Jubiliejų sutinkantis Algis Bronislavas Vasiliauskas: „Žalgiris“ gyvuos tiek, kiek bus reikalingas žmonėms“

Marytė Marcinkevičiūtė

Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ prezidentas Algis Bronislavas Vasiliauskas balandžio 4 dieną sutinka 75 metų  jubiliejų.

„Jubiliejai atkeliauja labai greitai ir neverta dėl to liūdėti, tik šią datą reikėtų laikyti nauja riba. Istorija skaičiuoja šimtmečius, o žmogus – metus, dienas, valandas, netgi skubančias sekundes.   

Apie savo metus stengiuosi negalvoti, jie prabėgo tarsi įdomus sapnas. Sveikata dar leidžia dirbti, turiu mėgstamą darbą, daug draugų, gausėja idėjų.   

Daug ką padarėme, džiaugiuosi, kad „Žalgiris“ nuo pačios pirmosios įkūrimo dienos gyvas iki šiol.

Sukaupėme didžiulę patirtį, tačiau žinau, kad ateis toks metas, kai norėsis pokyčių savo gyvenime. Reikės pagalvoti apie tai, kokie žmonės ateis po mūsų, kokie bus jų siekiai, gebėjimai, žinios, norai“, – mintimis dalijasi A. B. Vasiliauskas.

Olimpinių žiemos žaidynių metu su grupe draugų jis slidinėjo Madona di Kampiljuje, viename geriausių slidinėjimo kurortų Italijos Alpėse.

Kalnų slidinėjimą A.B.Vasiliauskas pamėgo dar jaunystėje ir už tai yra dėkingas buvusiam ilgamečiam kalnų slidinėjimo puoselėtojui, dabar jau šviesaus atminimo Algimantui Kepežėnui. Kalnų slidinėjimas tapo ir jubiliato dukters Viktorijos gyvenimo dalimi.

„Dabar negaliu gyventi be kalnų slidinėjimo, jis man ir dukrai tapo šventu dalyku iki šių dienų.

Jau ketvirtį amžiaus su draugais per atostogas kasmet vykstu slidinėti. Nuo kalnų leidausi Alpėse – Italijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Vokietijoje, taip pat Lenkijoje, Tatruose.

Kai kuriose trasose slidinėjau po kelis kartus. Vienu metu su Lietuvos kalnų slidinėjimo federacija važiuodavau į Lietuvos čempionatus, kurie vykdavo Italijoje ir Prancūzijoje.

Teko dalyvauti ir Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse Prancūzijoje, kuriose susirinko rekordinis daugiau nei 1100 kalnų slidininkų būrys.

Vieni suskrido lėktuvais, kiti atvažiavo nuosavu transportu, buvo didžiulė šventė“, – prisimena A. B. Vasiliauskas.

Anksti pajuto fizinio aktyvumo galią

LSD „Žalgiris“ prezidentas – didelis fizinio aktyvumo šalininkas, dar paauglystėje pajuto didelę jo galią.

Iš pradžių kieme žaisdavo krepšinį, futbolą, po to lankė bokso, plaukimo, šuolių į vandenį pratybas, mokykloje žiemą slidinėjo.

„Vaikystėje ir paauglystėje buvo prestižas ginti savo gatvės garbę: jeigu kas nors būdavo įžeidžiamas, tai nereikėdavo organizuoti komandos“, – šypteli jubiliatas.

Ilgiausiai – nuo 12 iki 21 metų jis praleido jojime, specializavosi konkūruose, jojimo abėcėlės mokė puikus treneris Jonas Balčius. Turėjo žirgą, kurį laikė Buivydiškių technikumo arklidėse.       

Didelio meistriškumo sportininku A.B.Vasiliauskui nebuvo lemta tapti, buvo didžiulė konkurencija.  

Jubiliatas dabar užsimena ir apie jaunystėje pamėgtą aviaciją. Lankė technikos būrelį, konstravo aviamodelius, variklius su nedideliu tūriu, įvairias dalis.

Baigęs tuometę Vilniaus 16-ąją vidurinę mokyklą, studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas), tačiau po antrojo kurso panoro užsivilkti karinę uniformą ir metė studijas. Tarnaudamas raketiniuose daliniuose, jis suprato, jog nori studijuoti teisę ir 1989 metais baigė Vilniaus universitetą.

Įgijęs teisininko diplomą, gavo pasiūlymą dirbti teisės srityje, tačiau šis darbas jam nepatiko. Pirmoji jubiliato darbovietė – Vilniaus elektros skaitiklių gamyklos analitinių skaičiavimo mašinų derintojas (1969–1970 m.).  

Karjeros stotelės

Sporto organizatoriaus karjerą A.B.Vasiliauskas pradėjo 1976-aisiais, kai tuometėje „Nemuno“ sporto  draugijoje tapo respublikinės jojimo sporto mokyklos direktoriaus pavaduotoju mokymo reikalams ir dirbo iki 1984-ųjų.

Kitos jubiliato stotelės: Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ Vilniaus kompleksinės vaikų ir jaunių sporto mokyklos direktorius (1984–1992), „Žalgirio“ viceprezidentas (1992–2015), Lietuvos futbolo federacijos viceprezidentas (2006–2007), Lietuvos asociacijos „Sportas visiems“ prezidentas (2000–2021), o nuo 2022-ųjų – šios asociacijos valdybos narys.

LSD „Žalgiris“ prezidentu A. B. Vasiliauskas tapo 2015-aisiais. Apie šį savo gyvenimo tarpsnį jubiliatas sako: „Labai džiaugiuosi, kad tokį ilgą gyvenimo tarpsnį pradirbau tarp sporto žmonių.

Dirbant „Žalgiryje“, labai pravertė teisinis išsilavinimas, ypač statybų sektoriuje.

Draugijoje buvau atsakingas už Kauno „Žalgirio“ sporto komplekso,  Platelių jachtklubo, kitų sporto objektų statybas. 

Mūsų pastatų iki šiol niekas nenugriovė, juose vyksta aktyvi sportinė veikla. Tačiau sporto objektai jau seni.

Dabar rengiamės teikti sporto bazių dalinės renovacijos projektą. Būtinai reikia juos atnaujinti Kaune, Plateliuose, Vilniuje.

Kiek prisimenu, dirbant „Žalgiryje“ visą laiką buvo kova: dėl statuso, tęstinumo, sporto bazių statybų Kaune, Alytuje, Vilniuje, Plateliuose, Klaipėdoje.

Pasikeitus sporto politikai – vėl kova dėl būvio: projektai, programos, veikloje teko daug ko atsisakyta.

Tačiau nesužlugome, išgyvenome netgi patį sunkiausią laikotarpį, kai kelerius metus negavome jokių projektinių lėšų fiziniam aktyvumui.

Gyventi nebuvo lengva, laukė daug iššūkių, bet nesiruošėme kelti baltos vėliavos, draugijos veikla nenutrūko.     

Turime klubus, rengiame vasaros ir žiemos žaidynes, kurios yra draugijos vizitinė kortelė, įgyvendiname programinį projektą.

Balandžio 11 dieną ruošiamės Sveikatos dienai Kėdainiuose. Šis renginys yra Nacionalinės fizinio aktyvumo programos, skirtos masiniams fizinio aktyvumo renginiams organizuoti, dalis.

Ne už kalnų – ir „Žalgirio“ vasaros žaidynės, festivalis „Sportas visiems“ Palangoje.      

Negaliu sakyti, kad darbas sunkus, bet dirbti su žmonėmis nėra lengva. Reikia ir neklysti, mokėti nepadaryti klaidų, o jas padarius labai išgyvenu.

Sportas ir yra tuo ypatingas, kad jame laikas bėga greitai, nes daug įvykių. Dienos būna per mažai.

Vasarą tenka dirbti ir savaitgaliais, mums tai darbo dienos, nes varžybos vyksta išeiginėmis dienomis.

Jeigu būna ne projektiniai ar programiniai renginiai, tai jų daug vyksta ir draugijos viduje.

Vienas stambesnių – „Žalgiris Grand Prix“ stendinio šaudymo tarptautinės varžybos.

Garsus ir mūsų rengiamas plaukimo maratonas Plateliuose, bėgimas aplink Žaliuosius ežerus. Būtų nevalia nenuvažiuoti į tuos renginius.  

Lengviau atsikvėpti galima žiemą, kai sumažėja varžybų antplūdis.  

Išgyvenu, kad sporto reformos sunaikino daug sporto klubų, buvo akivaizdus jų mažėjimas. Pinigų – daugiau, o klubų – mažiau.

„Žalgiris“ irgi nukentėjo, netekome net 21 sporto klubo. Nusigręžiama nuo  vyresnio amžiaus žmonių ir mes tą skaudžiai išgyvename.

Buvau įvykių sūkuryje, kai 2018-aisiais prasidėjo sporto reforma bei buvo likviduojamas Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD).

Tą laikotarpį pavadinčiau baisiuoju sporto laikotarpiu. Buvau aršus visų tų reformų priešininkas. Sugriovėme Lietuvos olimpinį sporto centrą, panaikinome KKSD.

Tačiau nesu pesimistas ir galvoju, kad mūsų sporto klubai gal sulauks ir šviesių dienų, kadangi mūsų gretos pildosi jaunimo“.

Geriausias poilsis – gamtoje

Geriausią poilsį jubiliatas suranda gamtoje, mėgstą mišką ir kalnus.

Tačiau dėl didelio užimtumo medžioklės malonumus, kai prasideda sezonas, patiria retai, šią žiemą joje buvo vos tris kartus.

„Jeigu tik atsiranda galimybė pamedžioti, jos nepraleidžiu. Medžioklėje pirmą kartą dalyvavau Labanoro girioje prieš 50 metų.

Užteko vieną kartą nuvažiuoti ir pagavau kablį. Buvau pakviestas būti varovu ir medžioklėje patirtas įspūdis buvo nepakartojamas: patiko medžiotojų bendravimo būdas, jie kitokie žmonės.  

Medžioklė – tai ne vien šūvis, trofėjai ar medžioklės produkcija. Tai – savotiškas malonumas, naujos pažintys, įspūdžiai, malonus laiko praleidimas, bendrystė, didelė atgaiva.    

Mano medžioklės plotai – visa Lietuva, nes turiu daug draugų medžiotojų, kurie pasikviečia pabūti kartu, važiuojame vieni pas kitus.

Medžioju Labanore, Buivydiškėse, ten, kur gyvenu, kartais nuvažiuoju į Tauragę.

Per visą savo medžiotojo karjerą, esu sumedžiojęs visą fauną, kokia tik yra Lietuvoje: elnių, briedžių, stirnų, šernų, bebrų.

Tačiau savo trofėjų neklasifikuoju, nelabai juos renku ir žaviuosi trofėjine medžiokle.   

Turiu savo kambariukų, kurį puošia tik keli trofėjiniai elnių ragai. Elnias – tai tikras iššūkis medžiotojui net ir patyrusiam, o adrenalinas, sumedžiojus jį, yra su niekuo nesulyginamas. 

Beveik trečdalį savo medžioklių esu tik stebėjęs ir atsisakęs šauti į žvėrį  vien dėl to, kad abejojau, ar galiu į jį pataikyti. Kai nesu tuo užtikrintas – nekeliu šautuvo.

Nepasakyčiau, jog negalėčiau gyventi be savo pomėgių: kalnų slidinėjimo ir medžioklės.

Esu paprastas, normalus žmogus.  Negaliu teigti, kad mėgstu ir daug keliauti.

Pradedant Sidnėjaus olimpinėmis žaidynėmis, jų mačiau labai daug – ir vasaros, ir žiemos.

Didžiausią įspūdį paliko Sidnėjaus žaidynės ir ten pelnyti šaulės Dainos Gudzinevičiūtės ir disko metiko Virgilijaus Aleknos aukso medaliai“, – pasakoja jubiliatas.  

Ar ilgai gyvuos „Žalgiris“?

Baigdama pašnekesį su „Žalgirio“ draugijos prezidentu A.B.Vasiliausku, jo paklausiau, ar dar ilgai gyvuos „Žalgiris“?

„O kodėl jis gali negyvuoti, kas gali atsitikti?, – blykstelėjo akimis. – Jau įžengėme į devintą dešimtį, puoselėjame gražias tradicijas ir kuriame naujas. 

„Žalgiris“ gyvuos tiek, kiek bus reikalingas žmonėms. Tačiau jeigu visos  kūno kultūros vertybės mūsų sporto institucijose bus tik žodžiai, tai tada susidursime su didele išgyvenimo problema.

Jeigu bus parama, žmonėms poreikis sportuoti, deja, tenka konstatuoti,  jog jis vis mažėja, ypač tarp jaunimo, jų įgūdžiai nesusiformuoja mokyklos suole.

Todėl nieko nuostabaus, kad jaunimas, baigęs mokyklą ir besiruošiantis atlikti karinę tarnybą, nuo žemės negali pakelti 19 kg sveriančio krepšio. Tai – ne mano, o tuomečio Premjero Sauliaus Skvernelio žodžiai. O juk su tokiais krepšiais mano amžiaus žmonės po mišką vaikščioja …    

The post Jubiliejų sutinkantis Algis Bronislavas Vasiliauskas: „Žalgiris“ gyvuos tiek, kiek bus reikalingas žmonėms“ first appeared on Sportas24.