Motiejūnas apie Lietuvos rinktinės medalių badą: „Man gėda“

Donatas Motiejūnas įsitikinęs, kad kol Lietuvos rinktinėje nesikeis žaidėjų mentalitetas, didelių pergalių tikėtis bus sunku. 34 metų krepšininkas laidoje „Nematoma pusė“ pareiškė, kad jaučia gėdos jausmą dėl jau dešimtmetį trunkančio Lietuvos rinktinės medalių bado.

Pasak Eurolygoje rungtyniaujančio vidurio puolėjo, visiems reikia atsigręžti į du tūkstantųjų rinktinę, kurioje mūsų šalies krepšininkai demonstravo nepalyginamai didesnį pasiaukojimą ir atsidavimą.

„Pasakysiu paprastai – man visą laiką buvo, yra ir bus pavyzdys prieš tai buvusi karta: Macijauskas, Šiškauskas, Jasikevičius, Javtokas ir kiti. Praėjusiais metais kelis kartus prasilenkėme su Macijausku. Mūsų rinktinės niekada nebūdavo pačios talentingiausios – turėdavome vieną ar du žaidėjus iš NBA, kitos komandos atsiveždavo aštuonis, ir mes juos nušluodavome, – atvirai kalbėjo Motiejūnas.

Kaip sakė pats Macijauskas, kai jie žaisdavo – ardydavo, lupdavo parketą. Rinktinė buvo didžiausia garbė ir laimė. Buvo suvokimas, ką tu atstovauji. Žinojai, kad grįžus bus smagu eiti gatvėmis. Man, kaip žaidėjui, jokiais pinigais to džiaugsmo nenupirksi – žaisti ir savo šaliai laimėti medalį.

Kai bus toks užsidegimas, noras, grįš meilė tam krepšiniui… Girdžiu, kad pas Jakučionį tokia meilė yra. Atsiras trys, keturi, penki tokie žmonės – ir tada viskas labai greitai keisis. Kai vienas toks žmogus – labai sunku. Du, trys… Bet kai dauguma žmonių su tokiu mentalitetu, jie sugeba priversti kitus labiau stengtis ir žaisti. Manau, kad tai yra didžiausias trūkumas. Rinktinė turi augti.“

Paskutinį kartą Lietuvos krepšinio rinktinė medalius iškovojo lygiai prieš dešimt metų. Tuomet komandą treniravo Jonas Kazlauskas. Vėliau sekę Dainiaus Adomaičio, Kazio Maksvyčio, Dariaus Maskoliūno bandymai nebuvo sėkmingi.

Pasak Motiejūno, už tokius rezultatus reikėtų jausti gėdą kiekvienam.

„Dabar jau dešimt metų, kai mes sėdim su baranka. Paklaustumėt, ar man ne gėda – man gėda. Aš esu to dalis. Man gėda, – emocingai kalbėjo Motiejūnas. – Taip, buvo smagu grįžti po pasaulio čempionato. Sustabdė pažįstamas žmogus ir sako: ačiū, kad grąžinote tą džiaugsmą. Chebra čia, žiūrėdami jus, ėjo iš proto, lūžo barai. Grįžo ta meilė, kurią turėjome prieš aštuonerius metus. Nors užėmėme šeštą vietą ir tikrai nesijaučiu, kad kažką gero nuveikėme, bet ta emocija ir kova buvo. Kol tie dalykai nebegrįš – tol, galimai, ir pergalės negrįš. Nes talentu nežinia, ar kada prisivysime prancūzus ar amerikiečius. Reikia grąžinti tą kovą ir meilę sportui.“

Motiejūnas leido suprasti, kad žinomiausi vardai negarantuoja pergalių. Rinktinė turi persikrauti ir statytis pagal naują viziją, žvelgiant į kitų rinktinių pavyzdžius.

„Pasakysiu iš savo pusės – geriau surinkti visus, kurie dega noru ir nori pasiaukoti, kaip matėme per pasaulio čempionatą, negu nuvažiuoti ir sudalyvauti. Manau, dabar reikia susikoncentruoti į artėjantį olimpinį ciklą – galbūt metai ar dveji nebus patys gražiausi. Bet gal geriau sėsti ir sakyti, kad auginame rinktinę, kad ji duotų rezultatą už trejų, ketverių metų, negu kiekvienais metais grįžti iš Europos, pasaulio čempionatų ar olimpinių atrankos turnyrų ir sakyti: „Mums nepasisekė“, – laidoje kalbėjo Motiejūnas.

Dažnai naudoju Vokietijos rinktinės pavyzdį. Kai anksčiau žaisdavome prieš juos – turėdavome plius 40 taškų. Dabar tai yra viena elitinių Europos komandų. Ir neužaugo jie per vieną dieną – jie konstruktyviai, žingsnis po žingsnio, ten užlipo. Manau, reikia žiūrėti tuos pavyzdžius, kurie iš tokios situacijos sugebėjo išlipti. Mūsų šalis nėra didelė. Mums kiekvienas žaidėjas yra svarbus. Turime maksimaliai padėti kiekvienam žaidėjui augti iki tam tikro lygio.“

The post Motiejūnas apie Lietuvos rinktinės medalių badą: „Man gėda“ first appeared on O, Sportas!.