Lietuvos sportinių šokių puoselėtojas Virginijus Visockas: „Aukštos klasės šokėjai neatsiranda iš niekur“

Marytė Marcinkevičiūtė

Gegužės 1-ąją 70 metų jubiliejų sutinka įžymus Lietuvos sportinių šokių puoselėtojas, sporto organizatorius, tarptautinės kategorijos teisėjas Virginijus Visockas.

Jis – ir Lietuvos nusipelnęs treneris, net 35 metus dirbo Lietuvos sportinių šokių federacijos (LSŠF) pirmuoju viceprezidentu-sporto direktoriumi, yra Vilniaus miesto sportinių šokių klubo „Ratuto” vienas įkūrėjų, tarptautinio sportinių šokių festivalio „Lithuanian open” organizatorius.   

Su jubiliatu kalbėjomės „Ratuto“ klubo būstinėje Justiniškėse. Klubo šeimininkas supažindino su erdviomis per du aukštus įrengtomis patalpomis, kur dviejose salėse treniruojasi 250 įvairaus amžiaus hiphopo, breiko, solo latino, sportinių šokių entuziastų.

Tos salės visą dieną būna užimtos. Savaitėje netgi pasitaiko porą dieną,  kai vienoje salėje su įvairiomis amžiaus grupėmis dirba devyni klubo treneriai.  

Čia įsikūręs ir klubo biuras, o šokėjų paslaugoms – persirengimo kambariai, dušai, trenerių, vaikų poilsio ir pamokų ruošimo kambariai, rūbų ateljė, kur vietoje viską galima pasitaisyti.   

„Viską turime, po trejų metų baigsime mokėti paskolą. Sportininkai klube jaučiasi kaip namie, kiekvienas turi savo kodą ir gali šokti, nepaisant to, ar mes būname, ar ne.

Po pietų ateina administratorė, kuri dirba iki pat dienos pabaigos. Turime ir taip reikalingus baleto mokytoją – choreografę, fizinio parengimo trenerį“, – pasakoja V. Visockas.

Vieno žinomiausių Lietuvos sportinių šokių vadovo nuotaika, artėjant jubiliejui, puiki, nuo veido nedingsta šypsena.

„Jaučiuosi gerai, tačiau nuo metų nepabėgsi: anksčiau per tą patį laiką sugebėdavau padaryti daugiau darbų, o dabar tempas yra lėtesnis ta prasme, jog turiu daug gyvenimo praktikos, todėl nelakstau ten, kur man nereikia, arba nedarau nereikalingų darbų.

Anksčiau niekada nemėgdavau pasėdėti fotelyje, kažką pagalvoti, pažiūrėti per langą, o dabar karts nuo karto tai padarau ir man tai labai patinka.

Gyvenime tikriausi nesu išmiegojęs iki 10 valandos ryto. Pabundu ir iš karto griebiuosi darbų. Toks mano gyvenimo būdas ir tempas.

Iš ryto daug metų dirbau federacijoje, o po pietų iki vėlaus vakaro – savajame klube.

Šokdami žmonės sukelia daug emocijų, jomis daliniesi su šokėjais, todėl  sugrįžus į namus neišeina anksti kristi į lovą.

Tai padarai, tik sulaukęs dvyliktos nakties“, – mintimis dalijasi „Ratuto“ įkūrėjas, kuris dabar yra ir klubo vyriausiais treneris.

Pagal licencijuotų sportininkų, dalyvaujančių rimtose varžybose, skaičių Lietuvoje du klubai Kauno „Sūkurys“ ir Vilniaus „Ratuto“, kuris 2023-iaisiais minėjo savo įkūrimo 40-metį, yra pirmaujantys.  

„Mums pasisekė, kad visą laiką nesiblaškėme, daug metų turėjome gerų sportininkų, ypatingai Lotynų Amerikos šokių srityje.

Dabar irgi negalime skųstis, svariai pasirodome įvairiose varžybose. Aukštos klasės šokėjai neatsiranda iš niekur, reikia susikurti piramidę nuo mažų vaikų, kurie auga ir tobulėja.

Mūsų šokėjais labai domisi krepšinio ir futbolo specialistai – sportininkai, pašokę 3-4 metus, moka daryti įvairius sukinius, greitai keisti judesį, pasižymi gera koordinacija.

Tokie vaikai labai tinka krepšiniui ir futbolui, kai kurie jų netgi susigundo pakeisti sporto šaką“, – pabrėžia įžymusis šokių pedagogas.

„Ratuto“ klube dirba ir visa jubiliato šeima: žmona Aušrelė Visockienė yra klubo prezidentė ir dar treniruoja šokėjus, Ugnė Visockaitė- Jomantienė – pagrindinė klubo administratorė-direktorė, su šokėjų individualiomis pamokomis dirba įžymioji šokėja Eglė Visockaitė-Damaševičienė.

Virginijau, gimėte ir augote Šiauliuose, nuo ko prasidėjo jūsų sportinė karjera?

Vienuoliktoji vidurinė mokykla, kurioje mokiausi, buvo labai sportiška, vykdavo daug varžybų.

Sportavau viską. Dar mokiausi muzikos mokykloje, truputį grojau estradiniame orkestre, kažkiek dainavau.

Aštuntoje klasėje pabaigiau pučiamųjų instrumentų (trombono) klasę. Turėjau stoti į Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą. Tačiau susirgau stipriu bronchitu ir negalėjau laikyti egzaminų.

Toliau lankiau devintą klasę. Į mūsų mokyklą dirbti šokių mokytoja atvyko  Genovaitė Zmailienė ir panorau šokti.

Kaune dalyvaudavau garsiajame konkurse „Baltijos gintarėliai“. Pamažu ryškėjo, kuo noriu būti.

Baigęs mokyklą nusprendžiau studijuoti choreografiją ietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos menų fakultete. Buvau septintos laidos studentas.

Kai atvykau studijuoti, rugsėjo 3 dieną susipažinau su antro kurso studente, būsimąja savo žmona vilniete Aušrele.

Ar ta pažintis įvyko šokių aikštelėje?

Ne. Buvo puoselėjama tokia tradicija: antrakursiai įšventina pirmakursius ir pašoka „Aguonėlę“.

Tada jie pirmakursiams padovanoja simbolinį rankšluostėlį, kadangi reikės labai daug šokti ir lieti prakaitą.

Kai Aušrelė su tuo rankšluostėliu priėjo prie manęs, tai, va – jau 50 metų esame kartu. Pradėjome draugauti ir po poros metų atšokome vestuves.

Ji Vilniuje pas Algį Mažeiką šoko pramoginius šokius, tai su ja ir Klaipėdoje pradėjome poroje šokti, dalyvauti konkursuose.

Visus studijų metaus mus treniravo legendiniai Skaistutė ir Romaldas Idzelevičiai, kurie buvo puikūs Klaipėdos statybos tresto Kultūros rūmų sportinių šokių kolektyvo „Žuvėdra“ vadovai.

Jie mums buvo didelis pavyzdys savo darbštumu, pastovumu, analitiškumu, darbo metodika.

„Žuvėdros“ vadovai mums padėjo tvirtus pamatus, kaip nuoširdžiai dirbti su kolektyvu. Su jais išliko ypač puikūs santykiai iki šių dienų.

Kai mūsų „Ratuto“  klubas organizuoja varžybas, visada kviečiame teisėjauti ir šiuos įžymiuosius šokių puoselėtojus, kuriems abiem suteikti Klaipėdos garbės piliečių vardai.

Jie abu irgi yra tarptautinės kategorijos teisėjai, tiesa, dabar Skaistutė jau nebeteisėjauja.    

Studijavome ir šokome. Krūvis buvo nemažas, nes ir paskaitose tekdavo šokti klasikinius bei liaudies šokius.

Visą dieną gyvenome šokiais. 1977-aisiais, baigusi studijas, Aušrelė gavo paskyrimą į Vilnių.

Po metų irgi baigiau studijas, atvažiavau į Vilnių. Vienerius metus šokome Profesinių sąjungų kultūros rūmų sportinių šokių kolektyve pas Adomą ir Valentiną Gineičius.

Po to karjerą tęsėme Dalios ir Vidučio Kamaičių vadovaujamame sportinių šokių klube „Vijūnas“, pavykdavo tapti Lietuvos čempionatų prizininkais.

Jiems vadovaujant, 1985-aisiais baigėme savo karjeras ir ketverius metus tame klube dirbome vaikų treneriais.

Ar skaudama širdimi atsisveikinote su šokių arena?

Nutarėme aukotis dėl šeimos. Augo pametinukės dukros, kurioms buvo 8-9 metai, jų negalėjome kankinti, vienu metu netgi buvome atidavę į savaitinį darželį.

Iš sporto išėjome ne skaudamomis širdimis, nes viską kompensavome savo darbu įkurtame „Ratuto“ klube, kur iš karto užsiauginome kolektyvą.

Ketverius metus dar dirbau Aklųjų draugijos kultūros namuose vien todėl, kad gaučiau butą. Jį pavyko gauti.

Šokiai nebuvo tokia sritis, kad nepragyventume, todėl su Aušrele džiaugiamės, kad taip susiklostė mūsų gyvenimas, kuriuo esame patenkinti. 

Kadangi esate susijęs su Klaipėdos „Žuvėdros“ kolektyvu, sakykite, ar jums negaila, jog nebeliko šio legendinio ansamblio, daugkartinio pasaulio ir Europos čempiono?

Labai gaila. Šio ansamblio vadovams Skaistutei ir Romaldui Idzelevičiams netgi pavyko sudaryti du pajėgius ansamblius, kurių kiekviename šoko po 16 žmonių.  

Viena komanda laimėdavo medalius, o kita patekdavo į pasaulio ir Europos čempionatų finalus bei užimdavo aukštas vietas.

Penkerius metus Klaipėdos universitete buvau egzaminų komisijos pirmininkas, mačiau tuometės Kultūros ir švietimo ministerijos „išsidirbinėjimus“, kai į vieną makalynę buvo sumaišyti aktoriai, šokėjai, režisieriai. Viskas ritosi žemyn.

Tada, tarkime, šokių specialybės studentai kasmet už studijas turėjo mokėti didžiulius pinigus, o pabaigus studijas dar nebūdavo aišku, ką jiems reikės dirbti.    

Klaipėdoje yra daug galingų įmonių, kurios galėjo išlaikyti ir ant rankų  nešioti legendinio ansamblio šokėjus. Tačiau ..  

Labai gaila, kad nebeliko ir Kūno kultūros ir sporto departamento. Šios įstaigos sunaikinimas – didžiausia klaida,  dabar požiūris į sportą yra apgailėtinas, nėra dėmesio žmogui.  

Kiek turiu apdovanojimų – tai viskas iš anų laikų, o dabar nieko nesu gavęs. Jeigu Lietuvos sporto agentūroje ir vyksta apdovanojimai, įteikiamos piniginės premijos, dar kažkas – tai viskas vyksta kitaip, nei anksčiau,  valstybės požiūris jau kitoks.        

Visą savo gyvenimą esate ištikimas savo profesijai – sportiniams šokiams, iš kur toks pastovumas?

Pirmiausiai – labai patinka dinamiškas darbas. Visur – ir darbe, ir teisėjavime turiu stengtis atrodyti pasitempusiai ir nepriekaištingai.  

Daug ką paveldėjau ir iš savo tėvų. Tas mano pastovumas susikaupė kažkaip savaime.

Šiemet liepos 26 dieną sukaks 50 metų, kai su Aušrele esame vedę, 35-erius dirbau LSŠF viceprezidentu.

Visada prisimenu, kai 1989-aisiais mes trise su Vidučiu Kamaičiu ir Pranu Guobiu atlikome techninį darbą – iki pirmos valandos nakties rašėme pirmuosius LSŠF įstatus, kurie buvo užregistruoti.

Krūvis buvo nemažas, bet man tai buvo didelė garbė, kad ir aš prisidėjau prie LSŠF įkūrimo.

Dirbant federacijos viceprezidentu-sporto direktoriumi, su federacijos prezidentu, kitais vykdomojo komiteto nariais stengdavomės priimti protingus sprendimus, dirbti bendruomeniškai.  

Dirbau su prezidentais Tomu Petreikiu, Česlovu Norvaiša, kuriam vienu metu netgi bandžiau sudaryti konkurenciją varžantis dėl federacijos prezidento posto, bet jam nedaug pralaimėjau, taip pat su Gintaru Skorupsku.  

Federacijoje buvau atsakingas už sporto strategiją, taip pat kuravau tris LSŠF lygas: „Šokiai visiems“, hiphopo ir breiko.

Visada sugebėjome užauginti įvairių amžiaus grupių didelio meistriškumo  Lietuvos porų, kurios pelnydavo medalių pasaulio ir Europos čempionatuose.

Prie mano pastovumo  daug prisideda ir šeima, kadangi visi kartu dirbame, turime savo misiją ir darbo grandį.  

Labai didelis krūvis tenka mano žmonai Aušrelei, kuri derina visus treniruočių grafikus, kas dirba ir su kuo, kam reikia daugiau ir su kuo padirbėti.

Ar jūs į šokius atsivedėte ir savo dukras Eglę,  2001-2002 metų pasaulio Lotynų Amerikos šokių taurės laimėtoją, 1996-1999 metų daugkartinę Lietuvos čempionę, 2005-2006 metų Europos Sąjungos šalių Lotynų Amerikos šokių čempionę, ir Ugnę, ar jos pačios atėjo?

Kai dirbome Statybininkų kultūros rūmuose, į grupes vaikus priimdavome visai kitaip nei dabar, kada jų kiekvieną apžiūrime, bus jis šokėjas ar nebus, bet  džiaugiamės, kad jam vis vien kažką galime duoti gyvenime.

Tada, tarkime, į dvi grupes galėjome priimti po 30 vaikų. O į priėmimą ateidavo minimum 300-400 vaikų.

Šypsodamiesi sakydavome, kad pas mus konkursas į vieną vietą kaip į Kauno medicinos institutą.

Norinčiuosius vaikus atidžiai patikrindavome ir juos atsirinkdavome, bet ko neimdavome.

Dukros atėjo pačios ir atsistojo į eilę. Sako, norinčios užsirašyti ir užsirašė pas kitus šokių mokytojus.

Jūsų pavyzdžiu pasekė dukros, o kaip anūkai?

Deja, ne. Eglės sūnus 8-erių Tauras iš pradžių lankė šokius, bet vėliau metė ir dabar važinėja riedlentėmis bei muša būgną, o 14-metė dukra Tėja groja elektrine gitara.

Abu Eglės vaikai mokosi Nacionalinėje  M. K. Čiurlionio menų mokykloje.

Ugnės 22-ejų sūnus Aistis, kurio ūgis – 197 cm, iki dvyliktos klasės lankė Vilniaus krepšinio mokyklą, dabar Vilniaus universitete trečiame kurse studijuoja biochemiją, o 15-metis Skalvis mokosi gimnazijoje. 

Ar sunkus šokių trenerio darbas?

Darbas kūrybinis ir sunkus, nes tenka psichologiškai didžiulis krūvis. Prieš kiekvienas varžybas turi jausti atsakomybę prieš abu kiekvienos poros šokėjus. 

Vienas gali būti patenkintas pasirodymu, o kitas ne. Tada prisideda dar  tėvai, kodėl taip, o ne kitaip, atsiranda dar ir patarėjų, kurie viską išmano.

Jiems turi viską mandagiai ir pakankamai kvalifikuotai išaiškinti, nesileidžiant į pataikavimą.

Tėvai, žinoma, daug padeda savo vaikams, juos prižiūri, padeda finansiškai. Nuvažiavus su penkiomis poromis į varžybas, vienam būna sunku jas prižiūrėti. 

Esate glaudžiai suaugęs su „Ratuto“ sportinių šokių klubu, kaip dabar prisimenate jo pradžią?

Klubą įkūrėme 1983-aisiais, darbas prasidėjo Statybininkų kultūros rūmuose. Statybos trestas buvo stiprus, mums davė salę ir – pirmyn.

Jau po dvejų metų toje diskotekų salėje pradėjome organizuoti pirmąsias tarptautines varžybas.

1989-aisiais įsikėlėme į kitas patalpas Buivydiškių gatvėje, kurioje dirbome apie 30 metų.

Darydavome viską, ką galėdavome: ir sienas išgriaudavome, ir iš vieno kabineto darydavome mažą salytę 6×6 m, kur buvo galima dirbti su viena pora, ir siuvyklą turėjome.

Toje 160 kv. m salėje nuo penkerių metų pradėjo šokti Marijus  Germanavičius, karjerą pradėjo 15-metis Andrius Kandelis, kurie vėliau šoko su mūsų dukra Egle, kiti šokėjai.     

Nepasakyčiau, kad „Ratuto“ kelio pradžia buvo sunki. Mums viskas labai gerai sekėsi, visur aktyviai dalyvaudavome, snausti nebuvo kada. 

Klubo šokėjai jau po dvejų metų gyvavimo ėmė dalyvauti Dainų šventėse ir jų metu laimėdavo prizinių vietų įvairiuose kolektyvų konkursuose.

Dabar klubo pagrindinė sritis – sportiniai šokiai: standartas, Lotynų Amerikos ir 10 šokių.

Neužleidžiame savo pozicijų, per Lietuvos čempionatus mūsų sportininkai pagrindinėse grupėse visą laiką šoka finaluose ir laimi medalių.

„Ratuto“ klubui didelė garbė, kad jam atstovauja ir Paryžiaus olimpinė breiko vicečempionė Dominika Banevič – Bgirl Nicka. Kada prasidėjo pažintis su ja?

Prieš ketverius metus. 14-metė Dominika buvo labai talentinga, bet jaunoji sportininkė, kuria rūpinosi mama, neturėjo galimybių dalyvauti varžybose.

Su LSŠF prezidentu Gintaru Skorupsku nutarėme jai padėti ir federacija suorganizavo finansavimą, kad sportininkė galėtų treniruotis ir dalyvauti  pagrindinėse varžybose.

Jai išnuomojome salę, kuri buvo išremontuota, sudėtos grindys. Toje salytėje Dominika treniruojasi iki šių dienų, nes, kiek jai reikia valandų,  „Ratuto“ klube tiek jų nėra.

Per dieną sportininkė pratyboms skiria 6-7 valandas. Lietuvoje stipraus breiko trenerio nebuvo, tai jai salytėje buvo pastatytas didelis televizorius, užsienio treneriams federacija apmokėdavo pamokas ir buvo dirbama nuotoliniu būdu.  

Taip, mes labai džiaugiamės, kad Dominika tapo olimpine vicečempione, tačiau tos garbės klubui yra tiek, kiek jai galime padėti.

Labai gaila, kad Los Andželo olimpinių žaidynių programoje neliko breiko. Labai sunku kalbėti apie šios sporto šakos ateitį Lietuvoje, neaišku, koks jai bus skiriamas finansavimas. O konkurencija pasaulyje sparčiai didėja.   

Breiko šokėjus „Ratuto“ klube ugdo puikus treneris, buvęs Lietuvos breiko čempionato prizininkas Egidijus Gutauskas, kuris dirba labai nuoširdžiai ir jį mėgsta vaikai.

Su breiku draugaujame apie penkerius metus. Pradėjome nuo vienos grupelės, o dabar jau turime dvi, mūsų jaunieji breiko šokėjai jau pelno ir medalių.

Mūsų visų grupių šokėjų pasiekimai labai priklauso nuo to, kokios asmenybės su jais dirba. 

Ne veltui sakoma, kad kiekvienoje sporto šakoje, jeigu nėra plano ir disciplinos, tai nieko ir nebus.  

Savo gyvenime beveik neturėjau nedarbingumo biuletenio, man pirmoje vietoje buvo darbas, negalėdavau palikti visos grupės vienos.

Jus žinome kaip puikų tarptautinės kategorijos teisėją, ilgametį „Lithuanian open“ varžybų, pasaulio ir Europos čempionatų Lietuvoje pagrindinį organizatorių, ar esate suskaičiavęs, kiek tų čempionatų Lietuvoje esate suorganizavęs, gal atmintyje išliko ir įsimintinų?

Kažkur apie dvidešimt, kurie buvo surengti Vilniuje. Jie vykdavo kas antri metai, pasitaikydavo, kad netgi dveji per metus.

Labai daug teisėjauju ir stambiose tarptautinėse varžybose, čempionatuose kitur.  

Kai prieš 10 metų baigiau pildyti mūsų teisėjų knygutę, joje buvo 350 varžybų. Kasmet teisėjauju vidutiniškai 15-20 įvairaus rango tarptautinių varžybų.

Pirmą sykį pasaulio ansamblių čempionatą Vilniuje senuose sporto rūmuose surengėme 1996-aisiais, kuriame šoko „Žuvėdra“.  

Atmintyje labiausiai išliko pasaulio sportinių šokių federacijos (WDSF) standartinių šokių čempionatas, kuris vyko „Siemens“ arenoje 2004-aisiais per jos atidarymą.

Tada garsi lietuvių pora Arūnas Bižokas ir Edita Daniūtė tapo vicečempionais.

Prieš čempionatą buvo daug įtampos. Pavasarį gegužės pabaigoje iš Vokietijos atvyko televizijos prodiuseris pasižiūrėti, kur vyks čempionatas, kaip jam ruošiamasi, kokios filmavimo galimybės.  

Vaizdas buvo graudus: niekas dar nebuvo padaryta, viduje švilpavo vėjai, stovėjo tik ekskavatorius, nebuvo jokių sienų, statinys net nebuvo uždengtas.

Svečias netikėjo, kad spalio pabaigoje įrenginys bus baigtas ir įvyks čempionatas, todėl mūsų paklausė, o ar mes, jeigu kas, turime kokią nors atsarginę salę.

Čempionato išvakarėse dar buvo dažomos sienos, tačiau viskas buvo padaryta laiku:  „Siemens“ arena buvo atidaryta, o vakare įvyko pasaulio čempionatas.

Iki šių dienų turiu išlaikęs skėtį, kurį gavau arenos atidarymo proga.

Dabar, kai sulaukėte 70 metų jubiliejaus, kokie jūsų planai?

Tas posakis, kai užsiveria durys, tai atsiveria langas, labai tinka ir man. Kai mažiau dirbsiu federacijoje, matau, jog man atsiveria kitos galimybės, bet raminu save, jog man visko jau užtenka.

Nejaučiu, kad man 70 metų, atsirado stabilumo jausmas. Tada ir nervų sistema rami, niekas nealina, neapleidžia jėgos.

Per dieną padarau 10 tūkstančių žingsnių, dirbant su poromis salėje visą laiką juda mano rankos ir kojos.

Jei ko trūksta, namie terasoje, šviečiant saulutei, rytais pasimankštinu.

Didžiausia mano svajonė – kad mano visą šeimą lydėtų sveikata. Jeigu visiems seksis, tai man bus mažiau rūpesčių.  

Kiek dar galėsiu, norisi dirbti, judėti, kad visur būtų balansas ir nebūtų didelių svyravimų.

Lietuvos sportinių šokių bendruomenė yra tokia, kad vienas kitą kiaurai permatome, vienas nuo kito nieko negalime paslėpti, nei per daug sugudrauti, bet vienas iš kito galime pasimokyti.

The post Lietuvos sportinių šokių puoselėtojas Virginijus Visockas: „Aukštos klasės šokėjai neatsiranda iš niekur“ first appeared on Sportas24.