Trys lietuviai „Formulėje 1“: svajonė, kuri virto realybe

Įprastam greičio mėgėjui ar mėgėjai „Formulė 1“ asocijuojasi su pasaulinėmis žvaigždėmis, milijoninėmis technologijomis ir nepasiekiamu greičiu. Tačiau trims lietuviams – Ernestui Prokapui, Eugenijui Sladkevičiui ir Martinui Skripinui – ši distancija tarp svajonės ir realybės buvo įveikta. Jie tapo pirmaisiais lietuviais, kuriems teko unikali galimybė sėsti už tikrų F1 bolidų vairo.

Į avantiūrą vedė ne tik svajonė, bet ir drąsa

„Visada svajojau vairuoti greičiausią pasaulyje automobilį – tą, kurį valdyti leidžiama tik išrinktiesiems“, – pasakoja Ernestas, šios idėjos sumanytojas ir varomoji jėga. Suformavęs bendraminčių komandą, jis leidosi į avantiūrą, kurią aplinkiniai iš pradžių vertino atsargiai, net skeptiškai.

Kaip viskas prasidėjo? Iš dalies tai galima vadinti atsitiktinumu, tačiau vyriškame pokalbyje dalyvavęs vienas garsiausių mūsų šalies žiedinių lenktynių meistrų ir daugelio prestižinių lenktynių dalyvis bei nugalėtojas Vytautas Venskūnas pasiūlė svajonės taip lengvai nepaleisti. Būtent Vytauto patirtis, pažinčių ratas ir ryšiai leido trijulei įgyvendinti projektą, kurio kitaip nei svajone tikrai nepavadinsi.

Atvykus į Estijos Piarnu „Porsche Ring“ trasą, vis dar nedavė ramybės vienas klausimas – kaip profesionalai iš Suomijos, prižiūrintys F1 techniką, žiūrės į „paprastus mirtinguosius“? Abejonių buvo daug, bet Ernestas išliko ramus: „F1 pilotai – tokie pat žmonės, tik jie įdeda daugiau pastangų lavinti savo įgūdžius. O mes, lietuviai, esame greitai prisitaikantys, universalūs ir be galo imlūs. Tai puiki galimybė patikrinti save realiomis sąlygomis“, – pasakoja jis.

Kelias į „Formulę 1“ prasidėjo nuo F3

Pirmasis žingsnis – teorinis instruktavimas. Visi dalyviai buvo išrikiuoti pagal ūgį, taip suformuojant grupes, pritaikytas bolidų dydžiui ir vairuotojų fiziologijai. „Tai buvo vienas iš momentų, kai supranti – čia viskas profesionalu. Atsitiktinumų ar improvizacijos – nulis,“ – sako Eugenijus Sladkevičius, kurį geriau pažįsta Lietuvos automobilių ralio bendruomenė.

Trasoje laukė trys paruošti „Renault“ „Formulės 3“ bolidai – tai silpnesnė, bet vis tiek labai galinga lenktyninė mašina, skirta pažinčiai su profesionaliu sportiniu vairavimu.

„Įlipus į F3 bolidą, komandos nariai pradėjo tvirtinti saugos diržus. Buvo paprašyta iškvėpti“, – tada veržė taip stipriai, kad akimirkai pagalvojau – „Čia ne žaidimas, komfortas baigėsi“, – juokdamasis prisimena Martinas Skripin. Beje, Martinas yra tapęs 24 valandų lenktynių Niurburgringo trasoje nugalėtoju GT4 klasėje. Viena detalė – tai buvo simuliatorių lenktynės, tačiau jose dalyvavo „Ferrari“ ir „Chrysler“ gamyklinės komandos. Spėkite, kas laimėjo? Taip, racionaliai ir labai greitai važiavusi lietuvių komanda, kurios nariu buvo ir Martinas. Tačiau šį kartą trasa ir technika buvo reali – ne kompiuteryje…

Bolido užvedimas – kaip senais laikais: stumiant, antras bėgis, ir jau važiuoji. Padangos šaltos, vietos mažai, garsas garsus – viskas svetima. Bet pravažiavus kelis ratus, įsijautus į situaciją, prasidėjo tikrasis džiaugsmas.

„Sekvencinis bėgių perjungimas, variklio apsukos, fizinės apkrovos posūkiuose – visa tai tiesiogine prasme priverčia širdį plakti greičiau. Su kiekvienu ratu tu prisijaukini bolidą ir naują realybę“, – sako Ernestas.

Po kelių ratų padangos jau buvo sušilusios, stabdymo zonos – suprastos, o ryšys tarp vairuotojo ir bolido sustiprėja. Tada galima važiuoti greičiau – tiek, kiek leidžia tavo pojūčiai, instinktai ir sveikas protas.

Formulė 1 – tai jau ne žaislas, o ginklas

Po F3 sesijos – trumpos įžvalgos, pastabos ir… leidimas sėsti į F1 bolidą. Šįkart – jokios vietos klaidoms.

„Formulė 1 yra triskart galingesnė nei F3. Pirmas pojūtis – tu jauti, kad laikai rankose ginklą. Ir tą pavojų, atsakomybę. Tai ne pasivaikščiojimas Sereikiškių parke, tai technika, kuriai privalai jausti pagarbą“, – pasakoja Eugenijus.

Startas – sprogstamas. Iki 0–200 km/val. greičio – per 4 sekundes. Kiekvienas bėgis baigiasi per kelias akimirkas. „Spaudi gazą iki apsukų limito, ir atrodo, kad kiekviena aukštesnė pavara turi dar daugiau galios. Stabdymas – visai iš kito pasaulio. F1 automobiliai gali sulėtinti greitį nuo daugiau nei 300 iki mažiau nei 100 km/val. per mažiau nei 2 sekundes, o vairuotojai patiria stipresnes nei 5G perkrovos jėgas. Nesuprantama,“ – įspūdžiais dalinasi Martinas.

Pagyros ir pastabos – viskas į naudą

Po važiavimų – grįžtamasis ryšys. Komanda pateikė pagyrų, bet ir pastabų netrūko – kaip ir priklauso profesionalioje aplinkoje. Tačiau nuotaikos tai nė kiek neapkartino.

„Jautėmės pakylėti. Ne tik dėl to, kad turėjome galimybę sėsti į „Williams“ ar „Honda“ komandų F1 bolidus, bet ir dėl to, kad tai buvo tikri Nico Rosbergo ir Alexo Wurzo automobiliai – automobiliai, kurie rašė Formulės 1 istoriją“, – pabrėžia Ernestas, pridėdamas klasika virtusią frazę, jog senų F1 automobilių nebūna…

Svajonės išsipildo ne tiems, kurie tik svajoja – o tiems, kurie ima ir daro. Trys lietuviai – Ernestas, Eugenijus ir Martinas – įrodė, kad ryžtas, pasitikėjimas savimi ir pasiruošimas gali atverti net tokias duris, kurios daugelį metų atrodė užrakintos. Beje, trijulė pripažįsta, kad pirmieji žingsniai automobilių žiedinėse lenktynėse gali būti tik gera pradžia.

Sportas24.lt

The post Trys lietuviai „Formulėje 1“: svajonė, kuri virto realybe first appeared on Sportas24.