Stipri komanda, auganti bendruomenė ir jaunieji perliukai: kokius metus skaičiuoja LDSF?

Metų pabaiga dviračių sporte – natūralus laikas atsigręžti atgal: reziumuoti, ką pavyko nuveikti, prisiminti, kas labiausiai nudžiugino, ir pastebėti, kokios kryptys ryškėja ateičiai. Apie tai kalbamės su Lietuvos dviračių sporto federacijos (LDSF) prezidentu Dariumi Levickiu – žmogumi, kuris kartu su federacijos komanda regi visą paveikslą – nuo skirtingų disciplinų ir klubų iki naujų tendencijų bei augančių bendruomenių jose.

– Jei reikėtų apibendrinti šiuos metus – kokie buvo 2025-ieji Lietuvos dviračių sportui ir jums, kaip federacijai?

Aktyvūs, džiuginantys jaunosios kartos pasiektais solidžiais rezultatais ir demonstruojantys ne tik mūsų tradiciškai stiprių bei populiarių šakų – treko bei plento – aktyvumą, bet ir kitų disciplinų populiarėjimą – nuo BMX laisvo stiliaus (freestyle), žvyro (gravel) iki kroso (CX).

Ne mažiau esu patekintas ir tuo, kad pagaliau stabilizavosi mūsų federacijos veikla ir darbas: visa komanda ir vykdomasis komitetas dirba kaip vienas kumštis, o tai atsispindi ir rezultatuose.

Didelis vaidmuo čia tenka klubų įsitraukimui: mūsų, kaip federacijos, biudžetas nėra didelis, esame prie vidutinių-mažesnių federacijų tiek gaunamomis lėšomis, tiek administracijoje dirbančiais darbuotojais. Tačiau drįsčiau teigti, kad su klubų įveiklinimu ir mūsų administraciniais pajėgumais galime save vadinti viena efektyviausiai veikiančių organizacijų sporto srityje.

Visi čempionatai jau daug metų vykdomi tik per klubinę sistemą, kitaip sakant, klubai yra mūsų pagalbininkai, kurie vykdo varžybas, turi savo taures ir etapus, į jų renginius stengiamės integruoti ir federacijos organizuojamus čempionatus.

Be klubinės sistemos ir be bendruomenės mums būtų labai sunku – nežinau, ar apskritai įmanoma. Esame atviri visiems, tad ir narių skaičius federacijoje auga – šiuo metu jungiame apie 40 klubų.

2025-siais buvo suorganizuota 12 nacionalinių čempionatų, taip pat ketverios tarptautinės varžybos – įskaitant „Tour of Lithuania“ penkių etapų plento dviračių lenktynes, „Ride the Dragon“ BMX freestyle varžybas, treko tarptautines varžybas Panevėžyje bei kroso dviračių varžybas Vilniuje „Velo CX International CX Race“. Visos jos buvo pasauliniame UCI kalendoriuje, o jose dalyvavo sportininkai iš daugiau kaip 20 užsienio šalių – iš viso per 1 000 dalyvių. Tai tikrai reikšmingi skaičiai mūsų nedidelei federacijai.

– O prisiminus šių metų sportinius pasiekimus – kas labiausiai džiugina?

Neabejotinai – mūsų jaunosios kartos pasiekimai. Turime perliukų, kurie demonstruoja puikius rezultatus, ir, matome iš užsidegimu spindinčių akių, kad jie tikrai pasiryžę užkariauti aukščiausias dviračių sporto viršūnes.

Pavyzdžiui, džiaugiamės trenerio Anatolijaus Novikovo ugdytiniu Dovydu Činga iš Panevėžio, kuriam vasarą pavyko jaunių grupėje iškovoti bronzos medalį Europos treko čempionate. Didžiuojamės kitais jaunaisiais talentais, ugdomais Panevėžio Raimondo Sargūno sporto gimnazijoje ir Panevėžio sporto centre, kurie ne kartą demonstravo puikius rezultatus tarptautinėse treko varžybose, kopdami ant prizininkų pakylos – Lauryna Valiukevičiūtė, Laurynas Vinskas, Tadas Trakelis, Deimantė Zelenauskaitė ir kiti. Jiems neįkainojamą patirtį perduoda mūsų legenda Simona Krupeckaitė-Leopold bei jos vyras Dmitrijus Leopold.

Negaliu nepaminėti Kvėdarnos – dviratininkų lopšio, kur treneris Kęstutis Česaitis daro neįtikėtiną darbą. Ten pas jį – tikra talentų kalvė. Matas Kubilius, Augustė Mikutytė, Augustė Audinytė – visi šie jauni sportininkai jau pasirašė kontraktus su užsienio klubais: panelės – su Nyderlandų, Matas – su Belgijos. Jeigu tavimi domisi klubai iš šalių, kur dviračių sportas yra tiek populiarus, kaip pas mus krepšinis, vadinasi, kažką darai teisingai.

– Kokios disciplinos šiuo metu dominuoja Lietuvos dviračių sporte?

Jei reikėtų įvardyti vieną discipliną, ant kurios šiandien laikosi didžioji federacijos dalis, atsakymas būtų paprastas – trekas, kuris ir pačiai federacijai generuoja apie 80–85 procentus lėšų. Čia turime didžiausius pasiekimus ir čia yra mūsų, Lietuvos, arkliukas, kurio negalime pamesti.

Ši disciplina Lietuvos dviračių istorijoje jau turi savo legendą, mano minėtą Simoną Krupeckaitę-Leopold, daugkartinę pasaulio čempionę, kurios dėka Panevėžyje atsirado ir moderni treko infrastruktūra. Šiandien tą istoriją tęsia kitos sportininkų kartos: nuo Dovydo Čingos ir Olivijos Baleišytės (penkta vieta pasaulio čempionate Čilėje) iki Vasilijaus Lendelio, startavusio Paryžiaus olimpinėse žaidynėse.

Olivija jau dalyvavo dvejose olimpinėse žaidynėse, labai norisi ją matyti ir Los Andžele.

O štai Vasilijus treniruojasi ir UCI centre Šveicarijoje, su sau lygiaverčiais atletais.

Trekas – brangus ir logistiškai sudėtingas sportas, į kurio etapus tenka keliauti po visą pasaulį – nuo Australijos iki Kanados – bet kitaip negalime: norėdamas būti elite, turi būti tarp elito.

Kita populiarumą auginanti disciplina – plentas, sulaukianti neprilygstamo dalyvių masiškumo, o sportininkų rezultatai joje taip pat vis auga: pakanka prisiminti Aivarą Mikutį, važiuojantį prestižinėje „Tudor“ komandoje ir šiemet finišavusį keliuose etapuose tarp lyderių. Karjerą tęsia ir olimpietė Rasa Leleivytė – vyresnės kartos žvaigždė, vis dar išliekanti konkurencinga tarptautinėje arenoje. Neabejotiną impulsą šiai disciplinai duos stiprėjanti „Energus“ plento dviračių komanda, kuri, tikiu, dar pradžiugins ne vienose tarptautinėse varžybose.

– Minėjote, kad didelių vilčių teikia plento sportininkų jaunimas: ko, jūsų manymu, reikia, kad iš perspektyvaus vaiko išaugtų gerus rezultatus demonstruojantis sportininkas?

Aš visą laiką žiūriu, ar yra sinergija. Jei turime darbštų ir talentingą vaiką, jei yra jo sėkme suinteresuota šeima (tėvai), gabus treneris, federacija,  klubas, savivaldybės organizacija ar sporto centras – jei visos šios tiesės sueina į centrą, į bendrą tikslą, štai tuomet ir turime rezultatą. Gyvenime jau teko matyti ne vieną tokį pavyzdį – ir tai yra raktas į sėkmę.

– Pastaraisiais metais ryškėja ir naujos dviračių sporto disciplinos: BMX freestyle, gravelis, ciklokrosas. Kaip joms sekasi Lietuvoje?

BMX freestyle – labai smagus dalykas! Tai olimpinė sporto šaka su BMX dviračiais, ypač patraukli jaunimui ir žiūrovams. Jau maži vaikai pradeda nuo riedėjimo „pump track“ kalniukais, po to pereina prie rampų, kur išbando triukus.

BMX bendruomenė mus labai maloniai nustebino savo puikia iniciatyva suorganizuoti tarptautinį renginį, kuris atsidūrė pasauliniame dviračių sporto kalendoriuje. Į šias varžybas atvyko sportininkai iš 13 valstybių: uždaroje „freestyle“ erdvėje Vilniuje, pakankamai gerai įrengtoje ir tinkamoje tarptautinėms varžyboms, sulaukėme ir Europos prizininkų pasirodymų.

Dar pandemijos metu išpopuliarėjusi gravelio disciplina toliau auga ir išlaiko susidomėjimą. Nors tai nėra olimpinė šaka, tačiau ji patraukli aktyvų laisvalaikį mėgstantiems lietuviams ir negalime nesidžiaugti jos kilimu.

Atradimu tampa ir dviračių krosas CX – panašu, kad čia taip pat auga ryškios ateities žvaigždės. Na, kad ir vilnietis Jokūbas Dabušinskas, kuris, būdamas jaunučių amžiaus, sugebėjo laimėti pirmąją vietą tarp suaugusiųjų Lietuvos kroso CX čempionate! O tada nuvyko į Europos čempionatą Slovakijoje, kur užėmė, 16-mečių vaikinų grupėje 7-tą vietą. Po to lenktyniavo Belgijoje, kur iškovojo 3-čią vietą bei Olandijoje, kur užėmė 13-tą  vietą.

Galima tik žavėtis tiek pačiu jaunuoliu, tiek Jokūbo sportinį meistriškumą ugdančios privataus klubo – Bernatonio dviračių akademijos – trenerės Inetos Baltramiejūnaitės darbu.

– Kaip manote, kiek mes, kaip visuomenė, apskritai esame „dviračių tauta“?

Aš dažnai sakau, kad mes Lietuvoje gyvename labai patogiai: su automobiliu nuo durų iki durų – tad šis komfortas mažina dviračio naudojimą kasdienybėje. Danija, Olandija, Airija, Britanija turi tokį patį orą kaip mes, bet jų vaikai į mokyklą važiuoja su dviračiais kiaurus metus.

Kita vertus, Skandinavų valstybinė politika orientuota į žmonių judėjimą, tačiau neverčia. siekti sportinių rezultatų. Jų tikslas – sveika visuomenė, į ją dedamas pagrindinis fokusas. Pavyzdžiui, Suomija, kurioje dviračiai kasdienybėje gan populiarūs, nepasižymi ypatingais sportiniais dviratininkų rezultatais.

Kas kita – Belgija ar Olandija, kur dviračių sportas pagal skaitlingumą koreliuoja su futbolu. Šios šalys diktuoja madas visam likusiam pasauliui. Kartu su Vokietija, Italija, Prancūzija, Britais jie daug investuoja į dviračių sporto šakas, o jų federacijos disponuoja milžiniškais biudžetais.

– Prieš metus, kai buvote perrinktas dar vienai LDSF prezidento kadencijai, kalbėjote apie tokius savo veiklos orientyrus, kaip daugiau sportininkų olimpinėse žaidynėse, infrastruktūros plėtra, sportininkų rengimo tobulinimas. Kiek pavyko pajudėti šiomis kryptimis?

Federacijos nedisponuoja tokiais biudžetais, kad galėtų vystyti infrastruktūrą – tai savivaldybių ar valstybės darbai. Tačiau mūsų užduotis – bendradarbiauti su savivaldybėmis šia linkme, ir manau, kad per šiuos metus neblogai sekėsi tą daryti. Ir Nacionalinė sporto agentūra sako labai aiškiai: jeigu ką nors darome, darykime taip, kad sukurtoji infrastruktūra atitiktų aukštam meistriškumui keliamus kriterijus.

Kalbant apie sportininkų rengimą, mūsų tikslas – suteikti maksimaliai geras sąlygas. Jau ne pirmus metus Vasilijus Lendelis treniruojasi Šveicarijoje UCI centre, o išlaidos yra dengiamos iš federacijos biudžeto, užtikriname medicinines paslaugas – nes Lietuvoje tokio lygio sportininkui tiesiog trūksta, nėra lygiaverčių sparingo partnerių.

Tačiau svarbiausia, kad federacija veikia kaip vieningo tinklo dalis: mes sujungiame skirtingas sporto disciplinas bei suinteresuotas puses – ir rūpinamės, kad tos jungtys išliktų tvirtos ir duotų kuo geresnių rezultatų.

– Šiemet federacija, pasitelkusi klubus, kuravo visuomenei skirtas fizinio aktyvumo veiklas. Ką nuveikėte ir kokią naudą jos davė dviračių sportui bei žmonių aktyvumui?

Išties šiemet buvo pirmi metai, kai Vyriausybė fizinio aktyvumo lėšas “paskleidė” per federacijas. Manau, kad sprendimas pasiteisino su kaupu, juolab kad lėšos buvo tikslinės – skirtos masiškumui, sporto šakos pristatymui, populiarinimui ir sklaidai.

Iš viso prie šio projekto prisijungė septyni dviračių sporto klubai, kurie, bendradarbiaudami su federacija, suorganizavo apie 130 treniruočių. Jose sudalyvavo arti tūkstančio žmonių – nuo jauniausių šešiamečių iki 60+ senjorų – kurie susipažino su įvairiomis dviračių sporto disciplinomis: kažkas mokėsi BMX triukų pagrindų, kiti gavo progą patys „pačiupinėti“ treko trasą Panevėžyje ar pajusti kalnų dviračių sporto ypatumus.

Man atrodo, kad tai – ypač pasiteisinęs projektas ir vienas efektyviausių būdų prasmingai panaudoti fizinio aktyvumo lėšas, ne tik padrąsinant ir paskatinant žmones judėti, išbandyti naujus dalykus, bet ir buriant gausesnes įvairių disciplinų bendruomenes.

– Ir pabaigai: ko linkėtumėte Lietuvos dviračių sportui žvelgdamas į artėjančius metus?

Linkėčiau toliau auginti bendruomeniškumą, nes be bendruomenės ir masiškumo nepasieksime savo tikslų. Norime išlikti atviri ir sveikiname kiekvieną iniciatyvą, kuri ateina iš klubų, sporto mokyklų ar centrų: jei visi kartu važiuosime viena kryptimi, dviračių sportas Lietuvoje tik stiprės.

LDSF

The post Stipri komanda, auganti bendruomenė ir jaunieji perliukai: kokius metus skaičiuoja LDSF? first appeared on Sportas24.