Naujam gyvenimui pakilęs sporto organizatorius Alfonsas Gedminas: „Esu laimingas žmogus“

Marytė Marcinkevičiūtė

Kovo 1 dieną 80 metų jubiliejų sutinka daugkartinis Lietuvos lengvosios atletikos ilgųjų ir vidutinių nuotolių (1968-1975) bei 8 km kroso (1975) čempionas, 3000 m distancijos Lietuvos rekordininkas (1975) Alfonsas Gedminas.

Jis –ir žinomas Lietuvos sporto organizatorius: ilgametis Vilniaus „Žalgirio“ sporto įrenginių valdybos direktorius, Lietuvos olimpinio sporto centro darbuotojas, Naujametinio vilniečių bėgimo vienas pradininkų.    

„Esu laimingas žmogus, dabar – sveikas, drūtas ir besidžiaugiantis gyvenimu. O buvo laikas, kai buvau arti atsisveikinimo su šiuo pasauliu. Kai mūsų sportui buvo ypač sunku, iš pagrindų pasikeitė visa situacija, sušlubavo mano sveikata.

Norint išgyventi, patiems reikėjo ieškoti pinigų, sporto bazės iš surinktų lėšų neišsilaikydavo.

Buvo didžiuliai emociniai ir fiziniai krūviai, visą laiką tvyrojo nervinė įtampa dėl ateities, visa tai mano organizmui buvo nepakeliama.

O čia dar nelaimė viena po kitos: mirė pas mane gyvenusi mama, išsiskyriau su žmona, organizmas buvo išsekintas.  Norėjosi dar gyventi, bet nebuvau pajėgus kovoti su dideliu nuovargiu,  nerviniu išsekimu, užklupusiais negalavimais, su kuriais reikėjo gyventi kiekvieną dieną.  

Išgyvenau nuolatinį nesaugumo jausmą, neįsivaizdavau, kad tai, ką patyriau, yra depresija.

Daug kas stengėsi man padėti, bet niekas neturėjo žinių apie šią sunkią ligą, kuri mane kamavo porą metų.

Depresijos ilgai negalėjo nustatyti gydytojai. Blogai, blogai, o dėl ko  blogai – niekas negalėjo pasakyti.    

Kai liga pagaliau buvo nustatyta, atrinkti vaistai, be galo daug padėjo žinomas psichologas Aleksandras Alekseičikas Kirinovas.

Sugrįžti į gyvenimą daug padėjo ir ledinis vanduo, maudynės eketėje.  Šaltis mane gerai supurtė, atgaivino nervų sistemą, organizmas pamažu pradėjo atsigauti.

Ledais sukaustyta Neris buvo mano savotiška poliklinika. Į eketę šokdavau visą žiemą,“, – prisimena jubiliatas.

Dabar A. Gedminas džiaugiasi gyvenimu, jau daug metų dienas leidžia Vilniaus rajone, Karvio kaime netoli Maišiagalos.  

Su drauge ukrainiete Nadežda 17 metų gyvena ūkiškai: augina agurkus, pomidorus, vištas, populiarias Indijos bėgikes antis. Kiekvieną penktadienį  kepa juodą duoną.

Didelį gyvenimo džiaugsmą jubiliatui teikia bitės, su kuriomis draugystė užsimezgė prieš 30 metų.

„Pirmoji pažintis su bitėmis įvyko, dar man aktyviai sportuojant. Žmonos tėvas Ignalinoje, netoli Daugėliškio prie Dysnos upės turėjo kelis bičių avilius.  Jis mane pamokė, kaip reikia elgtis su bitelėmis, kalbėjo apie didelę medaus naudą sveikatai. Sportuodamas daug valgiau medaus.

Uošviui mirus, bitės atsidūrė Karvio kaime. Šalia – nuostabus Karvio ežeras ir Karvelės upelis, įvairi augmenija, kurią pamilo mano bitelės.

Turėjau 10-12 avilių, bet ūkininkams gavus dideles kompensacija už rapsus, jie augalus pradėjo purkšti chemikalais, kurie pažeidė bičių imunitetą ir jos nesugebėjo sugrįžti į savo avilį.

Praėjusiais metais teliko penki aviliai, kuriuos dabar prižiūriu. Medaus nepardavinėju – pasilieku savo šeimai ir draugams“ , – pasakoja A. Gedminas.

Didelis jo džiaugsmas – keturi anūkai, kurių trys yra vyresni (30, 27, 25 metų), o vienas – 12-metis. Jie dažnai aplanko savo senelį, padeda ūkininkauti.

Sugrįžkime į jūsų vaikystę, kokia ji buvo?  

Gimiau  Radviliškio rajone, Nirtaičių kaime, kur baigiau pradinę mokyklą. Vėliau po 7 km vasarą važinėdavau įŠiaulėnų vidurinę mokyklą, o žiemą  per šalčius su kaimo vaikais galėdavau pagyventi prie mokyklos esančiame internate.

Sportavau nuo mažumės: žaidžiau krepšinį, rankinį, slidinėjau. Atstovavau mokyklai, patekau į rajono rinktinę.

Šiaulėnuose mokiausi kartu su Romualdu Bite, netgi sėdėjau viename suole, tačiau po septynių klasių jis išvažiavo mokytis į Panevėžio technikumą.

Nedidelėje Šiaulėnų vidurinėje mokykloje išaugo keturi sporto meistrai: R.Bitė (slidinėjimas ir lengvoji atletika), rankininkė Janina Pauraitė, dviratininkas Vytautas Gedminas ir aš.  

Vaikystėje svajojau būti lakūnu, todėl buvau apsisprendęs, kur studijuosiu. Kūno kultūros institutas manęs netraukė.

Atvažiavau į Vilnių ir Civilinės aviacijos lakūnų mokykloje išlaikiau egzaminus. Buvau be galo laimingas, nes išsipildė mano vaikystės svajonė.

Tačiau džiaugsmas buvo trumpas: per medicinos komisiją sužinojau, jog ne visai skiriu spalvas ir lakūnu nebūsiu.  

Pasiūlė tapti bortmechaniku. Atsakiau, jog ačiū ir nuvežiau dokumentus į Lietuvos žemės ūkio akademiją, kur įgijau inžinieriaus-mechaniko specialybę.

Studijuojant išryškėjo, kad esate talentingas ilgųjų ir vidutinių nuotolių bėgikas, kas jums padėjo atsiskleisti?

Tą patį rudenį per profesoriaus Viktoro Ruokio bėgimo varžybas maršrutu Kačerginė – LŽŪA pavyko užimti antrą vietą.

Į mane atkreipė dėmesį akademijos fizinio lavinimo dėstytojas Kazimieras Maniušis, kuris pakvietė reguliariai treniruotis.

Puikus fizinis pasirengimas padėjo sėkmingai rungtyniauti jaunimo grupėje.

Tačiau perėjus į suaugusiųjų grupę, man netiko dideli treniruočių krūviai, prasidėjo dešinio kelio traumos, kurias jaučiu dar ir šiandien.

Kai tik pavykdavo pasiekti gerą sportinę formą, traumos trukdė greitai bėgti.  

Nepaisant to, aštuonis kartus pavyko tapti Lietuvos čempionu, 1968-aisiais Prahoje – Europos studentų žaidynių neolimpinės 3000 m rungties čempionu, 1975-aisiais Minske pagerinti šios bėgimo rungties Lietuvos rekordą (7 min. 59,6 sek.), gerai sekėsi bėgioti ir krosus.

Buvau universalus, tačiau ilgai ieškojau savęs, blaškiausi tarp 1500 m ir 5000 m nuotolių.

Reikėjo daugiau bėgioti ir specializuotis 1500 m distancijoje, kuri man tiko, nes buvau greitas, o 5000 m nuotolyje trūko ištvermės.

Kai dabar pagalvoju, gal pagrindine rungtimi reikėjo rinktis ir 3000 m kliūtinį bėgimą, kuriame ne kartą teko varžytis, atstovaujant komandai.

Prisimenu, per vieną Lietuvos čempionatą 5000 m distancijoje teko varžytis su Tokijo olimpiečiu Adolfu Aleksiejūnu.

Stengiausi nuo jo neatsilikti, bėgau už nugaros. Adolfas tada nebuvo savo geriausios sportinės formos ir man sako, kad jį lenkčiau ir nubėgčiau, nes jis blogai jaučiasi.

Taip ir padariau, tapau čempionu. Jeigu jis manęs būtų nepaskatinęs to daryti, būčiau pelnęs sidabro medalį.

Labai mėgau krosus raižytose vietovėse, tapau SSRS jaunių čempionu (1966), vicečempionu populiariose „Pravdos“ varžybose (1966), laimėjau SSRS profsąjungų krosą Palangoje ir patekau į rinktinę dalyvauti Šveicarijoje vykusiose varžybose, kuriose buvau antras.

Buvote netgi kandidatas dalyvauti Meksiko olimpinėse žaidynėse.

Buvau pakviestas dalyvauti SSRS rinktinės treniruočių stovykloje Armėnijos aukštikalnėse.   

Buvo labai smagu bėgioti, tačiau kalnuose persitreniravau, kažkiek sutriko širdies ritmas.         

Prisimenu per paskaitas LŽŪA pradėjo smarkiai plakti širdžiai, todėl per pertrauką jai daviau krūvio – užbėgau į penktą aukštą ir širdis vėl pradėjo normaliai plakti.

Per treniruočių stovyklą laimėjo tie, kurie pratybose tinginiavo, o tie, kurie dirbo iš širdies – persitreniravo ir ilgai negalėjo atsigauti. Buvome tarsi tie bandomieji triušiai

Per rinktinės kontrolines varžybas nesėkmingai pasirodžiau 5000 m distancijoje ir mano svajonė dalyvauti olimpinėse žaidynėse neišsipildė.

Girdėjau, jog esate išlaikęs savo treniruočių dienoraštį?

Taip, tiesa, labai įdomu dabar jį pavartyti. Dienoraštį rašiau nuo 1965-ųjų, kai patekau į Lietuvos rinktinę, iki pat karjeros pabaigos.

Jame viskas surašyta: ir savijauta, pulsas, kiek nubėgu kilometrų per dieną, savaitę, mėnesį ir t. t. Per mėnesį mažiausiai įveikdavau po 400 kilometrų.

Kurios pergalės labiausiai įsiminė?

Visada prisimenu, kai Jesentukuose per savo gimtadienį (tada sukako 20 metų) laimėjau 3 km kroso varžybas jaunimo grupėje ir tapau SSRS čempionu.

Už tą pergalę man buvo suteiktas SSRS sporto meistro vardas. O bėgimo take šią normą įvykdžiau tik po trejų metų – 1968-aisiais.

Įsiminė ir pergalė Palangoje per SSRS profsąjungų rudens kroso čempionatą, kai 8 km distancijoje rungtyniavau po išsigydytos traumos.

Kaip susiklostė jūsų gyvenimas, baigus LŽŪA?

Darbinę karjerą pradėjau Rumšiškėse, kur dirbau „Pravienos“ kolūkio vyr. inžinieriumi. Tačiau jau po metų gavau pasiūlymą persikelti į Vilnių.

Kadangi buvau nemunietis,  šios draugijos vadovai man pasiūlė kooperatinį butą.

Jie savo žodį ištesėjo, nusipirkau trijų kambarių butą Karoliškėse. Vėliau jį atidaviau savo vaikams, kurie po kažkurio laiko pardavė Alos Pugačiovos pirmajam vyrui Mykolui Edmundui Orbakui.  

Vilniuje iš pradžių dirbau sporto instruktoriumi „Statybos“ klube, kuris garsėjo savo krepšininkais, lengvaatlečiais ir slidininkais.

Kita mano darbo stotelė – „Žalgirio“ sporto įrenginių valdybos, kurioje dirbau nuo 1976-ųjų ir praleidau 16 metų, generalinis direktorius.

Darbas labai patiko, valdybai priklausė 7 sporto bazės: stadionas, uždaras ir atviras plaukimo baseinai, baidarių ir kanojų irklavimo bazė, teniso kortai, slidinėjimo, irklavimo sporto bazės.   

Kilo mintis atgaivinti užgesusį Vilniaus sporto komiteto organizuojamą Naujametinį bėgimą, kuris vyko nepatogiu metu – Naujųjų metų išvakarėse 12 valandą.

Po metų pertraukos jį pavyko atgaivinti. Bėgimas buvo surengtas paskutinįjį gruodžio sekmadienį.

Sportininkai tada bėgo iš Verkių į „Žalgirio“ stadioną. Turėjome tris autobusas, kuriais bėgikai buvo nuvežti į Verkius.

Kolektyve dirbo nemažai sporto instruktorių, kurie padėjo organizuoti bėgimą. Sudėtingiausia buvo su autoinspekcija suderinti kelių eismo uždarymą.

Saugumą padėjo užtikrinti tuometės Aukštosios karininkų mokyklos kursantai, kurie kiekvienoje gatvėje reguliavo eismą.

Kiekvienam dalyviui įteikėme po molinį medalį, kuris tais laikais buvo kažkas tokio, visiems brangus prisiminimas apie bėgimą. 

Bėgimas populiarėjo, jame dalyvaudavo daugiau nei tūkstantis bėgikų. Varžybas perkėlus į miesto gatves, buvo pasiektas 2 tūkst. sportininkų skaičius.

Netrukus į renginį įsijungė Kalėdų Seneliai, kurie labai papuošė Naujametinį bėgimą.

Viskas prasidėjo nuo bėgimo entuziasto vitražisto Sauliaus Sasnausko, kuris buvo pirmasis Kalėdų Senelis, dalyvavęs renginyje. Dabar jis gyvena Amerikoje, Havajuose ir bėgioja maratonus.

Pasipuošęs Kalėdų Senelio apranga bėgime dalyvavo ir dabartinis Seimo pirmininkas Juozas Olekas.

„Žalgirio“ stadione buvau subūręs sekmadieninę sveikatingumo grupę, kurioje buvo apie 15-20 žmonių.

Irklavimo bazėje žaisdavome krepšinį, pamėgome pirtelę. 

Ar jums per Naujametinį bėgimą irgi teko būti Kalėdų Seneliu?

Buvau gal dešimt kartų, tačiau distancijos nebėgau. Dalyvavau apdovanojimuose, iki šiol turiu išlaikęs aprangą, lazdą, nuotraukų.

„Žalgirio“ stadione treniravosi ir SSRS futbolo čempionato rungtynes žaidė dabar jau šviesaus atminimo Benjamino Zelkevičiaus vadovaujami žalgiriečiai. Kokį įspūdį jie paliko?

Savo auklėtiniams reiklusis treneris kėlė didelius reikalavimus, itin žiūrėjo tvarką, rūpinosi žaidėjų mokslais.   

Jis gerbė valytojų darbą ir stadione įvedė tvarką dėl nešvarių žaidėjų bucų: rūbinėje užsakė medines dėžutes jiems sudėti.

Prieš SSRS aukščiausios lygos čempionato rungtynes veją šienaudavome du kartus, kol ji atrodydavo idealiai.

Su Benjaminu Zelkevičiumi teko praleisti daug gražių akimirkų, žalgiriečių sporto bazėje sutikdavome Naujuosius metus.

Dėl savo komandos jis netgi samdė virėją, tiesiai iš paukštyno veždavome baltuosius mėsinius viščiukus – broilerius. Futbolininkai valgė karališkus pietus.

Benjaminą lankydavome Austrijoje, kai jis 1991–1992-aisiais dirbo treneriu.

Jis būdavo surinkęs įvairiausios sportinės aprangos ir ją atveždavome žalgiriečių futbolininkams.         

Minėjote, kad jums darbas „Žalgirio“ sporto įrenginių valdyboje patiko, tačiau kodėl su juo atsisveikinote?

Artėjant Lietuvos nepriklausomybei, žlugo visa sistema, sporto bazės atsiskyrė nuo valdybos ir jos nebeliko. Likau ant ledo.

Susiradau darbą komercinėse struktūrose, o 2006-aisiais mane pakvietė dirbti ūkio dalies vedėju į Lietuvos olimpinį sportą centrą.

Keičiantis direktoriams, buvai atleistas, vėl grįžau į komerciją, dirbau  Dizaino ir statybos kolegijoje namų valdytoju.

Galop vėl grįžau prie sporto ir vėl – į Lietuvos olimpinį sporto centrą. Buvau pakviestas vadovauti Sporto paslaugų skyriui, turėjau reikalų su Lengvosios atletikos maniežu ir stadionu, baseinu, šaudykla, viešbučiu.

Ar nespaudžia širdies, kai nebeliko „Žalgirio“ stadiono, su kuriuo buvote susietas net 16 metų?

Labiau spaudžia širdį tai, kad vis dar neturime naujojo stadiono, nes teko nemažai laiko praleisti su Ozo stadiono projekto architektais.

Jis jau seniai turėjo būti pastatytas. Dabar reikia tik dėkoti „Hanner“ vadovui Arvydui Avuliui, kuris rimtai ėmėsi Nacionalinio stadiono statybos darbų. 

O „Žalgirio“ stadiono nėra ko gailėtis, jis buvo pasmerktas baigti savo dienas.

Kone miesto centre esantį stadioną nebuvo jokių galimybių naujoviškai rekonstruoti, trūko erdvės, nebuvo kur statyti mašinų.

„Žalgirio“ stadionas turi savo istoriją. 1983-aisiais gavo sąjunginę profesinių sąjungų tarybos vėliavą ir 1000 rublių premiją – už žiūrovų lankomumą, pajamas, rentabilumą, geriausiai tvarkomą stadioną veją. Tą premiją su darbuotojais išleidome „Stiklių“ restorane.

Premija buvo skirta ir 25 m uždaram plaukimo baseinui, į kurį bilietus turėjo išsipirkti kiekviena vilniečių gamykla. Baseinas buvo gausiai lankomas ir labai pakėlė jo pajamas.

Už tuos pasiekimus buvau pakviestas delegatu dalyvauti sąjunginiame profesinių sąjungos tarybos suvažiavime Maskvoje ir Kremliaus kolonų salėje sakyti kalbą.

Blogai kalbėjau rusiškai, tai man kalbą parašė sporto žurnalistė Regina Mundrytė. Tačiau kalbėti neteko, nes buvo išaiškinta, jog esu nepartinis. 

The post Naujam gyvenimui pakilęs sporto organizatorius Alfonsas Gedminas: „Esu laimingas žmogus“ first appeared on Sportas24.