Rimas Kurtinaitis: „Mano tikslas – visada laimėti“

Mantas Aliukonis, substack.com/@sportsnews2

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris Rimas Kurtinaitis žodžių kišenėje niekada neieško. Skaitytojams pateikiame išskirtinį interviu, kuris buvo darytas prieš rinktinei išvykstant į Europos čempionatą, kuriame R.Kurtinaičio kariauna šeštadienį aštuntfinalyje kovos su latviais.

Ilgame ir atvirame pokalbyje apžvelgėme R. Kurtinaičio paskutinius krepšininko karjeros metus, integravimąsi į vyriausiojo trenerio poziciją, vadovavimą tuometiniam Kūno kultūros ir sporto departamentui. Taip pat interviu turėtų būti įdomus ir futbolo mėgėjams – jame užsiminama apie pagalbą įdarbinant Valdą Dambrauską Azerbaidžane bei aptariama susidariusi padėtis legendiniame Lietuvos futbolo klube Vilniaus „Žalgiryje“. 

– Ar iškovojus Azerbaidžano lygos auksą su Baku „Sabah“ ir neužilgo prasidėjus Lietuvos nacionalinės rinktinės stovyklai užteko laiko poilsiui bei savo pomėgiams šią vasarą? 

– Laiko visada yra į valias ir per mažai – žiūrint ką veiki. Ši vasara buvo šiek tiek įtempta, kadangi įvyko pasiruošimas Europos čempionatui, reikėjo susidėlioti rinktinės planus. Kalbant apie mano mėgstamą veiklą – buvau kelis kartus nuvažiavęs pažvejoti karpių, kalbant apie kitą mėgstamą veiklą – medžioklę – turbūt jau keletą metų joje nedalyvauju – vis trūko laiko. Šiuo metu mano nuostata tokia, kad darbas – pirmoje vietoje, o malonumai – palauks. 

– Jūs atrodote visada sportiškai. Kur jūsų jaunystės paslaptis? 

– Manau, kad žmogaus sveikatos ir jaunystės varikliukas yra darbas. Dar geriau jei tu dirbi mylimą darbą. Krepšinis – mano hobis, mano meilė – viskas viename. Dirbu savo mylimą darbą, kuris neblogai dar ir sekasi – manau, kad tai vienas iš tų pagrindinių faktorių. Visada žmogų daugiausiai žeidžia nelaimės, nesėkmės – jų, šiai dienai, neturiu per daug, matyt, čia ir bus paslaptis. 

– Ar vis dar laikote save aukščiausios lentynos – Eurolygos treneriu? Ar darbas Azerbaidžane jus tenkina? 

– Į Azerbaidžaną išvykau todėl, kad jaučiu sentimentus. Teko dirbti šioje šalyje prieš 25 metus – tuo metu ten praleidau 4 metus. Pažįstu juos, kaip tautą: teko daug bendrauti su aukšto lygio vadovais bei suprasti jų šalies pulsą ne tik iš televizoriaus ekrano, bet ir gyvai. Žinau jų džiaugsmus ir praeities vargus, todėl gavus pasiūlymą grįžti dirbti į Baku ilgai nedvejojau ir su malonumu priėmiau pasiūlymą. Jeigu po Europos čempionato papultų koks Eurolygos variantas, jį svarstyčiau, bet, atvirai kalbant, nelabai pergyvenu, kad netreniruoju Eurolygos komandos. Dirbau šiame turnyre apie 10 metų, todėl puikiai prisimenu tuos 10 mėnesių nemigos, nervų. Nesakyčiau, kad negalėčiau šiuo metu to padaryti, bet, tiesą sakant, šis variantas nelabai ir vilioja manęs. 

– Kalbant apie Azerbaidžaną ir tęsiant mintį apie jūsų praeities nuopelnus šioje šalyje, daugelis jau yra užmiršę, kad 2000-ųjų pradžioje jūs palikote ryškų pėdsaką šioje šalyje – nuo 2002 iki 2006 m. treniravote nacionalinę rinktinę bei 2005 m. iškovojote Islamo šalių solidarumo žaidynių auksą.

– Pamenu daug gerų dalykų iš tų laikų. Prisimenu sentimentus šiai šaliai ir Azerbaidžano krepšiniui. Tuo metu treniravau jų rinktinę, kuri dalyvavo pasaulinio rango varžybose – Musulmonų šalių olimpiadoje. Juose dalyvavo, kaip dabar pamenu, 54 šalys. Mums tada pavyko įveikti didžias krepšinio mastu šalis, kaip Iraną, kuris po 4 metų, 2008 metais dalyvavo Pekino olimpinėse žaidynėse. Tą komandą mes įveikėme, kiek pamenu, pusfinalyje, o bendrai kalbant, tai buvo aukšto rango varžybos, kuriose mums niekas aukso neprognozavo. Tas pasiekimas man yra labai brangus. 

Kalbant apie pačią šalį, kurioje vyko tos pirmenybės – Saudo Arabiją. Buvau pačiame musulmonų lopšyje – Mekoje ir Medinoje. Tuo metu teko pabuvoti švenčiausiuose vietose. Prisiminimai patys geriausi, nekalbant net apie pasiektus aukštus rezultatus. 

– Ar dažnai dabartiniams savo auklėtiniais pasakojate istorijas iš tų žaidynių taip juos motyvuodamas? 

– Yra daug motyvacijos būdų. Taip, dažniausiai nutinka tie dalykai, kurių mažiausiai tikiesi. Prisimenu, kaip mus išlydėjo į tas Islamo šalių žaidynes – jose į mus daug vilčių niekas nedėjo. Mus siuntė į jas tiesiog, kad galėtume sudalyvauti, bet mes pasiekėme maksimumą.  

Azerbaidžane jie propagavo tokias sporto šakas, kaip imtynės – ten buvo nukreiptas didžiausias valdžios dėmesys ir noras laimėti medalius. Labai džiaugiuosi, kad tuo metu mums taip pat pavyko atvežti į Azerbaidžaną auksą. 

– Turbūt galime teigti, kad Islamo žaidynių auksas yra pirmas svarbiausiais jūsų, kaip vyr. trenerio laimėjimas? 

– Taip. Nuo to man prasidėjo trenerio karjera. Tuo metu gavau pasiūlymų, net iš tuometinės Irano rinktinės, kuri po 4 metų pateko į Pekino olimpiadą, ją treniruoti, bet tuo metu Irane nebuvo rami situacija – turbūt, panašiai yra ir dabar, todėl dėl paprasčiausių politinių sumetimų atsisakiau juos treniruoti. Žiūrint visumą – krepšinis tuose kraštuose, Artimuosiuose Rytuose, labai propaguojamas ir mylimas. Iš dabarties perspektyvos žiūrint, galbūt, nepriėmimas jų tuometinio pasiūlymo yra palikęs kartėlį pasąmonėje, nes galėjau daug anksčiau save įtvirtinti olimpinės rinktinės vyriausiojo trenerio amplua. Tačiau to neįvyko, nelabai dėl to pergyvenu, o tolesnė mano karjera dėliojosi neblogai ir pamažu kilo – kartais kažkur prarandi, bet kitur atrandi. 

– Taip pat jūs nuo 2002 iki 2006 m., net būdamas 46 metų amžiaus, buvote Baku „Gala“ žaidžiančiuoju vyriausiuoju treneriu. Turėjote išskirtinai stiprią sveikatą, mažą traumingumą ar tiesiog nematėte savęs po krepšinio karjeros baigimo? 

– Per daug tada nežaidžiau, bet buvau registruojamas visose rungtynėse. Tuo metu mes žaidėme Europos taurės varžybose, šiuo metu, net nežinau, kaip ta Europos taurė vadinosi. Tuo metu man teko pabuvoti aikštelėje, treniruodavausi kartu su žaidėjais – juos mokinau savo patirtimi, savo veiksmais.  

Man sportuoti visada patiko ir patinka. Sportuoju iki dabar – sportas mano gyvenimo dalis. Aišku dabar žaisti turbūt negalėčiau, bet tuo metu dar buvo tos energijos, noro, meistriškumo, todėl galėjau savo asmeniniu pavyzdžiu parodyti jaunai Azerbaidžano komandai, kaip atrodo krepšinis pats jį žaisdamas. 

– Ar buvo sunku integruotis į vyriausiuosius trenerius, ar tas perėjimas natūraliai įvyko? 

– Tai padaryti buvo sudėtinga. Man reikėjo dvejų metų suvokti kai kuriuos dalykus. Aš visą trenerio darbą mačiau per žaidėjo prizmę, o būnant treneriu jau esi kitoje barikadų pusėje. Man atrodydavo keista, kaip žaidėjas negali padaryti to, ano, bet, kai tu tampi, sakykime, tuo vadinamu pedagogu – mokytoju, turi suprasti, kad ne kiekvienas gali viską padaryti.  

Kažką reikia patempti, kažką reikia, galbūt, truputėlį pabarti. Tie dalykai užima laiko, kad treneris suprastų, kaip valdyti komandą. Būdamas žaidėju tu žaidi, o kai tampi treneriu, turi valdyti komandą bei sujungti 12 ar 15 skirtingų charakterių į vieną kūną – ta patirtis tokia ateina tik bedirbant treneriu. 

– Po Azerbaidžano vėliau, kaip vyr. treneris, dirbote Permės „Ural Great“, Vilniaus „Sakaluose“, Vroclavo „Sląsk”. Kuo tos karjeros stotelės jūs išmokė? 

– Visų pirma, tai buvo klubai, kurie nebuvo finansiškai stiprūs. Todėl taip vadinamųjų metinių garantijų mes neturėjome. Permėje mes surinkome iš tiesų neblogą komandą, bet, deja, po 3 mėnesių pinigai baigėsi – kai kurie žaidėjai išvažiavo ir man pačiam teko išvažiuoti. Atėjimas į „Sakalus“. Turėjau tarpinę stotelę be darbo, todėl reikėjo kažką veikti. Tuo metu „Sakalų“ finansinė situacija irgi nebuvo gera, bet aš nenorėjau pinigų, o norėjau paprasčiausiai dirbti. „Sakaluose“, grubiai tariant, dirbau už valgį.  

Treniruodamas šią komandą gyvenau Vilniuje viešbutyje, kuriame valgydavau pietus, vakarienę – tai apmokėdavo klubas, o atlyginimą aš net nepamenu ar gaudavau. Klubas man davė mašiną ir apmokėdavo benziną, nes dažnai vykdavau į savo gimtąjį miestą Kauną, todėl praktiškai dirbau iš idėjos. Gaila, kad klubas taip vargo ir galų gale baigė savo pasirodymą Lietuvos krepšinio lygoje – bankrutavo. 

Bankrutavus „Sakalams“, nuvažiavau pas Tomą Pačėsą į Sopoto „Prokom Trefl“. Tuo metu „Prokom Trefl“ mano amplua buvo daugiau ne kaip trenerio, o kaip patarėjo. Pagal to meto biudžetus jis susirinko konkurencingą, brangią komandą, gerus žaidėjus. Tomas tuo metu puikiai valdė komandą, jie žaidė Eurolygoje bei pasiekė gerus rezultatus. Prieš grįžtant į tuometinį „Lietuvos rytą“ teko tris mėnesius padirbėti Tomo trenerių štabe. 

Vėliau sekė etapas Vilniaus „Lietuvos Ryte“, kur pakeičiau Antaną Sireiką, kuris ne už visai gerus rezultatus buvo atleistas iš klubo. Tuometiniai sostinės klubo vadovai – Jonas ir Gedvydas Vainauskai – pakvietė manę perimti klubą, kuriame aš žaidžiau dar vadovaudamas Kūno kultūros ir sporto departamentui. 

Etapas ir tie metai „Lietuvos ryte“ man buvo labai sėkmingi – komanda buvo sukomplektuota gerai, todėl laimėjome viską ką galėjome: Europos taurę, LKL, šalies taurę ir tuometinę Baltijos krepšinio lygą. Tas sezonas buvo mums auksinis. Jaunesni, gal neprisimins, bet vienu metu Baltijos pirmenybėse žaidė daug gero lygio, stipriausios savo šalių komandos. Tuo metu pakilime buvo Talino „Kalev“, Tartu „Rock“, Rygos VEF, Rygos ASK bei lietuviško krepšinio flagmanai – „Lietuvos rytas“, Kauno „Žalgiris“ – tos pirmenybės buvo labai rimtos ir visada turėdavai žaisti pilna jėga. 

– Draugystė su Tomu Pačėsu prasidėjo dar žaidžiant krepšinį. Kartu atstovavote Lietuvos rinktinei 1996 m. Atlantos olimpinėse žaidynėse bei 1998 m. sezone kartu praleidote Kauno „Atlete“. Ar suprantate vienas kitą iš pusės žodžio? 

– Mes nuo seno jau pažįstami. Tomas buvo geras krepšininkas, todėl jis pateko ir į mūsų 1996 m. Atlantos žaidynių komandą. Kaip žaidėjas jis gal ir nebuvo pirmuose vaidmenyse aikštelėje, tačiau kiek gaudavo žaisti, tiek savo žaidimo stiliumi ir kovotojo charakteriu rinktinės trenerių skirtą laiką pateisindavo. Tada ir įvyko mūsų pažintis, vėliau jis turėjo neblogą karjerą – žaidė geruose klubuose Izraelyje, Ukrainoje. Taip suvedė gyvenimas, kad treniruodamas Lenkijos klubą jis pasikvietė padėti ir mane. Dirbome kartu trumpai, bet sėkmingai. 

– 1996 m. Atlantos olimpinėse žaidynėse pusfinalyje 58:66 pralaimėjote jugoslavams. Ar dažnai prisimenate pokalbiuose su Tomu tas rungtynes, ar buvo galima tada nugalėti Jugoslaviją? 

– Pamenu tas rungtynes labai gerai, mes kovėmės iki paskutinių dviejų minučių. Nepamenu tos situacijos detaliai, nes prabėgo jau nemažai laiko.

Kroatus mes toje pačioje Atlantoje įveikėme jau pirmajame mače. Tai buvo labai sudėtingos rungtynės (lietuviai laimėjo po dviejų pratęsimų 83:81 – Aut.). 
 
 Aš manau, kad mes turėjome šansą pusfinalyje, bet mes labai nesėkmingai sužaidėme paskutines dvi minutes.. Pamenu, kaip Arvydas Sabonis prasiveržė po varžovų krepšiu – Vlade Divacas krito jam po kojomis ir vietoj to, kad mestu į krepšį, jis užlipo ant gulinčio varžovo ir krito pats į užribį. Tai buvo, sakyčiau, nelaimingo atsitiktinumo momentas.

Gaila, aišku, tai buvo pusfinalis ir jei būtume išėję toliau į finalą, būtume susitikę su antrąja „Dream Team“ ir galbūt nebūtų reikėję kovoti dėl bronzos su australais. Įveikti tada juos buvo labai sudėtinga, bet įveikėme ir iškovojome bronzą.  

Jei būtume papuolę į finalą – užsitikrintume sidabrą, bet yra toks paradoksas, kaip sakoma: „Sidabrą – pralaimi, bronzą – tu laimi“.  

Man tas bronzos apdovanojimas yra labai brangus. Tai yra aukštas pasiekimas, nes kaip parodė laikas Lietuvai užimti 3 vietą pasaulyje, Olimpinėse žaidynėse, ne toks ir lengvas uždavinys. 

– Ar ta priešprieša prieš serbus prasidėjo nuo tų laikų? Turiu omenyje ir 1995 m. pralaimėjimą Europos čempionato Graikijoje finale. 

– Ta priešprieša tęsėsi nuo tarybinių laikų tarp Jugoslavijos ir Sovietų Sąjungos. Tai buvo didžiausia jėga Europoje tuo metu. Buvome dvi didžios krepšinio valstybės ir kartu didžiausi konkurentai. Tuo metu nei italai, nei ispanai, nei prancūzai šioms dviem šalim net arti neprilygo. Jos kaudavosi prieš mus, bet mes visada turėdavome pranašumą, mūsų tarpusavio dvikovos neretai peržengdavo ribą ir nueidavo iki muštinių ne vieną kartą. Bet po 1990 metų santvarkos pasikeitė: skilo ta pati Jugoslaviją, Tarybų Sąjunga irgi iširo. Tie santykiai tapo šiltesni, draugiškesni ir aš nemanau, kad mes buvome priešai.  

Mes gerai sutarėme su serbais: Aleksandru Džordževičium, Vlade Divacu bei kitais žaidėjais, bet aikštelėje mes kaudavomės, nes žinojome, už ką kaunamės. Ta priešprieša buvo sportinio lygio, nes abi pusės norėjo nenusileisti vienas kitai. Tai buvo ne asmeninė ar šalis prieš šalį priešprieša, o daugiau sportinė. 

– Jūsų, kaip žaidėjo didžiausi laimėjimai būtų 1988 m. Seulo olimpinių žaidynių auksas bei 1985 m. Vakarų Vokietijoje iškovotas Europos čempionato auksas. Ar tai brangiausi jūsų iškovoti medaliai? 

– Vienas iš brangiausių medalių man yra Seulo auksas, nes jis yra olimpinis auksas. Jei mes Žemėje turime 7 milijardus žmonių – tai mūsų komanda – 12 žmonių esame pirmi savo darbo srityje. Tai daug ką pasako, skaičiai nemeluoja. Tai buvo fantastinis pasiekimas, bet man nemažiau brangūs yra olimpiniai bronzos medaliai, kuriuos aš iškovojau gindamas Lietuvos garbę po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Tai buvo visai kitokios rūšies medaliai, nes tai buvo grynai tik lietuviška komanda, o mes atstovavome mažai pasauliniu mastu, bet didelei, krepšinio mastu šaliai – Lietuvai ir įrodėme, kad mes galime būti irgi treti pasaulyje. Tokiam dideliam pasaulyje būti maža, bet ambicinga šalimi krepšinyje irgi yra didelis pasiekimas ne ką mažesnis, nei olimpinis auksas. 

***

Kita interviu dalis – Ali Sports Youtube kanale. Jame užsiminama apie pagalbą įdarbinant Valdą Dambrauską Azerbaidžane bei aptariama susidariusi padėtis Lietuvos futbolo klube – Vilniaus „Žalgiryje“.  

Legendinis treneris taip pat prisimena savo darbą tuometiniame Kūno kultūros ir sporto departamente, kelionę į 1989 m. NBA „Visų žvaigždžių” savaitgalį Hiustone bei atvirai papasakoja, kokie Lietuvos rinktinės žaidėjai yra labiausiai panašūs į jį patį jaunystėje. 

The post Rimas Kurtinaitis: „Mano tikslas – visada laimėti“ first appeared on Sportas24.