Dvejų olimpinių žaidynių dalyvė Rasa Mažeikytė: „Dviračių sportas – brangiausia ir svarbiausia mano gyvenimo dalis“

Marytė Marcinkevičiūtė 

Atlantos ir Sidnėjaus olimpinių žaidynių dalyvė, dukart Europos U23 dviračių treko čempionė (1997-1998 m.) Rasa Mažeikytė kovo 31 d. sutinka 50 metų jubiliejų.

Jos apdovanojimų kraityje – ir Europos jaunimo plento vicečempionės medalis 16 km pavienio starto lenktynėse (1998 m. ), pasaulio dviračių treko bronza 3 km asmeninėse persekiojimo lenktynėse (1999 m.), Pasaulio taurės varžybų auksas (1998-1999 m.). 

Įžymioji dviratininkė jau 27 metus gyvena Italijoje. Mintimis ji dažnai sugrįžta į savo jaunystės metus, prisimena svariais laimėjimais paženklintą karjerą ir apgailestauja, jog nepasiekė dar daugiau.    

„Dviračių sportas – tai pati brangiausia ir svarbiausia mano gyvenimo dalis. Labai džiaugiuosi , kad gyvenimas mane nuvedė tuo keliu.

Paauglystę praleidau sporto mokykloje, kuri mane užgrūdino ir sutvirtino charakterį.

Pralietas prakaitas ir alinančios treniruotes buvo atlygintos su kaupu, kai pasaulinio lygio varžybose ant pakylos klausydavau Lietuvos himną.  

Patirtis pasaulio čempionatuose ir olimpinėse žaidynėse yra neįkainuojama ir nepamirštama.

Tas mano užsispyręs charakteris dažnai padeda ir toliau gyvenime. Jau 27 metus gyvenu Italijoje, toli nuo mamos ir brolio, todėl dažnai vienai teko spręsti išgyvenimo keblumus“, – pasakoja R. Mažeikytė.  

Paklausta apie savo jubiliejų, ji tik šypteli: „Senai nebešvenčiu tų gimtadienių ir šis, 50-asis, bus gana ramus, ne pompastiškas.  

Džiaugiuosi šia akimirka, nes mums niekas negarantuoja dar vienos. Metai – tai mokytojas, kuris parodo, ką pakeisti, ką vertinti ir branginti iš naujo. Jubiliejų sutiksiu Italijoje, atvyks mama, bus visa vyro šeima, patys artimiausi draugai. Liūdna, manau nebus“.

Kodėl pasirinkote būtent Italiją? Ar  gyvenimas čia vis dar yra susietas su dviračių sportu?

Tais laikais daug dviratininkių išvykdavo į Italiją, nes ten būdavo geresnės treniruočių sąlygos ruoštis svarbiausioms varžyboms.

1999-aisiais atvykau ir aš į nuostabų regioną prie jūros Versiliją, Toskanoje.

Nuo pirmųjų dienų įsimylėjau tas vietas, pripratau, susiradau draugu. Kuo ilgiau čia būdavau, tada dar su komanda, tuo labiau galvojau, kad gyventi norėčiau būtent čia.

Dabar gyvenu nedideliame miestelyje, truputį atokiau nuo centro, nes norėjome gamtos ir ramybės nuo šurmulio.

Labai myliu gyvūnus, tai namie su mumis gyvena patys geriausi mano draugai: šuo, keturi katinai ir gaidys.

Norėčiau jų ir daugiau, bet darbo reikalais dažnai tenka išvykti i keliones, tai nėra kam jų palikti.

Dviratis ir dabar yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Baigusi profesionalų sportą, 10 metu jo neliečiau.

Galvojau tikrai man jo nebereikia, bet, ačiū Dievui, aplinkybės pakeitė mano mąstymą.  

Vieną dieną išvažiavau į plentą ir man tos visos gatvės, kalnai, kuriuose pramyniau tūkstančius kilometrų, nušvito kitomis spalvomis.

Mano vyras privertė pakelti akis nuo plento ir pasižvalgyti aplinkui, važiuoti savo malonumui ir neatidirbinėti atkarpų pagal laikrodį ir pulsą.  

Tai buvo visai kas kita. Teko padirbėti su savo galva ir išmokti važiuoti atsipalaidavus.

Tada supratau, jog visgi visą savo patirtį ir meistriškumą reikia išnaudoti ir kažkam jį perduoti.

Perduoti kitiems tą meilę dviračiui, išmokyti mėgautis ir minti pedalus be streso. Grožėtis gamta, mėgautis itališkais aromatais ir skoniais.

Gyvenant nuostabioje Toskanoje su vyru pradėjome lydėti turistines dviratininkų grupes.

Dabar jau dirbame su keliais viešbučiais ir agentūromis. Ruošiame dviračių turus po Toskaną ir visą Italiją.  

Gaila, kad sūnus Tomas dviračio nepamėgo. Tad visi kartu savo malonumui išvažiuojame labai retai.

Ar dažnai sugrįžtate į Lietuvą?

Anksčiau grįždavau dažniau, bet, kai gimė sūnus, prasidėjo darželis, mokykla, darbas, tai tos kelionės pasidarė vis retesnės.

Lietuvoje liko mama ir brolis. Prieš pusantrų metų palaidojau tėvelį.

Labai džiaugiuosi, kad, nors ir retai pasimatome, bet pačios geriausios istorinės draugės iš mokyklos laikų visada yra.

Per kitą savo kelionę į gimtinę labai norėčiau aplankyti Panevėžį, būtų nuostabu pasimatyti su mūsų mylimu tuomečiu sporto mokyklos direktoriumi Bronislavu Pliavga ir jo šeima.  

Anksti amžinybėn iškeliavo abu jūsų treneriai klaipėdietis Juozas Paulauskas ir panevėžietis Antanas Jakimavičius. Kokį vaidmenį jie suvaidino jūsų karjeroje?

Juozas Paulauskas buvo nuostabus vaikų treneris. Tame jauname amžiuje labai svarbu vaikus sudominti, treniruoti, bet nenutreniruoti.

Treniruoti nei per daug, nei per mažai. Ir jam tai labai gerai sekėsi. Man pasisekė, kad sportuoti pradėjau būtent su tuo treneriu.  

Jis mane augino ir skatino eiti tolyn, išsiuntė į Panevėžį, nes, jo manymu, Klaipėdoje nebuvo didesnių perspektyvų.

Tai mano pirmasis treneris puikiai suprato ir perdavė į Antano Jakimavičiaus komandą.  

Panevėžio sporto mokykloje viskas prasidėjo daug rimčiau. Buvo jau visai kitas treniruočių, gyvenimo ir mąstymo lygis. Supratau, jog vaikų žaidimai baigėsi.

Treneris A. Jakimavičius buvo labai  griežtas, reiklus ir atsidavęs savo darbui. Gyveno vien treniruotėmis, stovyklomis ir varžybomis.

Kartu daug dirbome, kartu pramynėme kelią į treką. Tai buvo mūsų pirmoji Lietuvos dviračių treko rinktinė, o Antanas – pirmasis Lietuvos treko rinktinės treneris.

Dirbant su juo, moterų grupėje iškovojau pirmąjį pasaulio dviračių treko čempionato medalį nepriklausomai Lietuvai.

Labai liūdna, kad Lietuvos dviračių rinktinės treneris A. Jakimavičius per anksti mus paliko.  

Su juo lyg iškeliavo ir mūsų epocha, staiga viskas liko tik istorija. Mano gyvenimo istorija.

Teko skaityti, kad gyvenimas Italijoje iš pradžių nebuvo lengvas: sutikote savo pirmąją meilę, bet su ja išsiskyrėte, po to – kitas draugas, kuris tapo jūsų sūnaus Tomo tėvu, tačiau vėl išsiskyrėte. Kada ir kur susipažinote su dabartiniu savo sutuoktiniu Marco Mosti?

Po didelių traumų ir fizinių skausmų teko atsisakyti sportinės karjeros. Jau minėjau, kad žinojau, jog gyventi noriu būtent Versilijos kurortuose, kitur išvykti nebuvo ir minčių.

Tada susipažinau su vienu italu ir neužilgo persikrausčiau gyventi į jo namus. Buvo labai sunkus laikotarpis, nes reikėjo iš naujo išmokti gyventi.

Sunku buvo susitaikyti su mintimi, kad esu tik dviratininkė ir nieko daugiau. Be treniruočių ir varžybų nieko kito nebuvau veikusi.

Giorgio buvo labai protingas vyras, mane palaike ir padėjo. Tačiau gyvenime ne viskas susiklosto taip, kaip norėtum. Po šešerių metų mes išsiskyrėme.

2009-aisiais gimė Tomas, bet su jo tėvu tikriausiai niekada ir neradome bendros kalbos, todėl paprasčiausiai išėjau. O tiksliau – pabėgau kuo toliau. Vienai su mažu vaiku tikrai nebuvo lengva, bet tada mane gelbėjo čempionės charakteris, kad pasiduoti negalima.

2015-aisiais susiradau dviračių gido kursus, norėjau pasitobulinti ir oficialiai įgyti gidės diplomą.

Va, ten ir sutikau Marco. Kažkas sukirbėjo jau nuo pirmo žvilgsnio. Abu sėdėjome viename suole ir mokėmės.

Po kursų abu su diplomais jau kūrėme ateities planus, nuo tos dienos  niekada daugiau ir neišsiskyrėme. 2020 metais iškėlėme vestuves.

Tai buvo mano pirmoji ir, tikiuosi, vienintelė santuoka. Tikrai manau, kad tai būtent tas žmogus, kuris santuokoje tavęs nevaržo, nieko neatima, o tik prideda.

Jubiliejaus proga prisiminkite savo sportinę karjerą. Kodėl jūs, žavi mergaitė, pasirinkote ypač sunkų dviračių sportą ir 3 km asmeninių persekiojimo lenktynių rungtį?

Kai man buvo 12 metų, negalvojau, kad esu žavi mergaičiukė. Buvau kažkokia berniokiška, užsispyrusi aktyvistė.

Lankiau įvairių sporto šakų treniruotes, kol nenusibosdavo. Kai pakliuvau į dviračių bazę, ten kažkaip buvo įdomu. O koks dviratis! Tikras, sportinis! Trenerio Juozo Paulausko dviračių bazėje buvo linksma ir net po treniruočių ilgai nesiskirstydavome namo.

Man tai patiko, o su pirmomis varžybomis prasidėjo ir medaliai. Vaikiški, kažkokie moliniai ar mediniai, bet medaliai. Man patiko laimėti.

Kai atstovavau Lietuvos rinktinei ir treniravausi Panevėžyje, pradėjome dalyvauti „Tour de France“ ir kitose svarbiose tarptautinėse daugiadienėse varžybose.

Ten man atrodė kažkokia kankynė, viskas taip ilgai ir sunkiai, nepatiko. Kažkas pasiūlė bandyti jėgas treke, nes plente man geriausiai sekėsi individualinėse starto lenktynėse.  

1994-aisiais dar truputį pasitreniravau Klaipėdos dviračių treke ir, kaip dabar prisimenu, Danijoje dalyvavau Pasaulio dviračių treko taurės pirmo etapo varžybose.

Buvo baisu ir nejauku. Jaučiausi tokia mažutė tarp tikrų gigančių. Nelabai supratau, ką kada reikia daryti.

Tačiau svarbu, kad stovėjau starte ir žinojau, kiek ratų reikės įveikti. Po finišo trenerio tik paklausiau, na kaip?

Jis šypsojosi laimingas. Pasirodo, patekau į pusfinalį ir po pietų laukė kova dėl trečios vietos.

Tą kartą tik fotofinišas išaiškino, kad likau ketvirta. Bet tai buvo puikus pasiekimas, supratau, jog liksiu treke.

Man patiko, buvau laiminga, nes galiu laimėti. Laimė man pridėdavo sparnus. Tada prasidėjo ir medaliai. Jau tikri, ne moliniai.

Jūsų talentas greitai išryškėjo, 1995–2003 metais jau buvote Lietuvos olimpinės rinktinės narė, dalyvavote Atlantos (6 vieta) ir Sidnėjaus (11 vieta) olimpinėse žaidynėse. Kaip dabar vertinate šiuos abu savo pasiekimus?

Trekas man buvo laimingas, jau po metų nenulipdavau nuo prizininkių  pakylos.

Tai suteikdavo daug jėgų sunkioms treniruotėms ir dar didesnio azarto stengtis bei kovoti.

1996-aisiais per nelengvas atrankos varžybas iškovojau teisę startuoti Atlantos olimpinėse žaidynėse.

Buvau jauna ir naivi dvidešimtmetė, bet nepaprastai laiminga, jog debiutuosiu olimpinėse žaidynėse, kurios daug kam yra nepasiekiamos.

Olimpiniame miestelyje nejaučiau žemės po kojomis, skraidžiau padebesiais.

Jaučiausi puikiai ir tikėjau, kad galiu pasirodyti gerai. Atlantoje pasiekiau  savo asmeninį rekordą ir buvau šešta.

Daugiau negalėjau iš savęs reikalauti. Po žaidynių į Lietuva grįžau kaip viena geriausių šalies sportininkų.

Tai buvo nuostabūs metai, po kurių jau žinojau, kas esu ir ką galiu. Sekė ketveri kupini pergalių ir sėkmės metai.  

Tačiau olimpiniais 2000-aisiais kažkas pakrypo ne taip. Trauma, skausmas, per treniruotes didelė kančia. Yriausi į priekį, bet jaučiau, kad ne ta būsena kovoti dėl svarių rezultatų. Buvo sunku fiziškai ir psichologiškai, tačiau stengiausi nepasiduoti.

Visi iš manęs kažko laukė ir reikalavo. Buvo psichologinis spaudimas. Neturėjau psichologų, masažuotojų, gydytojų paramos.  

Turėjau tvarkytis pati. Stengiausi nepalūžti, kovoti, treniravausi per ašaras. Toks buvo ir rezultatas. Iš Sidnėjaus olimpiados liko tik nusivylimas.

Galvojau, kad dar galėčiau dalyvauti savo trečiose olimpinėse žaidynėse,  bet Fortūna nuo manęs nusisuko.

Teoriškai jau buvau išsikovojusi kelialapį, bet, likus nedaug laiko iki startų, plento lenktynėse patekau į griūtį.

 Atsibudau ligoninėje, ant mano kūno nebuvo sveikos vietos. Trečioji mano olimpiada liko nepasiekiama.

Gerų rezultatų pasiekėte Europos U 23 čempionatuose, o 1998 ir 1999-aisiais laimėjote Pasaulio taurės 3 km asmenines persekiojimo lenktynes. Ar tai buvo pačios svariausios jūsų pergalės?

Taip, tai buvo mano patys sėkmingiausi penkeri metai. Patyriau nuostabų jausmą. kai buvo keliama Lietuvos vėliava ir atliekamas Lietuvos himnas.

Vienas gyvenimo etapas baigėsi ir prasidėjo kitas. Koks jis buvo?

Kiekvienas gyvenimo etapas yra savotiškai svarbus. Po didžiojo sporto laurų teko apsiprasti naujoje aplinkoje.

Buvo sunku iš naujo atrasti save, bet atradau. Dideli iššūkiai daug ko išmokė. Pamačiau tą, ko anksčiau nepastebėdavau.

Dabar jaučiuosi subrendusi paprasčiausiai ramybei, šeimai, namams. Jaučiu, kad galiu atmesti tai, kas nereikalinga, kas beprasmiškai apkrauna. 

Dirbu tai, kas man labai patinka. Myliu savo darbą ir žmones kurie mane aplanko.

Savo karjeroje teko varžytis su tokiomis legendomis kaip prancūzė Marion Clignet, italė Antonella Belluti, australė Kathryna Watt, amerikietė Rebecca Twigg, ar su jomis dabar palaikote ryšius?

Ne, jų daugiau neteko susitikti. Šioms dviračių treko legendoms jaučiu  didelę pagarbą, jos man buvo ir yra superinės dviratininkės.

2012-aisiais atvykote į Panevėžį stebėti Europos dviračių treko čempionato ir savo trenerio Antano Jakimavičiaus paprašėte, kad leistų atsisėsti ant šiuolaikiško dviračio ir per varžybų pertrauką su juo pasisukinėti treke. Gal kilo minčių sugrįžti į didįjį sportą?

Buvo labai malonu matyti tokio lygio varžybas Panevėžio treke. Prabėgo 10 metų po paskutinio mano starto.

Plente galiu važinėti kada tik noriu, o treko man labai trūko. Todėl per čempionatą ir paprašiau trenerio, kad sudarytų galimybę išvažiuoti į treką.

Tai buvo mano pats didžiausias noras. Treneris A. Jakimavičius su kažkokiu nepasitikėjimu ir baime man davė tą dvirati, lyg žvilgsniu klausdamas, ar dar moku važiuoti.

Kuo greičiau iš jo rankų paėmiau dviratį  ir atsidūriau treke. Per pirmąsias 5 minutes buvo nejauku, reikėjo apsiprasti.

Bet po to jaučiausi lyg žuvis vandenyje. Mėgavausi kiekviena minute, prisijungiau prie kažkokios komandos, kuri tuo metu darė apšilimą, ir  atrodė, jog tų 10 metų kaip ir nebūta.

Tai pastebėjo ir treneris. Pradėjo mane kalbinti sugrįžti ir treniruotis su Lietuvos rinktine.

Nepatikėjau trenerio žodžiais, galvojau, jog jis sako netiesą. Bet paskui kažkokia mintis pradėjo kirbėti smegenyse.

Labai norėjau sugrįžti, bet blaivus protas sakė, kad gal jau ne. Tačiau vis dėlto nusprendžiau pabandyti ir pažiūrėti, kaip čia bus toliau.

Ta pačią dieną pradėjau treniruotis, per 6 mėnesius pasiekiau neblogą  pasiruošimo lygį, bet… Jau buvo gimęs Tomas, kuris man buvo pirmasis rūpestėlis. Vienai buvo per sunku, o vaiko tėvas visiškai nepadėjo.

Močiučių ir tetų šalia nebuvo. Man, kaip mamai, pirmoji mintis buvo, ar vaikui viskas gerai.

Siekiant aukštų rezultatų turi būti laisva nuo visko: pasinerti į sportą visu 100 procentų, o išvažiuoti į stovyklas ir palikti mažylį keliems mėnesiams neleido širdis.

Viena vakarą jau gulėjome lovoje, Tomukas miegojo šalia, toks mažas ir bejėgis. Paėmiau jo rankytę ir pasakiau, kad aš visada būsiu šalia.

Parašiau treneriui, kad į stovyklą neatvažiuosiu, toks mano sprendimas – tegul sportuoja jaunimas. Padėjau galutinį tašką.

Su kuriais Lietuvos dviratininkais, gyvenančiais Italijoje, dabar palaikote ryšius?

Nuo Panevėžio laikų augome kartu su Edita Pučinskaite, kuri dabar gyvena Monsumano miestelyje.

Tai tik geras pusvalandis kelio. Nesusitinkam dažnai, bet kai pasimatome – lyg ir nebuvome niekada išsiskyrusios.

Kiekvieną kartą su malonumu paskęstame prisiminimuose, kurių niekas kitas taip gerai, kaip mes, negali suprasti.

Labai branginu tuos 35 draugystės metus. Kartais susirašome su Gitana Gruodyte, bet ji gyvena daug toliau. Tačiau pasimatyti visada malonu.

The post Dvejų olimpinių žaidynių dalyvė Rasa Mažeikytė: „Dviračių sportas – brangiausia ir svarbiausia mano gyvenimo dalis“ first appeared on Sportas24.