Lietuvos futbolo legenda Gediminas Stasys Paberžis: „Mūsų šeimoje visi vyrai – futbolininkai“

Marytė Marcinkevičiūtė

Legendinį Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubą garsino ne vienas žaidėjas. Vienas jų – Gediminas Stasys Paberžis, spalio 16 dieną sutinkantis 75 metų jubiliejų.

Visą savo gyvenimą paskyręs futbolui, jis ir dabar nieko nekeistų, eitų tuo pačiu keliu.

Visa siela atsidavęs savo mėgstamai sporto šakai, G.S.Paberžis buvo vienas ryškiausių Vilniaus „Žalgirio“ ir Lietuvos futbolininkų.

Paklaustas, kokie jausmai užplūsta, sulaukus 75-erių, jis atsakė: „Gyvenimas futbole prabėgo šuorais. Metai buvo intensyvūs, daug treniruočių, rungtynių. Kai žaidėme, atrodė, jog visą laiką būsime jauni ir energingi. Dabar pagalvoju: nieko sau, man jau 75-eri – ir nesu nei jaunas, nei energingas.

Tačiau savo metų labai nesureikšminu, nes jų nejaučiu. Dažnai pasikalbu su savo kovų bendražygiu Kęstučiu Latoža ir juokaujame,  kad mes, kaip ir lakūnai, anksti galėjome išeiti į pensiją – priskraidėme labai daug valandų.

Daug skraidėme, bet nė karto nenukritome (šypsosi …). Dienos bėga labai greitai, nespėju tų metų skaičiuoti.

Viskas būtų gerai, jeigu ne viena ligelė, kurios užuomazga 1974 ar 1975-ieji, kai per „Žalgirio“ rungtynes Kaliningrade man trūko skrandis.

Buvau nuvežtas į ligoninę ir padaryta operacija. Pasirodo, skrandyje buvo žaizdelė.

Po tiek metų pertraukos dabar ji vėl neleidžia ramiai gyventi. Tačiau jaučiuosi normaliai, džiaugiuosi gyvenimu ir futbolu, kurio keliu pasuko ir mano 36-erių sūnus Gediminas.

Jis vadovauja nuo 2016-ųjų įkurtai savo futbolo mokyklai „Margiris“, taip pat bendradarbiauja su „Baltijos futbolo akademija“.     

Kartais nueinu pasižiūrėti sūnaus vadovaujamos mokyklos treniruočių, su vaikais dar ir kamuolį paspardau“.

Jubiliatas džiaugiasi, kad sūnus nuo jo užsikrėtė aistra futbolui, nes Gedimino mama buvo muzikantė.

„Sūnus vaikystėje lygiagrečiai lankė ir futbolo treniruotes, ir Balio Dvariono muzikos mokyklą, kurioje mokėsi groti fortepijonu.

Jam neblogai sekėsi, būdamas 10 ar 11 metų netgi koncertavo buvusiuose VRM rūmuose. Tačiau po to, sulaukęs 14-os, galutinai pasirinko futbolą.  

Gediminas futbolą ir dabar mėgėjiškai žaidžia, daug metų atstovauja Vilniaus dailės akademijai, kur yra susibūrusi puiki futbolo bendruomenė.

Sūnus žaidžia ir vasarą, ir žiemą, dalyvauja įvairiose varžybose. Viliuosi, kad ir ketverių metų jo sūnus, o mano anūkas Kamilis žais futbolą. Mūsų šeimoje visi vyrai – futbolininkai“, – pasakoja jubiliatas.

Ar su mėgstama sporto šaka ir šiandien dar esate tiesiogiai susijęs?, – paklausėme G. S. Paberžio.

Dabar jau nieko netreniruoju. Nuo 1987 metų iki 2018-ųjų dirbau Vilniaus futbolo mokykloje, bet po to ją panaikino.

Su futbolu tada dar neišsiskyriau ir treniravau kelias „Margirio“ futbolo mokyklos grupes.   

Tačiau netrukus sūnus man patarė ilsėtis ir kartais pakviečia su juo bei mokyklos auklėtiniais nuvažiuoti į kokius nors turnyrus. Spalio 21 dieną ruošiamės išvykai į tarptautinį vaikų turnyrą Turkijoje.

Nuo kurių metų jums jau nereikia eiti į darbą ir rytais galite ilgiau pamiegoti?

Nuo 2018-ųjų. Iki tol apie 10 metų dirbau lektoriumi Mykolo Romerio universiteto Fizinio auklėjimo katedroje.

Kuravau kelias sporto šakas ir treniravau MRU futbolo komandą. Per Lietuvos studentų čempionatus nuolat tapdavome prizininkais, vienais metais pasipuošėme ir aukso medaliais.  

Su studentų sportu esu glaudžiai susijęs. Kai baigiau žaisti „Žalgiryje“, dirbau sporto metodininku Vilniaus statybos remonto treste ir žaidžiau jo  komandoje, buvau pakviestas ir į Lietuvos studentų rinktinę, nes buvau bebaigiantis Vilniaus pedagoginį institutą.

1984 metais Makijivkoje (Ukraina) tapome SSRS studentų čempionais. Mūsų komandoje buvo ir daugiau žalgiriečių, kurie tada žaidė SSRS aukščiausios lygos čempionate.

Studentų rinktinei atstovavo ir Kęstutis Latoža, kuris jau irgi buvo baigęs savo karjerą „Žalgiryje“.

Per tą studentų čempionatą sulaukiau Donecko trenerio kvietimo atstovauti jo vadovaujamai komandai. Nustebau ir pasakiau, jog mano amžius jau ne tas.

Pasirodo, jis suklydo mano metais – kažkur perskaitė, jog gimiau ne 1950-aisiais, o 1960 -aisiais … „Kaip gaila, kaip gaila“, – tada buvo nusiminęs ukrainiečių treneris.

Kaip išgyvenote tą momentą, kai atsisveikinote su „Žalgiriu“?

„Žalgiryje“ prabėgo mano patys gražiausi gyvenimo metai: vienuolika metų jame žaidžiau ir dar šešerius dirbau treneriu.

Pradėjau ieškoti kitų terpių. Futbolą žiūrėdavau per televiziją arba nueidavau į stadioną.

Nusivyliau ilgamete „Žalgirio“ komandos direktore ir didele jos nepagarba mums, veteranams.

2022-aisiais per „Žalgirio“ klubo 75-metį gavome auksines legendų korteles – pakvietimus lankytis klubo varžybose.

Ant mano kortelės buvo užrašyta ne Gediminas Stasys Paberžis, o … Stasys Paberžis, nors tėtis šį pasaulį paliko dar 2012-aisiais. 

Tačiau dabar „Žalgiris“, pakeitus valdžią ir trenerį, sugrįžo į pergalių kelią. Galgi bus viskas gerai, futbolas bus gerbiamas, o kartu ir mes, veteranai.

Futbolui pašventėte kelias dešimtis metų, jis nuo vaikystės jūsų genuose: futbolą Šiauliuose žaidė jūsų senelis, o tėtis Stanislovas – viena iškiliausių asmenybių sporto šakos istorijoje, 1937-1949 metais atstovavo Lietuvos rinktinei, įkūrė Vilniaus vaikų futbolo mokyklą ir buvo jos pirmasis treneris. Ar tėtis ir jus treniravo?

Kaip bebūtų keista, bet mano pirmuoju treneriu buvo ne tėtis. Tuo metu gyvenome dabartinėje A. Juozapavičiaus gatvėje netoli buvusio „Žalgirio“ stadiono.     

Tame name gyveno ir daugiau futbolininkų šeimų. Mato tėtis tuo metu dirbo „Spartako“, o vėliau „Žalgirio“ treneriu.

Kęstučio Latožos tėvas atstovavo „Spartakui“. Su Kęstučiu mes ir eidavome į stadioną žiūrėti meistrų treniruočių, žiūrėdavome, kokius jie atlieka įdomesnius pratimus, kaip smūgiuoja į vartus.

Pasižiūrėti buvo į ką: juk kiekvieną dieną treniruodavosi Stasys Krocas, Romualdas Beinoravičius, Algirdas Kulikauskas, jaunasis vartininkas Jonas Bauža, kiti.

Sugrįžę į namus, griedavome kamuolį ir žaisdavome kieme. Nuo mažų dienų  gyvenome futbolu, o žiemą buvo ledo ritulys.

Pirmasis mano ir Kęstučio Latožos treneris buvo Jonas Muliuolis, kuris, prisimenu, pakvietė mus žaisti ledo ritulį.

Tada man buvo gal dešimt metų. Netrukus treneris mums patarė lankyti  futbolą. Vasarą žaisdavome futbolą, o žiemą – ledo ritulį.

Vėliau treniravausi pas Vytautą Čiegį. Lankydamas Vilniaus futbolo mokyklą, atkreipdavau Lietuvos vaikų, jaunių rinktinių trenerių dėmesį.  

Kas tuo metu buvo didžiausi jūsų autoritetai ir kokią turėjote svajonę?

Autoritetai buvo „Spartako“ žaidėjai: talentų talentas, fantastiškasis Stasys Krocas, Algirdas Kulikauskas, labai geri žaidėjai buvo Zenonas Ganusauskas, Vytautas Saunoris, iš Kauno atvažiavęs puolėjas Algirdas Vosylius.

Savo tėvo žaidžiančio nemačiau. Didžiausia svajonė buvo patekti į  „Spartako“, „Žalgirio“ komandas. Rungtynių atvažiuodavo žaisti Maskvos „Lokomotyvas“, „Torpedo“, kitos komandos.

Mums buvo didžiulė laimė, kai stovint už vartų, jiems galėdavome padavinėti kamuolius.

Mūsų neįleisdavo į stadioną, bet mes peršokdavome per tvorą ir atsidurdavome ten, kur reikėdavo.     

Talento jums netrūko, pradėjęs lankyti treniruotes patekote į Lietuvos moksleivių ir jaunimo rinktines, 1967 metais per SSRS „Vilties“ taurės turnyrą pelnėte sidabro medalius.

Profesionalus futbolas prasidėjo, kai visa Lietuvos jaunių rinktinė 1966 metais buvo sukelta į Panevėžio internatinę sporto mokyklą ruoštis SSRS moksleivių spartakiadai Leningrade.    

Vienerius metus ten mokėmės, gyvenome, treniravomės, važinėjome į turnyrus, dalyvavome Lietuvos antrosios lygos pirmenybėse ir buvome lyderiai.

Panevėžyje treniravomės du–tris kartus per dieną. Mus treniravo panevėžietis Vytautas Šilinskas, o antrasis treneris buvo kaunietis Antanas Komskis.

Didelis dėmesys buvo skiriamas ne tik žaidimui, bet ir fiziniam pasirengimui.

SSRS moksleivių spartakiadoje mums nepasisekė, užėmėme aštuntą vietą iš 15-os  dalyvavusių komandų.

Man asmeniškai sekėsi puikiai, pasiekiau fantastinių įvarčių. Per rungtynes su uzbekais baudos aikštelėje apsivedžiau tris jų žaidėjus ir pelniau lemiamą įvartį, kuris mums nulėmė aštuntą vietą.

Birželio mėnesį baigėsi moksleivių spartakiada, o jau rudenį Sočyje dalyvavome SSRS „Vilties“ taurės finaliniame turnyre, kuriame iškovojome sidabro medalius. 

1968-aisiais pirmą kartą užsivilkote „Žalgirio“ sportinius marškinėlius, kaip jautėtės meistrų komandoje?

Reikėtų paminėti, kad per SSRS jaunių pirmenybių zonines klubų varžybas Baranovičiuose (Baltarusija), kuriose dalyvavo SSRS čempionate žaidžiančių komandų pamaina, mes atstovavome „Žalgiriui“ ir užėmėme antrą vietą, priekin praleidę tik Jerevano „Araratą“, o trečias buvo CSKA.  

Tai buvo kažkas tokio. Buvau išrinktas geriausiu turnyro saugu. Tais pačiais metais aš, 16-metis, buvo kviečiamas kandidatu į SSRS jaunių rinktinę, kurioje žaidė futbolininkai, gimę 1950 – 1951 metais.   

Sugrįžus į namus, „Žalgirio“ meistrų komandos pagrindinis treneris Zenonas Ganusauskas mane pakvietė atvykti į žalgiriečių bazę ir prisijungti prie komandos.

Dar pasakė, kad rytoj žaisiu SSRS čempionato rungtynes su Kalugos „Lokomotyvu“. Man ta žinia buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus, didelis šokas.

Į aikštę išbėgau pagrindinėje komandos sudėtyje. Labai jaudinausi ir iš baimės antrame kėlinyje netgi pasiekiau įvartį.  

Tą momentą puikiai atsimenu. Su Gintautu Kalėdinsku sužaidėme „sienelę“, perdavinėjome vienas kitam kamuolį ir iš visų jėgų smūgiavau į vartus. Pataikiau į devyniukę.

Tokia buvo mano pradžia „Žalgiryje“. Esu pasiekęs nemažai įvarčių, bet tas pirmasis tokio rango varžybose – pats gražiausias mano karjeroje.

Ar pirmosios svaresnės pergalės ir pirmasis įvartis jums, jaunam žaidėjui, neapsuko galvos?

SSRS jaunių pirmenybių zoninėse klubų varžybose užimti antrą vietą, žinoma, buvo neeilinis pasiekimas. Jautėmės stiprūs, vaikščiojome iškeltomis galvomis.  

Tačiau jau per pirmąją treniruotę „Žalgiryje“ pajutau, ką reiškia treniruotis su vyrais meistrais, koks rimtas jų požiūris į futbolą.

Tarp tokių futbolo žvaigždžių, kaip Petras Glodenis, Gintautas Kalėdinskas, Vaidotas Žitkus, Stasys Ramelis, Algirdas Žilinskas, kių pasijutau, jog esu nulis, kad norint futbole kažką daugiau pasiekti, reikia daug dirbti.

Ar esate suskaičiavęs visus savo įvarčius?

Jų tikrai pasiekiau labai daug. Įvarčiai prasidėjo, kai ėmiau žaisti Vilniaus futbolo mokykloje.

Įvarčiais labai džiaugdavausi, tačiau juos greitai ir pamiršdavau. Knygoje perskaičiau, kad, atstovaujant „Žalgiriui“, sužaidžiau 275 rungtynes ir pelniau 11 įvarčių.

Tačiau tie skaičiai nėra tikslūs, įvarčių pasiekiau daugiau, o rungtynių, įskaitant ir draugiškas, „Žalgiryje“ sužaidžiau daugiau nei tris šimtus.

Dėl tos klaidingos statistikos niekam neturiu pretenzijų, kaip paskelbta,  taip tegul ir pasilieka. 

 Meistrų komandai su pertraukomis atstovavote 11 metų (1968, 1971, 1974–1981). Kas tuo metu vadovavo ekipoms ir kuris treneris jums darė didžiausią įspūdį?

1967-aisiais pradėjau žaisti dublerių komandoje, kuriai vadovavo Algirdas  Kulikauskas. 1968-aisiais jau tapau pagrindinės komandos žaidėju.

Meistrų komandai atskirais laikotarpiais vadovavo treneriai Zenonas Ganusauskas, Algirdas Vosylius, Serafimas Cholodkovas, Algirdas Klimkevičius ir Benjaminas Zelkevičius, prie kurio 1981-aisiais baigėsi mano karjera.

Visi treneriai dirbo profesionaliai. Sėkmingiausias buvo treneris Benjaminas Zelkevičius, komandos vairą perėmęs 1977-aisiais.

Tik atėjęs į komandą, jis atleido 5-6 žaidėjus ir pakvietė kitus. Sezonas buvo labai sėkmingas: laimėjome SSRS antrosios lygos pirmenybes ir patekome į pirmąją. 

Komanda įgijo savitą žaidimo braižą, pasižymėjome gera kamuolio valdymo technika, buvo puikūs puolėjai.  

Dar atstovavote ir Lvovo SKA komandai (1972–1973m.), kurioje žaidėte 85 rungtynes ir pasiekėte 13 įvarčių, 1979 metais žaidėte septynerias rungtynes Lietuvos rinktinėje, atstovavote ir Vilniaus „Pažangos“ (1982) bei SRT (1983–1985) komandoms. Kaip dabar vertinate savo sportininko kelią?

Su Lvovo komanda – savotiška istorija. 1971 -aisiais tapau tvirtu „Žalgirio“ komandos, rungtyniavusios SSRS pirmos lygos pirmenybėse, nariu.

Tačiau pasibaigus tų metų sezonui iš komisariato gavau šaukimą atlikti karinę tarnybą.

Iš pradžių lapkričio mėnesį tarnavau Šiaurės miestelyje, o gruodyje buvau pervestas į sporto dalinį.

Mane išleisdavo į „Žalgirio“ komandos treniruotes. Rygos ir Kaliningrado kariškių futbolo komandos sužinojo, jog atlieku karinę tarnybą, ir mane pradėjo gaudyti.

Vieną dieną man buvo pasakyta krautis daiktus išvykimui į Kaliningradą. Buvau įsodintas į traukinį, tačiau pro kitas duris iššokau ir savaitę laiką praleidau Vilniuje.

Pradėjus manęs ieškoti, Į Kaliningradą pats nuvažiavau. Su jų kariškių komanda sužaidžiau apskrities taurės pusfinalio bei finalo rungtynes ir tapome nugalėtojais.  

Gavau pasiūlymą atstovauti Lvovo SKA komandai, kurioje buvo surinkta apie 50 sportininkų, žaidusių meistrų komandose.

Buvau šiltai sutiktas, man buvo sudarytos geros sąlygos, gyvenau viešbutyje, gaudavau netgi didesnį atlyginimą nei  „Žalgiryje“.

Žaidėme SSRS pirmenybių antroje lygoje, kaip ir „Žalgiris“, tik Ukrainos zonoje, todėl su žalgiriečiais neteko susitikti.

Žaidžiau kairio saugo ir puolėjo pozicijose. Sovietų armijoje „tarnavau“ dvejus metus.

Baigus tarnybą, sulaukiau kvietimų iš kelių Ukrainos klubų, bet grįžau į Lietuvą ir toliau atstovavau „Žalgiriui“.

Vertinant savo futbolininko karjerą, galiu pasakyti, kad buvau laimingas. Džiaugiausi, jog patekau į reprezentacinį „Žalgirį“, Lietuvos rinktinę. Tačiau visuomet norisi, jog būtų dar geriau. 

Kurie metai jūsų karjeroje buvo patys sėkmingiausi?

Išskirčiau 1977-uosius, kai patekome į SSRS pirmenybių pirmąją lygą, ir 1979-uosius, kai atstovavau Lietuvos rinktinei ir per SSRS tautų spartakiadą užėmėme šeštą vietą, įvykdėme sporto meistrų normas.          

Kada nutrūko jūsų karjera „Žalgiryje“?  

1981-aisiais. Dar galėjau žaisti, bet prasidėjo traumos, kurios vertė galvoti apie karjeros pabaigą.

Tų metų sezonas man nebuvo pats geriausias, žaidžiau nedaug rungtynių, buvau pervargęs.

Būtinai reikėjo kokią savaitę pailsėti, atsigauti, nes kiekvieną kartą išbėgant į aikštę lydėdavo didelis stresas. 

Reikėjo pakelti ne tik didžiulius fizinius krūvius, bet ir psichologinę štampą. Tačiau su futbolu neatsisveikinau, žaidžiau Lietuvos komandose.    

 1986-aisiais baigęs Vilniaus pedagoginį institutą, jau po metų  pradėjote trenerio karjerą: dirbote Vilniaus futbolo mokykloje, treniravote „Makabi“, „Šviesą“, „Vėtrą“, 1992–1997 m. dirbote „Žalgirio“ komandos trenerių štabe. Kur labiausiai patiko ir geriausiai sekėsi?

Elitiniame Vilniaus „Žalgiryje“. Komanda turėjo puikias sąlygas, gerą sporto bazę, komandoje buvo suburti geriausi Lietuvos futbolininkai.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, „Žalgiris“ pasitraukė iš SSRS pirmenybių, pradėjo žaisti Lietuvoje.

1991-1992 metais B. Zelkevičiui dirbant į Austrijoje, „Žalgirį“ treniravau su  Vytautu Jančiausku ir 1992-aisiais tapome Lietuvos čempionais.

Tais metais didelėmis V. Jančiausko pastangomis po sezono rudenį į žalgiriečių sporto bazę sukvietėme geriausius Lietuvos jaunuosius 16-18 metų futbolininkus ir jiems surengėme stovyklą.

Patiems gabiausiems pasiūlėme atvažiuoti treniruotis į Vilnių ir pakvietimu praktiškai pasinaudojo visi – jie apsigyveno bazėje ir treniravosi, papildė „Žalgirio“ gretas.  

Tris kartus (1993–1995) „Žalgiris“ tapo Lietuvos vicečempionais, bronzos medalininkais (1996), triskart iškovojo šalies taurę. 

„Žalgirio“ pagrindu buvo sudaryta šalies Lietuvos nacionalinė rinktinė, kuri pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais tikrai gerai žaidė.   

Jums teko treniruoti visą plejadą garsių futbolininkų: Donatą Vencevičių,  Edgarą Jankauską, Virginijų Baltušniką, Andrių Skerlą, Deividą Šemberą,  Mantą Tamulionį, dvynius  Artūrą ir Igorį Steško, kitus. Gal tarp jų buvo ir tų, kuriuos nuo pačių pirmųjų dienų teko ugdyti?

Tokių žaidėjų, kurie futbolą pradėtų žaisti nuo dešimties metų, po to patektų į „Žalgirį“ ir jame baigtų savo karjerą, nei man, nei kolegoms nepavyko išugdyti.

Tarkime, dirbant Vilniaus futbolo mokykloje, žaidėjų treneriai keisdavosi, nes jiems tekdavo treniruoti atskirų amžiaus sportininkų grupes.

Metams bėgant, žaidėjai atstovaudavo miestų reprezentacinėms komandoms, kur juos ugdydavo vėl kiti treneriai.   

Patiems geriausiems patekus į atskirų amžiaus grupių Lietuvos rinktines, treneriai jau buvo vėl kiti. Futbole treneriai visą laiką keičiasi.

The post Lietuvos futbolo legenda Gediminas Stasys Paberžis: „Mūsų šeimoje visi vyrai – futbolininkai“ first appeared on Sportas24.