Jubiliejų sutinkanti legendinė Lietuvos dviratininkė Edita Pučinskaitė: „Manau, kad gimiau po laiminga žvaigžde“

Marytė Marcinkevičiūtė

Viena geriausių visų laikų Lietuvos dviratininkių Edita Pučinskaitė lapkričio 27 dieną sutinka savo 50 metų jubiliejų. Ji – 1999 m. ir 2001 m. pasaulio grupinių lenktynių čempionė, 1999 m. asmeninių lenktynių laikui planetos pirmenybių bronzos medalio laimėtoja, prestižinių daugiadienių lenktynių „Tour de France“ (1998 m.) ir „Giro d’ Italia“ (2006-2007 m.) nugalėtoja, trijų olimpinių žaidynių dalyvė

1999-aisiais įžymiajai dviratininkei buvo suteiktas Akmenės rajono savivaldybės Garbės pilietės vardas, tais pačiais metais ji buvo išrinkta geriausia Lietuvos sportininke.

Legendinė sportininkė šiuo metu gyvena Italijoje, tačiau dažnai lankosi Lietuvoje ir šiemet su savo sūnumis dvylikmečiu Tomu ir vienuolikmečiu Luku Palangoje dalyvavo Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse.  

E. Pučinskaitė vis dar su tokiu pat dideliu užsidegimu mina dviračio pedalus, tik dabar nesivaržo dėl aukštų vietų, o daro vardan labdaros – Monsumano Terme miestelyje Toskanos regione gyvenanti dviratininkė kasmet organizuoja savo vardo sporto labdaros renginius.

Savo sportinę karjerą baigėte 2010-aisiais, tačiau nuo dviračių sporto nepabėgote. Sakykite, kaip dabar gyvenate, kokie jūsų džiaugsmai ir lūkesčiai?

Visas mano nueitas, o tiksliau numintas sportinis kelias buvo lyg adrenalino kupinas lėkimas į save, sąmoningai nesitaupant ir nesveriant nei pliusų nei minusų.

Laikiausi tokio principo: jei sunkiais momentais pradėsiu verkšlenti, gailėtis savęs dėl per didelių krūvių, kaltinti kitus, ieškoti pasiteisinimų  ar klausti savęs, kam man šito viso reikia, tai reikš mano sportinio kelio pabaigos pradžią.

Per visus tuos metus pavyko išlaikyti tą sportinį alkį, be kurio apie jokius rezultatus nebūtų galima kalbėti.

Bet 2010-aisiais pasijutau pervargusi nuo treniruočių režimo, lagaminų, varžybų, rizikos, kritimų, žaizdų, dietos laikymosi, psichologinės įtampos, atsakomybės naštos.

Suvokiau, jog artėju prie sportinio finišo, tą, žinoma, liudijo ir paso duomenys.

Per pasaulio čempionatą Australijoje grupinės lenktynės buvo mano paskutiniosios varžybos, jomis baigėsi 2010 metų sezonas ir mano karjera.

Tačiau finišuodama žinojau, kad mano dviratis neapdulkės, minsiu ir toliau, bet tik savo malonumui su draugais, neskubant.

Nuo pačio dviračio pavargusi nebuvau ir žinau, jog niekada nepavargsiu. Atvirkščiai, tai yra tas sportas, kurį visiems rekomenduosiu – pradedant vaikais ir baigiant garbingo amžiaus žmonėmis.

Kaip dabar bėga jūsų dienos, kokiam klubui priklausote, kokia jūsų veikla? 

Italijoje gyvenu Toskanos regione, netoli Pistojos miesto, kuriame 2009-aisiais buvo buriamas kraujo donorystę propaguojantis dviračių mėgėjų klubas „Avis Bike Pistoia“.

Kaip garbės viešnia, buvau pakviesta į šio klubo inauguracinę šventę. Likau sužavėta šių dviračius mylinčių ir sporto šaką praktikuojančių žmonių humaniškumu, entuziazmu, pozityvumu ir konkrečių altruistinių idėjų skaidrumu.

Supratau, jog po didžiojo sporto į jokį kitą klubą, kurių aplink yra daug, aš neįsitrauksiu.

„Avis Bike Pistoia“ iš karto po gimimo suorganizavo masinį dviračių sporto renginį mėgėjams ir turistams bei visą surinktą sumą paaukojo labdaringiems projektams bei pagalbai vaikams.

Kai įsitraukiau į jo veiklą, klubas vienbalsiai nutarė tą renginį pavadinti mano vardu.

Priėmiau tai kaip dovaną, kaip galimybę garsinti Lietuvos vardą ir propaguoti moterų dviračių sportą, kuris dar iki galo neišsilaisvino iš senų nusistovėjusių nuostatų ir dažnai tebėra laikomas  labiau tinkamas vyrams.

Šiais metais atšventėm 15-ąjį „Granfondo Edita Pučinskaitė“ gimtadienį, o bendra labdaros projektams skirta suma jau peržengė 55 tūkst. eurų.

Kasmet sulaukiame 700-800 dalyvių. Džiugu kad atvyksta ir dviračių mėgėjų iš Lietuvos bei kitų pasaulio šalių.

Darbo daug, bet viską atperka dalyvių šypsenos ir padėkos. Tačiau klubo veikla yra daug platesnė – kasmet organizuojame dviračių varžybeles su kliūtimis vaikams, savaitgaliais miname visi kartu, dalyvaujame įvairiuose renginiuose, keliaujame.

Klubo narių skaičius kasmet auga, į jį jungiasi tiek jauni, tiek 50-60  metų perkopę dviračių mylėtojai, iš viso turime apie 70 narių.

Lapkričio 27 dieną sutinkate savo 50-ąjį gimtadienį. Kaip jį pažymėsite? Ar kūnu nenubėga šiurpuliai, pagalvojus, kaip greitai tie metai prabėgo?

 Labai gerai prisimenu savo 30-ąjį gimtadienį. Stoviu prie torto, žiūriu į tą skaičių ant jo ir negaliu patikėti, jog didžiąją savo sportinio kelio dalį jau nuėjau.

Žiūriu ir nesuvokiu: na, tiesiog nejaučiu tų metų, nenoriu patikėti, kad viskas labai greitai pasibaigs.

Keistas jausmas: tik vakar buvau ta jauna ir jau skinanti pergales, bet nespėjau užsimerkti ir atsimerkti, kaip atsiradau prie to slenksčio, kuris sporto sirgalių, ekspertų, žurnalistų, draugų grubiai tariant vadinamas „Jau nebejauna, jau artėja prie karjeros pabaigos“.  

Panašūs jausmai apima ir dabar, nes nesijaučiu 50-ies ir nesuprantu, kaip tie penkiolika po karjeros metų leido sau taip greit nuplasnoti be jokio mano leidimo.

Bet, pasirodo, metai su mumis daro, ką nori. Na, o jei rimtai, 50 metų yra nuostabus gyvenimo etapas, išgyvenu jį su dėkingumu, vertindama gyvenimą ir visas išgyventas patirtis.

Džiaugiuosi, kad savo laiku kažkam suteikiau gražių emocijų, turėjau galimybę save realizuoti ir verkti ant aukščiausios pakylos, atliekant  Lietuvos himną.    

Gimtadienio proga pas mane atvyks sesuo Ingrida su šeima, susirinks giminės ir draugai.

Ar dažnai lankotės Lietuvoje, pasiilgstate savo gimtosios Naujosios Akmenės, tėvų, draugų, artimųjų?

Lietuvoje lankausi dažnai, mano tėvai gyvena Naujojoje Akmenėje. Metai bėga ne tik man, bet ir jiems.

Norisi dažniau su jais tiesiog pasėdėti, pabendrauti, paklausinėti apie pokario Lietuvą, jų vaikystę, jaunystę, mano ir mano seserų vaikystę.

Pastaruoju metu labai sustiprėjo ryšys su jais, nenoriu šito prarasti. Jie  mane visada besąlygiškai mylėjo, palaikė kiekvieną mano pasirinkimą neteisdami ir nedarydami spaudimo.

 Šiandieninė Naujoji Akmenė labai pasikeitusi nuo tų dienų, kada basa lakstydavau po laukus.

Išaugo nauji parkai, pastatai, nutiesti dviračių takai, tiesiog džiugu dėl to. Bet kaskart sugrįžus ieškau savo vaikystės vietų, nueinu į savo mokyklą.

Auginate du sūnus: dvylikmetį Tomą ir vienuolikmetį Luką, ar jie nori žengti jūsų pėdomis ir tapti profesionaliais dviratininkais, gal jie kalba ir lietuviškai?   

Sūnūs, be abejo, sportuoja, vaikai ir paaugliai, mano nuomone, turėtų sportuoti visi.

Meilę sportui sūnūs tiesiog sugėrė kaip kempinės iš manęs, stebėdami mane ir mano veiklą.

Kartais suorganizuoju šeimos dviračių žygį, bet jiems primygtinai neperšu dviračių sporto.

 Mano nuomone, vaikai patys turi jį rinktis, veiklą, studijų kryptį ir t.t. Tomas lanko lauko teniso treniruotes, o Lukas – futbolo.

Sunku pasakyti, ar sportas taps jų kelias, laikas parodys. Kasmet atostogaujame Lietuvoje, šiemet su vaikais dalyvavome Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse. Tai buvo nuostabi patirtis tiek man, tiek jiems.

Abu sūnūs lietuviškai susikalba su seneliais, tetomis ir pusbroliais, bet jų lietuvių kalbą reikia dar tobulinti.

Kaip jūs atsimenate savo vaikystę?

Gimiau 1975-aisiais lapkričio 27 dieną Naujojoje Akmenėje. Mama pasakojo, kad turėjau gimti daug anksčiau, bet neskubėjau į gyvenimą.

Tačiau skubėjau augti ir gyventi, 9 mėnesių pašokau ant kojų ir pradėjau lakstyti po namus.

Anksti ir dviračio pedalus pradėjau minti. Lėlės mažiau rūpėjo, norėjosi judesio, laisvės pojūčio.

Darželio auklėtojų paraginta metais anksčiau pradėjau lankyti mokyklą ir 12-os išvažiavau į Panevėžį.

Net 23 metus aktyviai sportavote, tačiau atėjo metas, kai turėjote užversti ankstesnįjį ir atversti naują gyvenimą puslapį. Kokia tada buvo jūsų savijauta, ar skaudžiai išgyvenote tą momentą, ramiai galėjote užmigti?

Užmigau ramiai, sakyčiau, kad buvau pribrendus naujam puslapiui. Neišsipildė nė viena pranašystė, kurios man buvo vardijamos prieš baigiant karjerą.

Nepasikeitė nei kūno formos, draugai nenusisuko, nebuvo jokių depresijos požymių, sakyčiau, atvirkščiai.

Atsisveikinus pajutau kažkokį lengvumą viduje. 23 metus perlipinėjau per save, pasiekdavau lyg jau maksimalią ribą ir vėl brėždavau naują.

Žinoma, tai nėra tai, ką žmogus gali daryti daug metų. Kažkada juk reikia pradėti ir save saugoti bei tausoti.

Greitai vienas po kito gimė abu vaikai, kurie tapo mano gražiausiomis gyvenimo pergalėmis.

Sunku ir patikėti, jog net 10 metų išsilaikėte pasaulio moterų dviračių sporto elite, 19 metų atstovavote Lietuvai pasaulio čempionatuose, laimėjote 18 daugiadienių lenktynių, iškovojote kone 100 pergalių. Tai – savotiški rekordai, kaip pavyko juos pasiekti?  

Pirmiausia buvau labai reikli sau. Lenktynių buvo galybė – būdavo, baigėsi  vienos, pradėdavau galvoti apie kitas.

Gyvenimas buvo nesibaigiantis maratonas. Po kiekvienos pergalės dėdavau tašką ir viską pradėdavau iš naujo, lyg nebūčiau nieko pasiekusi.

Kažkaip labai bijojau, jog taip vadinama žvaigždžių liga gali užklupti ir mane, kad auksinė žuvelė ims ir nuplauks, o tada liksiu prie geldos.

Niekada nelaikiau savęs čempione. Svarbiausia mano sportinio ilgaamžiškumo paslaptis buvo psichologinis ir emocinis stabilumas bei  artimų žmonių, pirmiausia, mano vyro Roberto Rossi, didelio dviračių sporto entuziasto, palaikymas.

Stipri sveikata taip pat padėjo – aš neprisimenu savęs sergančios. Kartais pagalvoju, kad kažkas mane lyg globojo – per visus tuos metus kažkaip stebuklingai išvengiau stiprių traumų, nors griuvimų netrūko. Visa tai padėjo išlikti.

Kaip dabar vertinate savo svaiginančią karjerą, kuri prasidėjo 1995-aisiais, kai tapote pasaulio čempionato bronzine prizininke? 

Geriausia, kai pasiektus rezultatus vertina kiti. Asmeniškai save laikau  labai laimingu žmogumi, kuris atrado savo pašaukimą, pasuko savo keliu ir neišklydo iš jo.

Ir tai atsitinka nedažnai. Buvo visko: nusivylimams, nuosmukiams, duobėms aprašyti neužtektų vienos knygos, bet rezultatai atpirko viską ir su kaupu.

Kaip jūs atsidūrėte Italijoje?

Kai 1995-aisiais per pasaulio čempionatą laimėjau bronzos medalį, buvau pakviesta  į „Acca due O „Lorena” moterų profesionalų klubą ir 1996-aisiais atsidūriau Italijoje.

Po ketverių metų pakeičiau klubą ir porą sezonų atstovavau San Marino „Alfa Lum” klubui.

Vėliau vilkėjau Italų klubo „Michela Fanini”, Vokietijos komandos „Niurnberger Versicherung”, Italijos „Nobili Rubinetterie” marškinėlius ir karjerą baigiau Italijos „Team Gauss” klube.

2001 metais sukūriau šeimą su italu Roberto Rossi, kuriam dviračių sportas visą gyvenimą buvo jo hobis.

Pase savo pavardės nutariau nekeisti, išlikau Edita Pučinskaitė.

Dalyvavote ir savo trejose olimpinėse žaidynėse Sidnėjuje, Atėnuose ir Pekine, tačiau jums nepavyko užkopti ant nugalėtojų podiumo, kaip dabar galvojate, kodėl?

Todėl, kad dviračių sportas yra daug sudėtingesnis nei atrodytų iš šono.  Tai sportas, kur vienas lauke – ne karys, reikalinga visos komandos pagalba.

Bet medalis kabinamas tik tam, kas išanalizuoja bendrą komandos darbą ir tą medalį laimi.

Neteisinga, nedėkinga, bet tokios yra žaidimo taisyklės. Tai sportas,  kuriame gali būti stipriausias pasaulyje kalnų dviratininkas, bet lieki priklausomas nuo trasos sudėtingumo, kurį diktuoja organizatoriai.

Sidnėjaus trasoje trūko ilgesnio kalno, ji buvo palankesnė Dianai Žiliūtei.    Atėnuose buvau atitrūkusi su kitomis 8 dviratininkėmis, bet paskutiniame rate britė Nicole Cooke ant posūkio nesuvaldė dviračio ir griuvo, nuversdama ir mane.

Po griuvimo praradau laiko dviračiui taisyti ir aštuntuko nebepavijau, likau devinta.

Devinta finišavau ir Pekine, bet buvau dar neišsigydžiusi peties traumos, myniau sukandus iš skausmo dantis ir padariau viską, ką galėjau, todėl nejaučiu jokio nusivylimo.

Tiesiog viskas susiklostė ne mano naudai, tačiau toks yra sportas, toks  gyvenimas. Aišku, olimpinių žaidynių medalis gal būtų mano gyvenimą šiek tiek pakeitęs.

Jaunystėje norėjote tapti gimnaste, lengvaatlete ir mokytis Panevėžio internatinėje mokykloje, tačiau  neatitikote kriterijų ir neįstojote į lengvosios atletikos skyrių. Bet dabar jau šviesaus atminimo treneris  Zigmas Šniūrevičius jūsų nepaleido iš akiračio ir pasiūlė išbandyti dviračių sportą, matyt, įžvelgdamas, jog esate jam gimusi. Ar  jam už tai esate dėkinga? 

Be galo esu dėkinga Zigmui Šniūreviciui. Pirmieji metai tuometinėje Panevėžio internatinėje sporto mokykloje man nebuvo lengvi: į ją atvykau 12 metų, buvau nedrąsi ir man siaubingai trūko namų.

Todėl galiu sakyti, jog man labai pasisekė. Zigmas Šniūrevičius buvo patyręs treneris ir nuostabus žmogus, padėjęs man integruotis į naują aplinką, išmokė dviračių sporto abėcėlės ir kažkuria prasme atstojo tėvą.

Vėliau porą metų mane treniravo Antanas Jakimavičius, iš kurio perėjau pas Valerijų Konovalovą. Visiems treneriams – didelis ačiū.

Ar tada pagalvojote, jog jūsų dviračių karjera bus tokia sėkminga?   

Aš visada labai daug svajojau. Niekam, išskyrus dienoraščiui, tų svajonių nepasakodavau.

Bet viduje visada tikėjau savimi, nors dažnai paauglystėje būdavau etiketuojama, kaip neturinti pasitikėjimo. 

Ir dabar sportuojantiems vaikams patariu nebijoti svajoti, nes svajonės nuspalvina sportinį kelią ir sunkiomis akimirkomis veikia kaip gelbėjimosi ratas.

Be to, jei sugebame tomis svajonėmis nuoširdžiai tikėti ir be galo jų norėti, jos kartais išsipildo.

Kokią ilgiausią distanciją per treniruotes ir varžybas esate įveikusi?

Apie 300 kilometrų, bet ne distancijos ilgis man įsirėžė į atmintį o „Tour de France“ daugiadienių lenktynių alinantys etapai per karštį, šaltį, per kalnus, „per negaliu“.

Esate prasitariusi, kad sportas jus daug ko išmokė, kad tai buvo ypatingas gyvenimo universitetas …

Dabar, prabėgus 15 metų po didžiojo sporto ir žiūrint viską iš kito kampo, galiu tik patvirtinti tai, ką kažkada sakiau.

Sportas buvo mano prailgintas universitetas, tęsėsi nuo 12 -os iki 35 metų.

Po jo baigimo paprastame kasdieniniame gyvenime man užtenka tik pritaikyti tą, ką per tą laikmetį išmokau. Ir viskas tampa labai lengva, išsprendžiama, paprasta.

Jūsų laikmečio komanda buvo tiesiog fantastiška, tvirtas kumštis: Diana Žiliūtė, seserys Jolanta ir Rasa Polikevičiūtės, dabar jau šviesaus atminimo Zita Urbonaitė. Ką galite pasakyti apie šią nuostabią komandą? Ar tarpusavyje gerai sutarėte, juk buvote labai skirtingos savo charakteriais, ar neįsiliepsnodavo konfliktų?  

Mūsų komanda buvo beprotiškai stipri. Visos buvome ambicingos, visos talentingos, o treneris Valerijus Konovalovas buvo būtent tas žmogus,  kurio reikėjo tam, kad mūsų komanda pasiektų maksimalių rezultatų.

Žinoma, kildavo ir konfliktų. Bet visumoje visos mes, kilusios iš mažytės daug kam tais laikais nežinomos Lietuvos, darėme kažką labai didelio ir tai truko visą eilę metų.

Zita Urbonaitė labai daug prisidėjo dėl mūsų pergalių, ji ir Liuda Triabaitė per lenktynes dėl mūsų atiduodavo visas savo jėgas.  

Iš didžiojo sporto pasitraukus šiai jūsų kartai, baigėsi ir Lietuvos moterų dviračių rinktinės dominavimo pasaulinėje arenoje. Ar tikitės, kad Lietuvos moterų dviračių sportas vėl atgims?

Labai sunku prognozuoti, bet labai norėčiau tuo tikėti.

Ar dažnai lankotės Toskanos regiono dviračių muziejuje, pavadintame garsaus dviratininko Fausto Coppi vardu, kur yra ir jums skirtas stendas su ryškiausių ergalių vaizdais, marškinėliais, medaliais, o gal viskas jau atkeliavo į jūsų namus?

Stendas su marškinėliais ir dviratis, su kuriuo laimėjau „Giro d‘ Italijos“  daugiadienes lenktynes  yra Coppi muziejuje, bet daug kitų laimėtų marškinėlių yra iškeliavę į įvairius kitus dviračių muziejus Italijoje, Belgijoje ir kitose šalyse.

Visus kitus medalius, taures, marškinėlius, apdovanojimus laikau savo namuose, jiems esu paskyrusi visą savo kambarį.  

Ar negalvojate savo karjeros įamžinti knygoje, nes gerai rašote?

Kartais apie tai pagalvoju. Tie pirmieji Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metai sutapo su mūsų rinktinės pirmosiomis tarptautinėmis pergalėmis.

Mes suvokėme to laikmečio istorinę svarbą, galimybę tapti vienomis iš pirmųjų Lietuvos ambasadorių pasaulyje ir jokių būdu nenorėjome to paleisti iš rankų.

Viską išgyvenome labai stipriai, su spurdančia širdimi ir dvigubu noru  nugalėti. Būtų puiku visą tai papasakoti knygoje.

The post Jubiliejų sutinkanti legendinė Lietuvos dviratininkė Edita Pučinskaitė: „Manau, kad gimiau po laiminga žvaigžde“ first appeared on Sportas24.