Legendinis Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkas ir treneris Kęstutis Latoža: „Iš futbolo niekur nepabėgau“  

Marytė Marcinkevičiūtė

Rugpjūčio 2 dieną 75 metų jubiliejų sutinka Vilniaus „Žalgirio“ klubo ir visos Lietuvos futbolo legenda Kęstutis Latoža. Atstovaudamas „Žalgiriui“, per SSRS čempionatus jis žaidė net 515 rungtynių ir įmušė 50 įvarčių.

Atsisveikinęs su didžiuoju futbolu, su mėgstama sporto šaka K. Latoža neišsiskyrė ir treniravo „Žalgirį” (1983-1984), Vilniaus sporto mokyklos-internato komandą (1986-1988), Lietuvos jaunučių ir jaunių rinktines (1989-1995),  Respublikos sportininkų rengimo centro (1988-1996) komandą, Vilniaus „Lokomotyvą” (1996-1999), Vilniaus pedagoginio universiteto komandą (1996), Lietuvos nacionalinę rinktinę (1998-1999), Farerų salų FS „Vagar” (1999-2001), „Žalgirį” (1999, 2002 – 2004), FC „Vilnius” (2005-2009), Vilniaus futbolo mokyklos komandą (2008-2019).

Kai legendinio žaidėjo ir trenerio paklausiau, kokiais džiaugsmais ir rūpesčiais jis gyvena šiandien, sulaukęs 75-erių, K. Latoža juokaudamas atsakė, kad po tokios savo aktyvios karjeros jis jaučiasi, lyg būtų iš fronto grįžęs.

„Kartais kažkas paskausta, sugirgžda, todėl stengiuosi palaikyti savo tonusą: rytais pasimankštinu, atlieku lankstumo pratimus, miške kartais minu dviračio pedalus.  

Turiu skersinį, po kelis kartus stengiuosi prisitraukti. Visa tai įgimta nuo tų laikų, kai aktyviai sportavau.

Tiesiog yra toks poreikis, kurio stengiuosi laikytis. Turiu ir futbolo kamuolį, tačiau nebežaidžiu.

Užaugo dvi dukros: vyresnioji Kristina dabar su vyru gyvena ir dirba Danijoje, o dešimt metų jaunesnė Agnė su vyru – Italijoje.

Jos į tas šalis išvažiavo tada, kai porą metų dirbau treneriu Farerų salose. Dukros kasmet mus aplanko, anksčiau su žmona Vida irgi vykdavome pas jas, o dabar jau senokai leidomės į keliones. Anūkų dar neturime.

Žmona Vida, su kuria aukso žiedus sumainėme 1974-aisiais, irgi prijaučia sportui – mokyklos laikais lankė gimnastikos, šaudymo iš lanko pratybas“, pasakoja K. Latoža. 

Su žmona jie gyvena Rinktinės gatvėje, netoli buvusio „Žalgirio“ stadiono, todėl su nostalgija prisimena tą sporto bazę, kurioje prabėgo patys gražiausi jo jaunystės metai.

„Liko tik stadiono vieta ir nuostabūs prisiminimai. Vis galvoju, ar sulauksiu dienos, kai Vilniuje iškils naujasis stadionas.

Dar mano šviesaus atminimo mama, netekusi kantrybės, kažkada paskambino į tiesioginę radijo laidą, prisistatė, jog yra iš futbolininkų šeimos ir tiesiai šviesiai paklausė, kada bus pastatytas stadionas.

Deja, to momento ji nesulaukė, Anapilin iškeliavo 2010-aisiais. Tačiau,  jeigu ir būtų dar gyva, turbūt, irgi nesulauktų atsakymo kada“, – nusivylimo neslepia jubiliatas.          

Ar metai, kurie jūsų karjeroje buvo be galo įdomūs, jums greitai prabėgo?

Prabėgo tiesiog akimirksniu. Mano gyvenimas buvo kažkiek panašus į kariškio.

Viskas buvo daroma pagal tvarkaraštį: treniruotės, poilsis, kelios ikisezoninės stovyklos, čempionatų rungtynės, kelionės po SSRS respublikas, o po sezono išvykos į užsienį.  

Viskas buvo sunormuota, gyvenimo ritmas, pagal kurį teko gyventi daug metų, buvo aiškus.

Gyvenimas buvo įvairus ir įdomus, žinoma, kartu ir sunkus, tačiau kai organizmas buvo jaunas, visus sunkumus galėjau pakelti.

Neįsivaizduoju, kokį kitokį savo  gyvenimą būčiau galėjęs sugalvoti.

Su kuriais savo kovų bendražygiais ar treneriais iki šiol palaikote ryšius, ar lankotės futbolo varžybose?

Esu Lietuvos futbolo federacijos trenerių tarybos narys, dalyvauju posėdžiuose, tenka glaudžiai bendrauti su treneriais, vykstame į rungtynes Kaune.  

Dažnai susitinku Algimantą Liubinską, Vytą Jančiauską, palaikau glaudžius ryšius su savo kovų bendražygiais „Žalgiryje“.

Dažnokai  susiskambinu, pasišneku ar pasimatau su senu kovų draugu Gediminu Paberžiu, su kuriuo vaikystėje gyvenome tame pačiame name dabartinėje A. Juozapavičiaus gatvėje ir pradėjome žaisti futbolą.

Pabendrauju su Algimantu Puodžiūnu, su kuriuo dirbome tuometėje Vilniaus futbolo mokykloje, kuri išugdė nemažai puikių žaidėjų „Žalgiriui“, bet, deja, jos jau nebėra, Viačeslavu Sukristovu, su kuriuo kartu dirbome „Žalgiryje“, susitinku su Benjaminu Zelkevičiumi, pasišneku su futbolo teisėju Romualdu Juška.

Anksčiau futbolas buvo aikštėje, o dabar – už aikštės ribų. Iš futbolo niekur nepabėgau.  

Ką galite pasakyti apie dabartinį Vilniaus „Žalgirį“? ar nesate nusivylęs jo žaidimu?

Visą laiką buvome įpratę „Žalgirį“ matyti viršutinės lentelės pusėje, žaidžiant Lietuvos čempionatuose, Lietuvos futbolo taurės varžybose.

Norėtųsi, kad „Žalgiris“ ir dabar būtų tarp lyderių. Tačiau metai bėga, keičiasi aplinkybės ir sąlygos.

Reikėtų prisiminti pasakymą, kad nėra amžinų čempionų, nes sporto pasaulyje kaita yra didelė.

Tuos įvairius pakitimus priimu kaip natūralų būdą. Kauno „Žalgirio“ vyrų krepšinio komanda irgi buvo pradusi lyderės pozicijas, nuo pjedestalo juos buvo nustūmę vilniečiai.

Galingų Anglijos, Ispanijos čempionatų pjedestalai karts nuo karto irgi keičiasi.

Visą laiką laikytis viršuje sudėtinga, reikalinga daug pinigų. Labai svarbu, kaip „Žalgiris“ išgyvens tą sunkų laikotarpį.

Atskira tema apie komandos legionierius, kurių gausu „Žalgiryje“. Visą laiką esu už tai, kad mūsų klubinėse komandose žaistų kuo daugiau savų žaidėjų.

Tada turėtume didesnį būrį futbolininkų, kurie padėtų Lietuvos nacionalinei rinktinei.

Jaunimui būtų didelė motyvacija daugiau treniruotis, kad galėtų labiau konkuruoti su atvykusiaisiais iš kitų šalių. 

Dabar mūsų klubai praktiškai yra privatūs, jiems padeda savivaldybės. Pasikeitus pačiai sistemai, dabar legionierių skaičius nacionaliniuose čempionatuose yra neribotas, gi anksčiau nebuvo galima viršyti numatyto limito.

Ir nieko čia nepakeisi, visoje Europos Sąjungoje tokios taisyklės. Į Lietuvą pasikvieti tikrai aukšto lygio žaidėją konkuruoti negalime – reikalingi dideli pinigai. 

Labai svarbi tėvų pagalba. Pastebėjau, kad jaunimas, artėjant prie 15-17 metų, dažnai baigia savo karjeras.

Tėvai nori ir skatina, jog jų vaikai, baigę vidurines, stotų studijuoti į universitetus ir įgytų profesiją. Futbole prasideda didelis jų nubyrėjimas.

Klubinės komandos pačius gabiausius žaidėjus gal ir pastebi, tačiau jų daug ir meta žaisti.      

Ar dar ir dabar esate vadinamas Kaizeriu, kaip buvo vadinamas legendinis Vokietijos rinktinės vidurio gynėjas Franzas Beckenbaueris?

Taip mane vadina buvę komandos draugai, o futbolo gerėjai, kurie mane pažįsta, taip nevadina.

Ta pravardė yra garbinga, nepykstu (juokiasi …). Tiksliai net ir nežinau, kas pirmasis mane Kaizeriu pavadino.

Su Franzu Beckenbaueriu žaidėme toje pačioje vidurio gynėjo pozicijoje. Vokiečių futbolas ankstesniais metais visiems buvo didelis pavyzdys, pirmaujantis pasaulyje ir Europoje.    

Kas turėjo didžiausios įtakos, kad tapote futbolininku?

Futbolas buvo užkoduotas mano genuose, jį žaidė tėvas Vytautas Latoža, kuris atstovavo reprezentacinei Lietuvos komandai Vilniaus „Spartakas“.

Didelė įtakos turėjo ir šalia mūsų namų esantis „Žalgirio“ stadionas. Būdami vaikais, su Gediminu Paberžiu žinojome, kada treniruojasi meistrų komandos žaidėjai ir eidavome už vartų padavinėti jiems kamuolių.

Tie futbolininkai mums buvo dievai, su išplėstomis akimis žiūrėdavome, kaip jie treniruojasi, elgiasi aikštėje.

Sugrįžę į namus, kieme ant seno medinio garažo kreida buvome nusipiešę vartus, sužymėdavome septyniukes, aštuoniukes, devyniukes ir į jas stengdavomės pataikyti.

Nepraleisdavome „Žalgirio“ rungtynių, matydavome visus geriausius žaidėjus, kurie atvažiuodavo į Vilnių, ir kieme patys bandydavome atlikti stadione matytus apgaulingus judesius.

Netrukus futbolui atsirado rimtas konkurentas – ledo ritulys. Kai pradėjau lankyti futbolo mokyklą, kuri dalyvaudavo Vilniaus miesto ledo ritulio pirmenybėse, ir man tekdavo iščiuožti ant ledo.

Netgi tapome miesto jaunių čempionais. Dalyvavome ir Lietuvos ledo ritulio čempionato finale ir, berods, 16-mečių grupėje pelnėme aukso medalius.

Tais laikais nemažas deficitas buvo ledo ritulio lazdos, kurių nebuvo galima lengvai nusipirkti.

Kai žiūrėdavome žaidžiančius vyrus ir jiems sulūždavo lazdos, tai ir laukdavome momento, kada jos bus išmetamos per bortą.

Močiučių, senelių pagalba lazdas susiremontuodavome, jas saugodavome tarsi aukso gabalą.   

Ledo ritulys mums buvo didelis traukos taškas: žiemą ledas buvo išliejamas „Žalgirio“ stadione, veikė čiuožykla ir mes be futbolo treniruočių patys eidavome čiuožti.

Kas buvo jūsų futbolo idealas, į kurį norėjote lygiuotis?

1966-aisiais per televiziją pirmą kartą pamačiau pasaulio futbolo čempionatą Anglijoje.

Tada Klaipėdoje buvau Lietuvos jaunių treniruočių stovykloje. Tas čempionatas man ir šiandieną akyse, jis man buvo tarsi stebuklas.

Savo akimis pamačiau kaip žaidžia brazilas Pele, apie kurį buvau daug girdėjęs ir skaitęs.

Ir nors jo komandai tas čempionatas buvo nesėkmingas, aukso medalius pelnė anglai, tačiau mane užbūrė Pele ir  Franzo Beckenbauerio žaidimas.

Jie buvo labai aukšto intelekto futbolininkai, puikiai valdė kamuolį. Franzas Beckenbaueris fantastiškai žaidė ir gynėjo, saugo pozicijose,  įsijungdavo į vidurio žaidimą.  

Vokietijos rinktinė žaidė totalinį futbolą, žaidimas buvo įvairus ir sudėtingas, buvo įdomus žiūrovams. 

Ar prisimenate tą dieną, kai buvote pakviestas į „Žalgirio“ meistrų komandą, kuriai atstovavote net 15 metų (1968–1983)? Kokie buvo pirmieji įspūdžiai?

Tada man buvo 17-a. Iš pradžių geriausi futbolo mokyklos žaidėjai buvo pakviečiami pabandymui į „Žalgirio“ dublerių komandą, kurią treniravo garsus futbolininkas ir ledo ritulininkas Zenonas Ganusauskas ir kurioje buvo apie 20 žaidėjų.

Jis kartu žaidė su mano tėvuku, todėl jam pirmiausiai ir paskambino. Buvau labai nustebęs ir ypatingai džiaugiausi, kad į mane buvo atkreiptas  dėmesys.

 Kai atsidūriau dublerių komandoje, pirmąsias rungtynes žaidžiau su tuometės Ordžonikidzės „Spartaku“, kuri vėliau persivadino Vladikaukazo „Alanija“.

Į aikštę išbėgau labai jaudindamasis, visas drebėdamas. Nors nieko ypatingo neparodžiau, treneris mano pasirodymą įvertino teigiamai.

Tėvukas pas komandos viršininką Romualdą Grušą pasiteiravo, kokia mano perspektyva, kokią jie mato ateitį.

Netrukus gavau pakvietimą į pagrindinę Vilniaus „Žalgirio“ komandą, kurioje buvo apie 18-20 žaidėjų.

1968-aisiais jau buvau tvirtas pagrindinės sudėties žaidėjas, bandėme patekti į SSRS aukščiausiosios lygos čempionatą.

Nuo tada pradėjau gauti etatinį atlyginimą, kurie buvo trijų rūšių: naujokai gaudavo 110 rublių, o geriausieji vyresnieji žaidėjai, berods – nuo 130 iki 160 rublių.

Jei įvykdydavai SSRS sporto meistro normą, tai dar kažkiek pridurdavo.   

Jaunas būdamas jau tapote turtingas?

Tuos pinigus nebuvo lengva užsidirbti. Žaidžiant pagrindinėje komandoje, dar buvome skatinami laimėjus rungtynes.

 Sporto meistru tapau 1979-aisiais, kai per SSRS tautų spartakiadą užėmėme šeštą vietą. Tada buvau komandos kapitonas.

Žaidžiant SSRS aukščiausioje lygoje sporto meistrų normatyvus galėdavo įvykdyti tik žaidėjai, kurių komandos tapdavo prizininkėmis.    

Užimti tokias aukštas vietas galėdavai laukti labai ilgai, sunešioti netgi geležines klumpes.  

Su kokiomis „Žalgirio“ legendomis teko žaisti?

Algirdu Žilinsku, Stasiu Rameliu, Gintautu Kalėdinsku, Benjaminu Zelkevičiumi, Petru Glodeniu, Vytautu Žitkumi, Vytautu Dirmeikiu, Arvydu Janoniu, Kęstu Gražuliu…   

Ar jūs gynėju tapote nuo pačių pirmųjų dienų, ar teko žaisti ir kitose pozicijose?

Vilniaus futbolo mokykloje iš pradžių žaidžiau krašto gynėju, tačiau buvau pakankamai aukštas (188 cm) ir, berods, mokyklos treneris Jonas Muliuolis mane pervedė į vidurio gynėjus.

Pradėjau mokytis iš Franzo Beckenbauerio, kaip žaisti toje pozicijoje. Vidurio gynėjas turi ne tik kamuolius atiminėti, atmušinėti, bet ir organizuoti žaidimą, tinkamoje situacijoje jungtis į saugų žaidimą.

Keičiantis žaidimo stiliui, palaipsniui pradėjau pasiekti įvarčių. Stengiausi išnaudoti savo ūgį prie standartinių padėčių, kampinių, baudų. Ir prie savų vartų, ir prie varžovų.  

Prie savų vartų tekdavo dengti pavojingus ir aukštus varžovų žaidėjus, su kuriais būdavo nelengva, tekdavo kaip reikiant pakovoti.

Labai daug aukštų kamuolių tekdavo atmušti galva, vartininkui sakydavome, kad jis per daug toli nelįstų prie tų aukštų kamuolių, aš su Algirdu Žilinsku ir Valdu Kasperavičiumi kaip nors susitvarkysime.

Vidurio puolėjas, nemokėdamas žaisti galva, kažin ar galėtų žaisti toje pozicijoje, nors šiaip jau tai visi turi mokėti tą daryti.   

Gavote pakvietimą atstovauti olandų „Ajax“ komandai, bet atsisakėte, kodėl?

Tada žaidžiau SSRS jaunimo rinktinėje ir gavau žodinį pakvietimą. Iš karto supratau, kad tai beviltiška, nebūsiu išleistas, nes buvome uždara valstybė.

Buvo labai apmaudu, bet nieko nepadarysi – tokia buvo realybė.     

Per tuos 15 metų „Žalgirį“ treniravo nemažai trenerių, kuris, jūsų nuomone, buvo pats geriausias?

Dirbo Zenonas Ganusauskas, buvęs Maskvos „Spartako“ žaidėjas Serafimas Cholodkovas, Algirdas Klimkevičius, Algirdas Vosylius, Benjaminas Zelkevičius, Algimantas Liubinskas, kuris mane pasiliko treneriu, kai baigiau savo karjerą.

Sunku pasakyti, kuris jų buvo pats geriausias, nes komandos sudėtys labai keitėsi.

„Žalgirį“ į SSRS aukščiausiąją lygą išvedė Benjaminas Zelkevičius, po to vairą perėmė Algimantas Liubinskas.       

Kaip dabar pakomentuotumėte įspūdingus skaičius: atstovaudamas „Žalgiriui“ sužaidėte net 515 rungtynių, įmušėte 50 įvarčių?

Skaičiai galėtų būtų dar įspūdingesni, jeigu būtų įskaitytos ne tik SSRS čempionatų, bet ir SSRS taurės varžybos, kuriose dalyvaudavome ir esu pasiekęs įvarčių.

Dar noriu pasigirti, kad 2004-aisiais UEFA 50 metų jubiliejaus proga renkant geriausiąjį pastarųjų 50 metų Lietuvos futbolininką – „Auksinį žaidėją“, patekau į trejetuką, užėmiau 2–3 vietą ir pelniau UEFA apdovanojimą.

Turiu ir Vietnamo medalį, kurį gavau 1983-iaisiais, jau dirbdamas treneriu.

Tada po sezono su „Žalgiriu“, kuriam vadovavo Algimantas Liubinskas, vykome į tą šalį.

Kai kurie žaidėjai nevažiavo ir man jų didžiausiuose miestuose teko žaisti visas devyneriais rungtynes.

Jas visas laimėjome ir mūsų žaidėjai buvo apdovanoti Vietnamo Socialistinės Respublikos vyriausybės medaliu.   

Per visas rungtynes susirinkdavo 30-40 futbolo aistruolių, o viename miete jų buvo net 60 tūkstančių. Jau 1-2 valandas prieš rungtynes stadionai būdavo pilnutėliai.   

Dubens kaulų trauma jūsų sportinę karjerą nutraukė, kai buvote 32-ejų, ar buvo gaila palikti aikštę?

Be galo buvo gaila skirtis, dar bandžiau kažkiek treniruotis su dubleriais. Vis galvojau, kad praeis tie skausmai, tvirtai atsistosiu ant kojų, nes labai norėjau žaisti.

Tačiau kad ir kaip stengėsi gydytojai, sąžiningai gėriau vaistus, tačiau  skausmai vis atsinaujindavo.

Gyventi buvo galima, bet žaisti ir treniruotis dideliais krūviais jau ne. Teko viską nutraukti. Ilga karjera ir dideli krūviai tarė savo žodį, buvau ne geležinis.

Aktyviai sportuodamas studijavau Vilniaus inžineriniame statybos institute, nors nesiruošiau tapti kažkokiu statybų inžinieriumi.   

Suderinti sportą su studijomis buvo sunku, nes praleisdavau daug paskaitų.

Kai į jas sugrįždavau, tai aukštoji matematika, medžiagų atsparumas, kiti dalykai man atrodė kaip kinų raštas.

Nors draugai padėjo, krapščiausi kaip galėjau. Per didelius vargus baigiau tris kursus, bet nusprendžiau, kad ta profesija ne man ir nutariau viską persivesti į Vilniaus pedagoginį institutą, kurį baigiau 1985-aisiais.

Atsisveikinęs su didžiuoju futbolu iš jo nepasitraukėte ir tapote „Žalgirio“ dublerių komandos trenerio Vytauto Gedgaudo padėjėju, 1983-aisiais per SSRS tautų spartakiadą su Lietuvos jaunimo rinktine užėmėte pirmą vietą. Ar tai pati svariausia pergalė jūsų, trenerio, karjeroje?

Ko gero, taip. Labai vertinu ir Lietuvos jaunųjų futbolininkų (15-16 metų) laimėtą stambų tarptautinį turnyrą Norvegijoje, kuriame dalyvavo 200 komandų iš viso pasaulio.

Pusfinalyje ir finale nugalėjome favoritėmis laikytas Brazilijos komandas. Finale bendraamžius iš San Paulo nugalėjome 1:0.

Įveikti brazilus, atrodo, kažkas fantastiško. Iki tol jie būdavo nuolatiniai „Norvegijos taurės“ varžybų laimėtojai. Tas pelnytas medalis mano bute kabo vertingoje vietoje.

Su „Žalgiriu“ tapome Lietuvos čempionais, laimėjome Lietuvos futbolo taurę, Super taurę, tai irgi neužmirštamos pergalės.

Kaip jūs 1999–2001-aisiais atidūrėte Farerų salose ir treniravote „Vagar“ komandą?

Tai buvo susieta su Lietuvos futbolo rinktine, kurią treniravau. 1998-aisiais pirmą kartą išmėginome jėgas su Farerų salų futbolininkais.

Žaidėme Vilniuje ir išvykoje. Farerų salų futbolo mėgėjai kūrė naują futbolo klubą, kurio tikslas – žaisti aukščiausioje lygoje, ir jiems reikėjo trenerio.

Naujieji klubo vadovai susirado mano telefoną ir paskambino. Taip atsidūriau Farerų salose.

Kaip dabar vertinate savo trenerio darbą, kur buvo smagiau ir maloniau: pačiam žaisti ar treniruoti kitus?

Didesnį malonumą jaučiau žaisdamas, aikštėje praktiškai atsakydavau už savo veiksmus.

Trenerio darbas be galo yra įdomus, bet ramybės turi mažai, gyveni kaip ant adatų.

Treneriui tenka didelė atsakomybė – reikia atsakyti ne tik už savo, bet ir už visos komandos veiksmus.

Tenka parinkti žaidėjus, sudaryti kuo geresnę komandą, žiūrėti, kokios jų galimybės, domėtis finansiniais resursais, ar žaidėjams yra laiku išmokami atlyginimai ir t. t.

Treneris yra lengviausiai pakeičiamas. Klubo savininkams lengviau pakeisti trenerį nei žaidėjus, kurie dabar turi kontraktus.

Kokie jūsų pomėgiai šiandieną?

Mėgstu žvejoti, grybauti, pasimankštinti miške, laiką leisti savo vasarnamyje Nemenčinės plente.   

Grybaujant dar nė karto nepavyko aplenkti savo žmonos, kurią vadinčiau aukšto lygio grybavimo profesionale.

Jeigu miške tebus vos vienas grybas, tai Vida, anksčiau dirbusi Vilniaus valgyklų treste maisto ruošimo vyriausiąja technologe, jį tikrai suras. 

Sulaukus jubiliejaus, kokia didžiausia jūsų svajonė?

Norėčiau, kad Lietuvos futbolas atsistotų į deramą vietą, kaip yra visoje Europoje.

Turiu mintyje ir Lietuvos nacionalinę rinktinę, ir mano mėgstamą „Žalgirio“ klubą – kad jie pasektų mažos valstybės Urugvajaus pavyzdžiu, kai jų rinktinė anksčiau netgi tapo pasaulio čempione, kad mūsų žaidėjai pasiektų kuo daugiau pergalių ir mus džiugintų gražiu žaidimu.

Viena mano svajonių – ir sulaukti naujo stadiono, kurio laukiu jau 30 metų. 

The post Legendinis Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkas ir treneris Kęstutis Latoža: „Iš futbolo niekur nepabėgau“   first appeared on Sportas24.