Maroko ralis: bilietas į Dakarą, pervažiuotas motociklas ir kolegos žūtis

Ignas Daunoravičius, finišavęs šių metų Maroko ralyje, iškovojo teisę 2027-aisiais dalyvauti Dakaro lenktynėse motociklu.

Vienišių klasėje sunkiausiose pasaulio lenktynėse planuojantis startuoti 31-erių sportininkas per penkis etapus Maroko ralyje spėjo pamatyti ir išgyventi iš tiesų viską – nuo puikaus važiavimo ir gero rezultato iki skaudžios avarijos ir kolegos lenktynininko žūties kone ant jo rankų, likus mažiau nei kilometrui iki ralio finišo.

Kelias link asmeninių iššūkių

Maždaug prieš metus Ignas debiutavo motociklų lenktynėse: būtent nuo pirmo ralio Maroke pernai rudenį prasidėjo jo kelias link Dakaro lenktynių, kuriose ketina startuoti „male moto“ klasėje – varžybų, kuriose sportininkai dalyvauja be pašalinės pagalbos. Tu pats sau esi ir komandos draugas, ir psichologas, ir mechanikas, ir pagalbininkas.

Šių metų pradžioje jis drauge su Karoliu Raišiu jau sėkmingai įveikė Dakarą. Tačiau kiek ramesniu, „klasikos“ režimu – būtent klasikinės technikos įskaitoje Karolio ir Igno ekipažas jau pirmajame savo Dakare užėmė trečią vietą bendroje įkaitoje ir iškovojo po Beduiną. Kone iš karto po finišo Saudo Arabijoje Igną prisikalbino prancūzų komanda „Compagnie Saharienne“ – artėjančiame Dakare jis skaitys kelio knygą ir padės finišą pasiekti lenktynininkui iš Indonezijos.

Ignas atviras – naujasis jo komandos bičiulis nėra toks geras vairuotojas kaip Karolis Raišys, todėl reikės ne tik naviguoti Dakaro etapuose, bet dar ir padėti vairuotojui, mokyti jį, kad sėkmė lydėtų ir šį kartą. Antra vertus, dabar šis duetas važiuos, turėdami visos komandos palaikymą, todėl puikūs mechaniko įgūdžiai, kurie Ignui dažnai pravertė pernai, šiame ralyje galės keliauti į antrą planą, nes visais būtinais remonto reikalais po etapų pasirūpins komanda.

Tačiau grįžkime prie to, kas Igną nuvedė į šių metų Maroko ralį, kuris buvo dalis jo 2027-ųjų Dakaro plano.

Kaupia patirtį ir kilometrus

„Rugsėjį dalyvavau ralyje Portugalijoje, ten palikau savo mikroatubusą su visa įranga, grįžau pasidarbuoti, o po to jau pats nuvairavau mikroautobusą iš Portugalijos per Gibraltarą į Maroką. Man tai įprasta – lėktuvu po lenktynių galiu greitai grįžti į darbus Vokietijoje, o po to vėl skristi į lenktynes“, – pasakoja Ignas.

Rugsėjį jis dalyvavo naujosios komandos testuose, susipažino su būsimuoju savo ekipažo vairuotoju, o vienas iš mokytojų buvo 40-metis garsus prancūzų šturmanas Francois Cazaletas. Kodėl minime šį žmogų?

Situacija nestandartinė. 2-asis Maroko ralio etapas, iki finišo likę turbūt apie 10 km. Po šuolio per vieną iš kopos viršūnių, Ignas patenka į griūna: KTM motociklas lieka gulėti smėlyje, o lenktynininkas – šalia jo. Nieko neįprasto motociklininkams, tiesiog kiek per greitai atvažiavo į kopos viršūnę. Tačiau po keleto sekundžių nuo kopos viršūnės atskrenda „Toyota“ visureigis – Ignas spėja atšokti, bet „Toyota“ pervažiuoja jo motociklą, paskandindama jį smėlyje ir smarkiai jį sudaužydama. To ekipažo šturmanas – būtent Igno mokytojas ir kolega F. Cazaletas.

„Turbūt vienintelis draugas tarp maždaug 100 automobilių ekipažų ir tarp 120 motociklų vairuotojų. Ir lyg tyčia – būtent jo ekipažas sulamdo mano motociklą. Aš jiems parodau, kam pačiam viskas tvarkoje, o po to pokalbyje prancūzas prisipažįsta, kad nespėjo pastebėti motociklo, tik pajuto, kad pervažiavo kažką iš plastiko ir metalo. Man liko ant kopos šlaito padėti šalmą – tai įprastas signalas, kad už kopos yra motociklininkas. Pirmiausia reikėjo išsikasti motociklą iš smėlio, tada pamačiau, kad kai kurios detalės laikosi tik ant laidų, navigacijos įrenginys sulaužytas, vairas – kreivas, akceleratoriaus trosą teko laikyti rankoje. Kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjau iš kopos išvažiuoti į paprastą kelią ir tada jau gyvenvietėje dairiausi, kur skraido sraigtasparniai, kad orientuočiausi, kur yra finišas. Net ir laikydamas „gazo“ trosą rankoje dar sugebėjau „paimti“ vieną tarpinį tašką ir pasiekti finišą. Aišku, gavau baudų, tačiau antras etapas buvo įveiktas“, – pasakoja Ignas.

Susirinkęs sulaužytas detales ir susitvarkęs motociklą, Ignas buvo pasirengęs tęsti lenktynes. Tiesa, trečiame etape teko startuoti beveik iš rikiuotės galo, lenkti lėtesnius kolegas, o dar ir automobiliai pavydavo motociklininkus daug anksčiau – po jų tempas natūraliai krenta, nes automobiliai ne tik paskandina dalyvius dulkėse, bet dar ir akmenų krušą iš po ratų išmeta… Tą dieną Ignas baigė sėkmingai, aplenkęs turbūt apie 30 motociklininkų, kurie buvo startavę anksčiau ir finišavo 33 pozicijoje savo klasėje (geriausias šio ralio rezultatas).

„Tikrai buvau pavargęs, tačiau diena džiaugiausi. Viena, sugebėjau susitvarkyti motociklą, kuris atrodė nepataisomai sulaužytas. Kita – savo tempu lenkiau kolegas, kuriems antras etapas tikrai buvo lengvesnis“, – pasakoja I. Daunoravičius.

Liūdna patirtis paskutiniame etape

Deja, nuovargis po labai ilgo antrojo etapo ir sekinančios sekančios dienos kainavo daug jėgų. Sportininkas prisipažįsta, kad du paskutiniai Dakaro etapai buvo sunkūs: ir todėl, kad organizatoriai į santykinai mažiau kilometrų įtraukė daug techniškai sunkių atkarpų, ir dėl bendro nuovargio.

„Penktam, paskutiniam, etapui vėl nusiteikiau – reikėjo pozityvo, norėjosi ralį užbaigti greitai. Važiavau savo tempu, lenkiau ne vieną varžovą. Atrodo, susidraugavau su tikrai didelėmis kopomis. Paskutinę etapo dalį važiavome su 46-erių Jorge Brandao iš Portugalijos. Mes su juo kartu dalyvavome ir mano pirmajame „Addax“ ralyje Maroke 2024 metais. Mūsų tempas buvo panašus. Kai įveikėme paskutinę, turbūt didžiausią kopą, iki finišo buvo likę vos keli kilometrai. Galėjome rinktis kelią – ar tiesiau, ar labiau aplink judėti link išsvajoto finišo.

Šiame ralyje aliarmo signalai per dieną kelis kartus pasiekia dalyvius, signalizuodami apie netoliese esančią problemą ar pavojų. Bet jie kartais įjungiami, kai lenktynininkas tik užklimpsta smėlyje, todėl kartais į tuos signalus kreipi mažiau dėmesio.

Aš pasirinkau vieną kelią, mano kolega – kiek kitokį. Nepavyko pirmu mėginimu įveikti kopos, pabandžiau kitą trajektoriją, tačiau kopos viršūnėje pamačiau, kad kolega patyrė avariją: vaizdas nuo kopos viršūnės atrodė prastai. Motociklas guli sau, lenktynininkas guli ir nejuda – aliarmo signalas šį kartą buvo pagrįstas. Link jo jau skubėjo ralio žiūrovai, ten nuvažiavau ir aš. Susisiekiau su ralio organizatoriais, jie pažadėjo išsiųsti sraigtasparnį, tačiau situacija kiekvieną minutę prastėjo. Deja, telefono ryšiu turbūt angliškai beveik nekalbantis medikas iš ralio štabo tik kartojo, jog sraigtasparnis jau skrenda, o mes matėme, jog vairuotojo gyvybė gęsta tiesiog akyse. Pagaliau kitame telefono ryšio gale atsirado ispaniškai kalbantis medikas, o ralio žiūrovai irgi buvo ispanai – užsimezgė tikslesnis pokalbis, atskrido sraigtasparnis, tad aš galėjau judėti iki finišo – pasirodo, buvo likę vos keli šimtai metrų. Organizatoriai mane pasikvietė, padėkojo, jog sustojau ir padėjau iškviesti medikus, bet jaučiau, kad situacija prasta. Sraigtasparnis susižeidusį lenktynininką nuskraidino į ligoninę, deja, bet jis neišgyveno“, – liūdnąją ralio pusę atskleidžia Ignas.

Jis priduria, jog visi tokių lenktynių dalyviai žino apie pavojus, suvokia, kas jų laukia, tačiau kai savo akimis pamatai mirtį iš taip arti – jausmai nenusakomi. Tokia lenktynių kaina.

Dakaras laukia

Ignas atsiėmė Maroko ralio finišą pasiekusiems sportininkams skirtą medalį ir gali būti ramus – kvalifikacinį egzaminą dalyvauti 2027-ųjų Dakare jis išlaikė.

„Esu patenkintas tuo, kaip sekėsi. Važiavau ne dėl rezultato. Ypač po antros dienos, kai galiu džiaugtis, jog pats likau gyvas ir sugebėjau susitaisyti motociklą. Tikrai negaliu ir neketinu konkuruoti su gamyklinių komandų lenktynininkais, tačiau mano tikslas yra kitoks. Po poros savaičių grįšiu į Maroką: į nedidelį ralį, kuriame bus gal 30-40 dalyvių, kuriame debiutavau prieš metus. Šiemet jaučiuosi kur kas stipresnis, tie 5 šiemet įveikti raliai įvairiose šalyse pridėjo ir patirties, ir pasitikėjimo. Jaučiu, kad dar geriau pažįstu kopas, tad Saudo Arabija 2026-ųjų pradžioje bus kur kas geriau pažįstama. Dakare su Karoliu Raišiu reikėjo būti ir mechaniku, o šiemet mūsų komanda turės net masažuotoją – Dakaras bus lengvesnis. Aišku, kiek apie šias lenktynes galima sakyti, jog jos iš viso yra lengvos“, – juokauja Ignas Daunoravičius, pasiryžęs prisijungti prie gausėjančios lietuvių komandos sunkiausiose pasaulio lenktynėse.

The post Maroko ralis: bilietas į Dakarą, pervažiuotas motociklas ir kolegos žūtis first appeared on Sportas24.