimpines žaidynes. O prieš savaitę užsiminė, kad gal ir šios būtų ne paskutinės. Bet abu norime ir šiokio tokio stabilumo savo gyvenime, kokios nors savo vietos, nes dabar esame klajokliai. Po truputį statomės namą Svencelėje, kuriame galėtume numesti savo daiktus ir tiesiog turėti vietą kur būtų smagu grįžti – nesvarbu, žiemą ar vasarą. Tad galbūt ateityje jau ne į visas varžybas drauge važiuosime, gal išvyksime ne visam sezonui, gal Rapolas treniruotis skraidys iš Lietuvos. Šio plano iki galo dar nesudėliojome. Sutarėme, kad pasikalbėsime po paralimpinių žaidynių. Bet pokyčių mūsų kasdienybėje, manau, tikrai bus, nes abu svajojame apie šeimą ir apie šiokį tokį stabilumą. Tačiau kad ir kas keistųsi, darysime viską, kad Rapolas dar bent kartą galėtų dalyvauti paralimpinėse žaidynėse.

– Kokia sirgalė esate – tyliai ramiai viduje viską išgyvenate ar rėkiate šaukiate palaikydama Rapolą?

– Buvo atvejis, kai per vienas varžybas Suomijoje varžovas krito, bet Rapolas išlaikė pusiausvyrą, jį apvažiavo bei pateko į finalą. Aš, drebėdama iš džiaugsmo, iškart prilėkiau prie Rapolo ir puoliau jį sveikinti. Vėliau išsikalbėjome, kad tokia mano reakcija jam tik prideda daugiau atsakomybės ir įtampos, tad supratau, kad per varžybas privalau šiek tiek atsitraukti, o drauge pasidžiaugti galėsime tik tada, kai jos jau tikrai baigsis. Todėl, palaikydama Rapolą, stebiu ir džiaugiuosi, jei sekasi, bet stengiuosi nekliudyti, kad jis galėtų susitelkti tik į varžybas.

– Ko palinkėjote Rapolui prieš debiutines paralimpines žaidynes?

– Rapolas svajojo paralimpinėse žaidynėse patekti į geriausiųjų aštuntuką. Aš irgi labai noriu, kad jam pasisektų, bet drauge linkėjau tiesiog pasimėgauti tokio lygio renginiu, pasimėgauti tuo, kokį darbą jau nuveikė ir kur atsidūrė. Juk Rapolas po 32 metų grąžino Lietuvą į žiemos paralimpines žaidynes ir vien tuo turėtų didžiuotis. Rapolas – pernelyg kuklus ir vis kartoja, kad nieko tokio dar nenuveikė. O man atrodo, kad jis jau padarė labai daug ir, neabejoju, padarys viską, kad Kortinoje pasirodytų kuo geriau. Savaime suprantama, ir vėl meldžiuosi, kad Rapolas išvengtų traumų.

The post Paralimpiečio Rapolo Micevičiaus širdies draugė: „Svarbiausia užduotis – netrukdyti“ first appeared on Sportas24.