Moterys dviračių sporte: įkvėpimas, iššūkiai ir pergalės

Moterų dviračių sporto populiarumas kasmet didėja, visgi iššūkių dar nemažai. Lietuva savo laiku išugdė daugybę talentingų dviratininkių, pasiekusių aukščiausių rezultatų tarptautinėje arenoje, o ir šiandien lietuvės įrodo – ši erdvė priklauso ir moterims. Kiekviena jų turi savitą kelią, patirtį ir iššūkius, tačiau visų bendras troškimas – siekti aukščiausių rezultatų, mėgautis laisve, stiprybe ir įkvėpti kitus. Ką reiškia būti moterimi dviračių sporte? Apie tai kalbamės su ryškiausiomis Lietuvos dviratininkėmis.

Ką tau reiškia būti moterimi dviračių sporte?

Olivija Baleišytė: „Būti profesionalia sportininke bet kuriame sporte reiškia daug. Profesionalios sportininkės turi įveikti tokias treniruotes, kurių net ne kiekvienas vyras atlaikytų. Yra moterų, kurios prisibijo to jausmo, kai kažką reikia atlikti maksimaliomis fizinėmis pastangomis, o mane tai „veža“. Dievinu tą būsena, kai galiu jaustis stipri, o profesionalus sportas man būtent tą ir suteikia“.

Katažina Sosna-Pinelė: „Būdama profesionaliame MTB maratono dviračių sporte jaučiuosi kaip žuvis vandenyje – jaučiuosi pati savimi, neturiu užsidėti jokios kaukės“.

Daiva Tušlaitė-Ragažinskienė: „Dviračiai lydi mane jau nuo dvylikos metų, man šis sportas yra apie laisvę, energiją, pasaulėžiūrą, aktyvų laisvalaikį. Būti moterimi dviračių sporte man reiškia rodyti pavyzdį kitoms ir paraginti išdrįsti būti aktyvioms, drąsioms, stiprioms, gražioms, kelti sau iššūkius ir juos įveikti. Džiugu, kad vis daugiau dviratininkių mėgėjų pradeda minti dviratį ir sparčiai tobulėja, leidžia sau mėgautis mynimu ir rodyti pavyzdį kitoms, kad iš tiesų įmanoma suderinti labai daug dalykų“.

Inga Paplauskė: „Niekad nesusimąstai apie tai, kol neatvažiuoji į dviračių lenktynes, kuriose moterų dalyvių skaičius yra 5 proc. Tada kyla klausimų „tai kodėl?“, „nagi, pamėginkite ir jūs!“. Taip yra ir triatlone, tad norisi organizuoti moterų dviračių treniruotes, padrąsinti jas. Galbūt kai kurioms moterims yra jaukiau pradėti minti moterų būryje. Iš tiesų labai norėtųsi didinti šį moterų dalyvių procentą“.

Simona Krupeckaitė: „Man dviračių sportas niekada neatrodė kaip labiau tinkamas vyrams, kad tai vyriška ar per sunku – man pačiai jis puikiai tiko. Sakyčiau, viena vertus, mums pasisekė jau vien dėl to, kad konkurencijos moterų sporte yra mažiau nei vyrų, tad ir didesnė tikimybė aukštai iškilti. Aš turėjau labai gerą palaikymo komandą, tarp kurių, beje, daugiausiai buvo vyrai – tai iškalbingas faktas“.

Miglė Lendel: „Tai didžiulis iššūkis ir atsakomybė, bet kartu ir neįtikėtinas jausmas, kai gali varžytis aukščiausiame lygyje. Dviračių sportas reikalauja disciplinos, atsidavimo ir nuolatinio tobulėjimo, todėl kiekviena pergalė ar pasiektas rezultatas atperka įdėtą darbą. Man tai gyvenimo būdas, kuriame kiekviena diena – tai naujas išbandymas ir nauja galimybė tapti geresne sportininke“.

Koks tau, kaip moteriai, buvo tavo didžiausias iššūkis, siekiant pripažinimo dviračių sporte?

Olivija Baleišytė: „Nuo seno dviračių sportas buvo labiau priskiriamas vyrams, tik ne per seniausiai atsirado vis daugiau varžybų moterims, pvz., „Tour de France Femmes“ pirmą kart įvyko tik 2022 metais, nors vyrai čia varžosi jau nuo 1903 metų! Nors moterų dviračių sportas paskutiniais metais stipriai pasistūmėjo į priekį ir judame gera linkme, iššūkių netrūksta: komercinėse varžybose moterų piniginiai prizai kartais būna net 10 kartų mažesni nei vyrų, o live transliacijos neretai visai neegzistuoja. Tai, manau, yra didžiausia spraga moterims siekiant pripažinimo šiame sporte. Juk plaukikėms ar bėgikėms nėra mažinami piniginiai prizai, varžybų ar live transliacijų kiekis vien dėl to, kad jos yra lėtesnės už vyrus. Tad dviračių sporte siekiame to paties!“

Katažina Sosna-Pinelė: „Kalbėdama apie iššūkius visada prisimenu tą jausmą, kai važiuoji varžybas ir nuolat girdi, kaip tavo vardą skanduoją žmonės – tada pats faktas, kad vyrai dominuoja, net neateina į galvą“.

Daiva Tušlaitė-Ragažinskienė: „Kai aš pradėjau sportuoti, į dviračius ateidavo daugiau merginų nei vaikinų, turėjome pakankamai tvirtą dviračių bazę ir gerus trenerius, kurie padėjo siekti rezultatų ir išeiti į užsienio komandas. Tad šiuo atveju, merginoms gal net lengviau. O man pačiai karjeros pradžioje didelis iššūkis buvo tėvų nenoras, kad sportuočiau, jie baiminosi mano traumų, kritimų. Iš tiesų ir buvo visko, bet mano užsispyrimas ir svajonės leido nepasiduoti ir judėti toliau“.

Inga Paplauskė: „Pirmosios sporto šakos, kurias sportavau, buvo toli nuo dviračio – plaukimas bei šiuolaikinė penkiakovė – tad sunku pasakyti ir apie iššūkius, nes jau pats dviračio minimas man buvo ir kartais tebėra iššūkis (šypsosi). Kai jau baigus visus sportus, baigus mokslus, gimus vaikui, nusprendžiau išmėginti triatlono sporto šaką, tada supratau, kad visiškai nesuprantu dviračių sporto, nežinau, kaip minti, kaip būti greitesnei. Tad nuo 2019 metų dirbu su treneriu. Pirmas prašymas jam buvo padėti pamilti dviratį.

Tad į tai ir buvau susikoncentravus. O visa kita atėjo palaipsniui. Kai pradėjau treniruotis tiek daug minančių moterų, kiek vyrų, nebuvo, tad ir treniruotes mindavau viena, o varžybose nedažnai būdavo galimybė palenktyniauti, važiuoti kartu su daugiau merginų. Dabar ši situacija stipriai keičiasi ir tai labai smagu. Visgi sakyčiau, kad man pamėgti dviračių sportą netrukdė tai, jog jame mažai moterų. Visada yra stipresnių, silpnesnių žmonių, su kuriais gali drauge minti tiek treniruotėse, tiek varžybose. Ir šiai dienai yra tiek vyrų, su kuriais galėčiau treniruotis, tiek ir merginų, su kuriomis man būtų sunku“.

Simona Krupeckaitė: „Nors, atrodytų, kad moterims yra lengviau įkopti į viršūnes dėl mažesnės konkurencijos, tačiau moterų vertinimas, ypač dviračių treke, kol kas tikrai menkas: sunku rasti rėmėjų, didžiuliu iššūkiu moterims sportininkėms tampa šeimos planavimas, nes tada turi aukoti sportą, o grįžti, bent jau man, buvo velniškai sunku“.

Miglė Lendel: „Didžiausias iššūkis – išlikti kantriai ir užsispyrusiai, net kai rezultatai neateina taip greitai, kaip norėtųsi. Dviračių sporte progresas reikalauja laiko, o kiekvienas naujas etapas kelia vis didesnius reikalavimus tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Buvo momentų, kai reikėjo išmokti valdyti spaudimą, išlikti motyvuotai net po nesėkmingų varžybų ar sunkesnių treniruočių ciklų. Tačiau būtent šie sunkumai padeda tapti stipresne sportininke ir išsikovoti vietą tarp geriausiųjų“.

Ko palinkėtum jaunoms merginoms, svajojančioms apie karjerą dviračių sporte?

Olivija Baleišytė: „Palinkėčiau nebijoti. Nebijoti pabandyti, pradėti ir daryti. Taip pat noriu paraginti merginas nebijoti kalbėti su kitomis merginomis klausimais, kuriuos supranta tik moterys, mes turime palaikyti ir padėti vienai kitai. Be to, nebijoti pasisakyti treneriui jeigu šiandien blogai jautiesi. Kaip bebūtų, moterų kūnas veikia visiškai kitaip nei vyrų, todėl turime labai gerai į save įsiklausyti ir savimi rūpintis“.

Katažina Sosna: „Jaunoms mergaitėms linkiu niekada nepalūžti, atrasti laisvės jausmą minant ir mėgautis tuo, ką daro – rezultatai tikrai ateis“.

Daiva Tušlaitė-Ragažinskienė: „Palinkėčiau mėgautis tuo, ką darai, nepasiduoti net tada, kai jau atrodys, kad per sunku. Kaip man sakydavo treneris – stipriausiems, daugiausiai išbandymų“.

Inga Paplauskė: „Man atrodo, kad svarbiausia yra mėgautis procesu, rasti tai, kas tau patinka. Gali patikti laimėti, gali patikti būti stipriai, gali patikti leisti laiką su bendraminčiais, gali patikti ieškoti savo ribų. Svarbu, kad TAU tai patiktų. Tada nevargins procesas, nesijausi kažką aukojanti. Ir dar svarbu pagarba varžovui bei sąžiningas elgesys – šie dalykai atsipirks visada“.

Simona Krupeckaitė: „Jaunoms merginoms palinkėčiau ryžto, tvirtumo ir jei tikrai žinai, ko nori, tai anksčiau ar vėliau tikrai pavyks“.

Miglė Lendel: „Kantrybės ir užsispyrimo! Dviračių sportas nėra lengvas kelias – bus ir sunkių dienų, ir abejonių, bet jei tikrai mylite šį sportą, verta stengtis. Svarbiausia – pasitikėti procesu, t

ldsf.lt

The post Moterys dviračių sporte: įkvėpimas, iššūkiai ir pergalės first appeared on Sportas24.