Sporto džiaugsmas kiekvienam: tėvus ir jų vaikus suvienijo paralimpinė sporto rungtis

Asta Narmontė

Neprieinamos erdvės ir sporto infrastruktūra, reikiamų žinių turinčių trenerių ir mokytojų  trūkumas – tokius pagrindinius iššūkius sportuoti vaikams su negalia įvardija dėl jų galimybės būti fiziškai aktyviems nuolat kovojantys tėvai. Tačiau jie pasakoja ir įkvepiančias istorijas. Pirmiausia, apie nepaprastą pačių vaikų norą ir užsispyrimą siekti svajonių, taip pat ir apie visą širdį atiduodančius juos treniruojančius trenerius. Pakalbinome keturis vaikus su negalia auginančias atsidavusius tėvus apie tai, ko reikia, kad visi galėtų patirti sporto džiaugsmą. Juos visus suvienijo noras užtikrinti savo vaikams galimybė sportuoti ir paralimpinė sporto rungtis – bėgimas su triračiais.

Gabrielė patirtis semia saujomis

Judėjimo negalią turinčiai vilnietei Gabrielei aštuoneri. Jos mama Lina Riabokon pasakoja, kad  sportas užima didelę laisvalaikio dalį. Mergaitė lanko laipiojimą ir bėgimą su triračiais, plaukimo treniruotes.

„Augant keičiasi sporto pobūdis, šalia kineziterapijos išbandome kitas sporto šakas. Pavyzdžiui, dukra išbandė ir labai patiko laipiojimas, kur nuostabi trenerė sudaro sąlygas jai mėgautis šiuo sportu pagal galimybes. O mes matome didelį progresą. Sportas mums ne šiaip užsiėmimas, o būtinybė siekiant savarankiškumo ir sveikesnės ateities. Atsiranda galimybė sportuoti su kitais vaikais, kas yra be galo svarbu. Juk sportas – ne tik naujos galimybės, bet ir naujos draugystės“, – pasakoja Gabrielės mama.

Gabrielei nustatytas celebrinis paralyžius. Anot L. Riabokon, ieškant galimybių sportuoti, nuolat išlieka aktualus erdvių prieinamumo klausimas, sunku rasti trenerį, kuris dirbtų su vaiku su negalia. 

„Gabrielė yra be galo užsispyrusi, turi daug svajonių, gyvenimą nori semti pilnomis saujomis, o ar tikrai kažko negali jai reikia įsitikinti ir kartais ne po vieną kartą“, – su šypsena apie dukrą pasakoja mama.

Džiugui sportas suteikia pasitikėjimo 

Septynmetis vilnietis Džiugas gyvena su sunkia judėjimo negalia dėl Aicardi–Goutières sindromo (7 tipo).  Berniuko dienos pilnos sporto. Jis dalyvauja fizinio aktyvumo veiklose su bėgimo triračiu, lanko kineziterapiją, specialias Eiktrainer treniruotes bei plaukimo užsiėmimus. 

Jo mama Jūratė Mackevičiūtė – aktyvi vaikų su negalia bendruomenėje, dalyvauja,  organizuoja veiklas, kurios stiprina vaikų su negalia įtrauktį.

„Siekiame, kad aktyvumas būtų kasdienės rutinos dalis – bent 3–4 kartus per savaitę. Sportas jam suteikia galimybę patirti judėjimo džiaugsmą ir stiprinti kūną per jam pritaikytas veiklas. Pastebėjome, kad po aktyvios fizinės veiklos jis būna ramesnis, labiau įsitraukęs, atsiranda daugiau pasitikėjimo savimi, aštresnis mąstymas po sporto lauke. Aplinkiniams tai taip pat keičia požiūrį – kai žmonės pamato vaiką su negalia sportuojantį, jie pradeda kitaip matyti negalią, mažėja stereotipai ir baimės“, – pasakoja Džiugo mama.

Tačiau iššūkių daug: nepakankamas prieinamų erdvių skaičius, tinkamos įrangos trūkumas ir per mažai specialistų, išmanančių, kaip dirbti su vaikais, turinčiais sunkią judėjimo negalią. Fizinio lavinimo pamokos kartu su bendramoksliais taip pat tebėra siekiamybė. 

„Trūksta pasirengimo įtraukios fizinio aktyvumo veikloms. Kol mokykloje vyksta fizinio aktyvumo pamokos, mes organizuojame jam individualius užsiėmimus – tai reiškia, kad pas jį atvyksta kineziterapeutė ir sportuoja su juo atskirai. Manau, kad taip yra, nes vis dar trūksta supratimo, kaip pritaikyti veiklas, kad vaikas galėtų jose dalyvauti bent iš dalies kartu bendraamžiais.

Pirmiausia reikia daugiau žinių ir praktinių įgūdžių pedagogams – kaip pritaikyti veiklas įvairių gebėjimų vaikams. Taip pat būtina turėti reikiamą įrangą ir palankų požiūrį mokyklų bendruomenėse. Tikiu, kad tai įmanoma, bet tam reikia sisteminio požiūrio ir įtraukties kultūros kūrimo“, – įsitikinusi J. Mackevičiūtė.

Mortai sportas – kasdienybė 

Užsispyrusią, drąsią ir savo pavyzdžiu bendramokslius įkvepiančią septynmetę Mortą galima išvysti skirtingose sporto erdvėse: ji lanko baseiną, užsiima triračių sportu, eina į mankštas. O viena smagiausių veiklų – jodinėjimas žirgu. 

Siekti svajonių, sportuoti mergaitei nesutrukdė klasikinės infantilinės Pompe ligos iššūkiai. Tai reta genetinė liga, sukelianti bendrą visų raumenų silpnumą. Morta gali sėdėti, ropoti, judėti su priemone, plaukti, jodinėti, tačiau savarankiškai stovėti ir vaikščioti – kol kas dar siekiamybė. 

„Sportas Mortai yra galimybė išreikšti save ir prasmingai praleisti laiką. Tai taip pat ugdo jos discipliną, atkaklumą, ryžtą, gebėjimą siekti užsibrėžtų tikslų. Be to, sportas skatina azartą ir užsidegimą. Judėjimas, kad ir kiekvienam pagal galimybes, jo teikiamas džiaugsmas yra neatsiejama visaverčio gyvenimo dalis“, – įsitikinęs Mortos tėtis Skomantas Grigas. 

Ant suolelio Morta nesėdi ir mokykloje – ir nors susiduriama su kasdieniais iššūkiais, mokytojai ją įtraukia į fizinio lavinimo pamokas su klasės draugais.

„Kiek įmanoma, ji įtraukiama į bendras veiklas. Tačiau daug veiklų tiesiog nėra pritaikytos vaikams su judėjimo negalia – tai lemia bendroji ugdymo programa. Vis dėlto Morta randa fizinės veiklos, kurią gali atlikti. Didžiausias iššūkis yra tai, kad Morta nori kartu su kitais vaikais užsiimti aktyvia veikla per fizinio lavinimo pamokas, tačiau tai tikrai ne visada pavyksta.

„Reikėtų įtraukti žmonėms su negalia pritaikytas sporto šakas į ugdymo programą – kad ir nurodant tokių sporto šakų bendras gaires. Atsižvelgiant į vaiko judėjimo galimybes, galima parinkti atitinkamą sporto šaką ir mokyti jos pagrindų visą pusmetį. Taip pat svarbus bendrų sporto šakų pagrindų mokymas – pavyzdžiui, į krepšį galima išmokti mesti ir judant su judėjimo priemone, naudojant lengvesnį kamuolį. Mano nuomone, viskas įmanoma – reikia tik noro ir pastangų”, – įsitikinusi Mortos mama.

Tiesa, kaip ir kitų vaikų tėvai, Mortos tėtis pabrėžia niekaip neišprendžiamą problemą – patalpų neprieinamumą žmonėms su negalia, dažnai net patekti neįmanoma, o pritaikytos rūbinės ir tualetai – retenybė.

„Vaikas nori ir gali būti savarankiškas, net ir turėdamas judėjimo negalią. Tačiau dėl objektyvių kliūčių dažnai tenka ją daug kur nešti – visiškai arba iš dalies. Tokios kliūtys riboja galimybes užsiimti aktyvia veikla ateityje. Taip pat, trūksta sporto specialistų nuoširdžiai norinčių užsiimti vaiku su judėjimo negalia”, – pabrėžia S. Grigas. 

Dominyko svajonė – auksas paralimpinėse žaidynėse

„Sportas į sūnaus gyvenimą atkeliavo dar kūdikystėje, kai dėl neišnešiotumo ir vėluojančios raidos pradėjome lankyti mankšteles. Kiek vėliau, maždaug nuo vienerių metukų, pradėjome lankyti sanatorijas dirbti su kineziterapeutu. Nuo trejų – užsienio reabilitacijos. Kaip tokiam mažam žmogui krūvis visada buvo didelis, tačiau nuolat motyvavo ir šiame kelyje palaikė didžiulė meilė sportui – labiausiai krepšiniui, spėjame, kad tam įtakos turėjo Dominyko krikšto tėtis, kuris dar visai mažytį vesdavosi į Klaipėdos ,,Neptūno“ rungtynes”, – pasakoja dešimtmečio klaipėdiečio Dominyko mama Aušra Gajauskienė. 

Dominykas gimė neišnešiotas, jam nustatytas cerebrinis paralyžius ir spastinė diplegija. Jo mama yra įkūrusi Dominyko paramos ir labdaros fondą. Itin sportiškas ir motyvuotas berniukas, užaugęs svajoja apie aukso medalį paralimpinėse žaidynėse.

Kol Klaipėdoje krepšinio, pritaikyto asmenims su negalia nėra, Dominykas džiaugiasi kiekviena galimybe išbandyti kuo daugiau sporto šakų.

„Svarbiausia pajusti judėjimo džiaugsmą, komandinę dvasią, rezultatą – bent mažytę pergalę, nesvarbu, ar prieš save – būti stipresniu, greitesniu nei vakar, ar prieš kitą“, – įsitikinusi  A. Gajauskienė. 

Dominykas sportuoja ir bendrojo ugdymo mokykloje, kur mokytojai randa būdų adaptuoti užsiėmimus ir įtraukti vaiką į fizinio aktyvumo pamokas. 

„Mokytojos nuolat atranda būdų kaip įtraukti Dominyką į komandinius žaidimus ar tiesiog pajudėti. Dominykas juda su vaikštyne, tai pavyzdžiui kvadrato žaidimo metu, kad jį ,,išmuštų“, vaikai turi ne pataikyti į Dominyką, bet įmesti kamuolį į jo krepšelį, o tai padaryti nėra taip lengva, futbolo metu – leidžia stovėti vartuose, o vien tai jam kelia didelį džiaugsmą ir namo grįžta kupinas emocijų.

Esame dėkingi Dominyko klasės mokytojoms ir visai mokyklos bendruomenei už tikrą įtrauktį, kurią jungia tiesiog geros širdys. Ir žinoma, mūsų didelė laimė yra kompetentingas mokinio padėjėjas, kuris nuolat yra šalia, ir tai yra individualus mokyklos sprendimas, dėl kurio Dominykas gali patirti daugiau.

Didžiausias mūsų kaip šeimos, auginančios sūnų su fizine negalia noras – kuo daugiau ,,tikrų“ sporto šakų, kurias galėtų ne tik išbandyti, bet ir pasirinkę lankyti bei jose tobulėti visi“, – pasakoja būsimo paralimpinių žaidynių čempiono mama. 

M. Bilius: iššūkių daug 

Lietuvos paralimpinis komiteto misija – įtrauki visuomenė per sportą. Vienas tikslų – sudarytos galimybės sportuoti visiems, vaikų ir suaugusių su negalia fizinio aktyvumo didinimas. 

Paralimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius pabrėžia, kad valdžios institucijos, mokyklos, nevyriausybinės organizacijos ir visa visuomenė kartu turi siekti, kad vaikų su negalia sportas, įtraukusis sportas ir pamokos būtų nekvestionuojama ir nestebinanti norma.

„Matome, kad situacija po truputį gerėja, nors iššūkių turime daug. Mūsų tikslas, kad vaikai galėtų sportuoti bendrojo ugdymo, sporto mokyklose kartu su visais vaikais. Tai nėra lengva, bet įmanoma. Pirmiausia, siekiame padėti mokytojams. Visoje Lietuvoje organizuojame mokymus, kur pasiūlome konkrečius pavyzdžius, pratimus, kaip vesti įtraukias pamokas ir treniruotes. Taip pat mūsų sportininkai vyksta į mokyklas ir veda užsiėmimus šalies moksleiviams, taip keisdami požiūrį, ir naikindami stereotipus. 

Kalbant apie trenerių trūkumo problemą, kaip tik parengėme siūlymus valdžios institucijoms, kuriuos priėmus, būtų skiriama didesnė valstybės, savivaldybių finansinė motyvacija dirbantiems su asmenų su negalia grupėmis.

Tėvų minima erdvių neprieinamumo problema, deja, irgi sprendžiama per lėtai. Bendradarbiaujame su savivaldybėmis, matome jų norą keisti situaciją, tai pirmas svarbus žingsnis, konsultuojame, kaip turimą infrastruktūrą padaryti prieinamą visiems. 

Tikiu, kad situacija keisis tik į gera. Keičiasi visuomenės požiūris, o tai yra vienas svarbiausių dalykų“, – pabrėžia Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius. 

Tekstas parengtas, įgyvendinant Lietuvos paralimpinio komiteto vykdomą Asmenų su negalia teisėms ir interesams atstovaujančių asociacijų veiklos rėmimo projektą „Asmenų su negalia atstovavimas sporto kontekste“, finansuojamą Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

The post Sporto džiaugsmas kiekvienam: tėvus ir jų vaikus suvienijo paralimpinė sporto rungtis first appeared on Sportas24.