Jubiliejų sutinkantis ne vieną olimpietį išugdęs treneris Juzefas Romankovas: „Sportinis ėjimas – mano gyvenimas“

Marytė Marcinkevičiūtė

Gruodžio  3 d. 75 metų jubiliejų sutinka ilgametis Lietuvos sportinio ėjimo rinktinės treneris pabradietis Juzefas Romankovas, kuriam pavyko išugdyti pirmo ryškumo žvaigždes – olimpiečius Kristiną Saltanovič, Viktorą Meškauską, Neringą Aidietytę, Tadą Šuškevičių.

 Jubiliatas iki šių dienų nesiskiria su jaunystėje pamėgtu sportiniu ėjimu,  Vilniaus Ozo gimnazijoje ir Pabradėje treniruoja ėjikus. Jis teigia, kad skųstis niekuo negali, nejaučia savo metų. Visą laiką juda, kruta, valgo sveiką maistą, todėl ir sveikata gera.    

„Visur aktyviai dalyvauju, per treniruotes savo auklėtinius lydžiu dviračiu, artimiesiems ir draugams pakuriu pirtelę: ji šalina stresą, atpalaiduoja raumenis ir mažina sąnarių skausmus, gerina kraujagyslių veiklą.

Pirtelę labai mėgstu, po darbų ji man didelė atgaiva ir relaksacija. Mano šeimoje dabar – 11 žmonių, visi puikiai sugyvename ir tuo labai džiaugiuosi.

Turiu didelį namą, kurį pasistatėme su dabar jau šviesaus atminimo žmona Nijole, turiu daug sumanymų. 

Gyvenu su iš socialinės globos namų paimta mergaite Sofija, kuri padėjo žmonai auginti abu mūsų vaikus ir po jos mirties liko pas mus, yra šeimos narys“, – sako J. Romankovas.    

Pasitikdamas 75 metų jubiliejų, ar sugrįšite į praeities prisiminimus, ar pagalvosite ir apie ateities lūkesčius?

Praeitis – tai istorija, todėl stengiuosi žiūrėti tik į priekį. Namuose turiu daug neužbaigtų ūkinių projektų, todėl noriu juos baigti, kad mano namai taptų atviri ir šilti juos lankantiems bičiuliams.

Gyvenu Pabradėje, turiu didelį namą ir sklypą, erdvė didžiulė, tačiau nėra kada tą teritoriją tvarkyti, užsiimti ūkiniais darbais. 

Ar artimųjų ir draugų sveikinimai, linkėjimai jums suteiks energijos ir įkvėps naujiems siekiams?

Dirbant su jaunimu visada reikia būti pasitempusiam. Nors koja kojon jau nespėju, bet dviračiu mane sunku aplenkti.

Tačiau dviračiu važinėju tik per treniruotes, o minti pedalus savo malonumui nėra laiko.

Iš treniruočių proceso semiuosi motyvacijos ir sveikatos, todėl kai ji gera – puiki ir nuotaika.

Sakoma, kad viena didžiausių vertybių, sulaukus tokio amžiaus – laikas, praleistas su vaikais, anūkais ir bičiuliais, dalijantis patirtimi, šiluma ir kuriant ateities planus.

Prieš beveik 10 metų palaidojau savo žmoną Nijolę Genytę, šeimai tai buvo didelė netektis ir sukrėtimas.

Tada kartu su Kastyčiu Paviloniu buvau Lietuvos sportinio ėjimo rinktinės treniruočių stovykloje Amerikos aukštikalnėse, buvo sunku sugrįžti.  

Po jos mirties prabėgus šešeriems metams Pabradės socialinės globos namai, kuriems žmona vadovavo 34 metus, buvo pavadinti N. Genytės vardu.

Dabar jų direktorius – buvęs Švenčionių rajono meras Vytautas Vigelis.

Gyventi reikėjo, dabar vyresniajam sūnui Danieliui Geniui jau 42-eji, o jaunesniajam Augustui Geniui – 40 metų.

Turiu tris anūkes ir du anūkus: Danielą (13 m.), Kiprą Gabrielių (11 m.), Mantvydą (10 m.), Rusnę (9 m.) ir Nijolę (7 m.).

Anūkai mane aplanko kiekvieną savaitgalį, jaučiuosi laimingas. Mūsų šeimos tradicija – kiekvieną šeštadienį laiką praleisti pirtelėje.

Ten ir kvapų bei vantų terapija, ir pokalbiai, ir anūkų šokiai vyksta. Vaikai pirčiai yra suteikę pavadinimą „Juzefo lenkiška garinė“.

Kuo anūkus nudžiuginsite Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų proga?

Tradiciškai po eglute bus palikti vokeliai, o martelės Elvyra ir Rasa pagal nuo seno susiklosčiusią tradiciją nudžiugins savo pagamintais labai įdomiais šeimos kalendoriais.

Juose būna užfiksuotos ir aprašytos 2024 metų mūsų šeimos  kelionės, žygiai baidarėmis, gimtadieniai, kiti įsimintini įvykiai.      

Dirbate Vilniaus Ozo gimnazijoje ir Pabradėje treneriu, pasidalinkite  savo darbo patirtimi?   

Ankstesniais metais turėjau didelę sportininkų grupę, tačiau dauguma jų baigė gimnaziją ir toliau sportuoja.

Viena mano auklėtinių Austėja Kavaliauskaitė siekia tapti olimpiete. Kiti pasirinko kitą gyvenimo kelią, bet su dauguma jų iki šiol palaikome ryšius.

Dabartinio jaunimo mano grupėje nedaug, bet visi perspektyvūs, vyksta į treniruočių stovyklas užsienyje.

Sportinis ėjimas – labai ilgas procesas, apimantis ne vienerius gyvenimo metus ir apjungia ne tik sportą, bet ir asmenybių augimą.

Dauguma sportininkų gimnazijoje yra mano gero bičiulio, Krakių trenerio Roberto Kaselio auklėtiniai.

Gyvenate Pabradėje, o dirbate Vilniuje. Ar į darbą važinėjate kasdien po 50 km į vieną pusę ir atgal, ar pasinaudojate gimnazijos bendrabučiu?

Kasdien po darbo Vilniuje skubu į Pabradę, nes ir čia jaunimas domisi sportiniu ėjimu.

Savaitgaliais taip pat darbuojuosi – į Pabradę sugrįžta studentai, buvę auklėtiniai, kiti sportinio ėjimo puoselėtojai, kurie nori treniruotis.

Šiemet sutiksite dar vieną jubiliejų, sukaks 45-eri, kai nuo 1980 metų pradėjote dirbti sportinio ėjimo treneriu. Ar tai buvo jūsų vaikystės svajonė, kurią įgyvendinote?

Svajonių turėjau labai daug. Mane domino ne tik sportas, bet ir muzika, bendravimas, žmonės, aplinka, tačiau likimas suvedė su sportine karjera.

Esate vienas iš nedaugelio Lietuvos trenerių, kuriam pavyko išugdyti net keturis  olimpiečius: Viktorą Meškauską, Kristiną Saltanovič, Tadą Šuškevičių ir  Neringą Aidietytę, jūsų auklėtiniai rungtyniavo Barselonos, Sidnėjaus, Atėnų, Pekino, Londono ir Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose. Kokie pagrindiniai jūsų darbo principai, koks tas didelės sėkmės receptas?

Šiuos auklėtinius išugdėme kartu su kolega alytiškiu Kastyčiu Paviloniu, dirbdami kartu parengėme 8 olimpiečius.

K. Pavilonis buvo tikras vadovas, kartu ir treneris, administratorius. Jam  sportinis ėjimas buvo ir šeima, ir vaikai. Daug reikalavo ir iš savęs, ir iš savo pavaldinių.

Mano darbas buvo atsiduoti treniruotėms. Kaip ir šeimoje – mano žmona buvo namų vadovė, o aš rūpinausi ūkio reikalais.

Sėkmės receptas susideda iš profesionalumo, asmeninio užsispyrimo, darbštumo, atsakingumo, kantrybės, trenerio ir auklėtinio santykio ir pasitikėjimo.

Esu komandos žmogus – kiekvienas komandoje turi savo vaidmenį, todėl svarbu subalansuotas darbas.

Ar jums teko pabuvote visose olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose, kur varžėsi jūsų auklėtiniai?

Nebuvau nuskriaustas – per varžybas ir stovyklas aplankiau visus pasaulio žemynus.

Pabuvojau septyneriose olimpinėse žaidynėse: Sidnėjuje, Atėnuose, Pekine, Londone, Rio de Žaneire, Tokijuje ir Paryžiuje.

Į pirmąsias savo olimpines žaidynes Sidnėjuje vykau pasitikdamas savo 50 metų jubiliejų, todėl jos man buvo didžiulė dovana.

Visos olimpiados stebuklingos, nepakartojamos, įspūdžiai nepamirštami. 

2004–2008-aisiais buvote Lietuvos sportinio ėjimo rinktinės vyr. treneris, kaip vertinate tuos metus ir savo darbą?

Tuos metus turėtų vertinti kiti. Nesu karjeristas, procesas olimpiadoje ar paprastoje treniruotėje man yra vienodai svarbus.

Jis yra labai ilgas, o rinktinės vyr. trenerio darbas – labai atsakingas, dideli krūviai. Mano vaikai praktiškai užaugo be tėvo, nes namie mažai ir būdavau.

Dabar labai džiaugiuosi, jog Lietuvos sportinio ėjimo rinktinės treneris yra mano auklėtis, Barselonos olimpietis Viktoras Meškauskas.

Jis dirba profesionaliai ir labai atsakingai, sportiniam ėjimui yra pasišventęs.

Profesorius Juozas Skernevičius apie Viktorą yra pasakęs, kad jis – pasaulinio lygio treneris.    

Tik jūsų dėka Pabradėje atsirado ir suklestėjo sportinis ėjimas, nedidelis miestelis tapo vienu pagrindinių Lietuvos sportinio ėjimo centrų, o kokia padėtis dabar?

Pabradės ėjikus treniruoju iki šios dienos, su juo dirbti kartu pakvietė Viktoras Meškauskas.

Jam daug tenka važinėti su Lietuvos rinktine, štai ir dabar gruodžio 6 dieną jis su rinktine išskrenda į treniruočių stovyklą Portugalijoje.

Savo auklėtinių palikti vienų Viktoras nenori, tai ir paprašė manęs padėti. Žinoma, negalėjau atsisakyti.

Viktoras nuo 2001-ųjų yra Pabradės sportinio ėjimo klubo prezidentas, jam ši veikla, nors ir labai atsakinga ir sunki, yra miela.

Su Viktoru esame ne tik kaimynai, bet ir geri bičiuliai, jį vadinu savo viršininku, klausau jo rekomendacijų.

Auklėtiniui ir sakau, susirask jaunesnį savo pagalbininką, o jis atsako: treneri, baikit, žinau, ką darau.

Visą laiką labai nemėgau dirbti su popieriais. Savo kolegoms sakydavau, kad, jeigu norite mane nubausti – duokite padirbėti su popieriais.  

Dabar Pabradėje sportinio ėjimo pratybas lanko daugiau nei 20 vaikų, tačiau jie keičiasi – vieni išeina, o kiti ateina.

Turime ir suaugusiųjų, su jais daugiau dirba Viktoras, o aš – su vaikais.    

Kokį vaidmenį vaikams ir profesionaliems sportininkams vaidina treneris?

Sportininkams treneris dažniausiai yra mokytojas, įkvėpėjas ir saugumo garantas.

Jis kaupia pirmąją sporto patirtį, formuoja motyvaciją, moko disciplinos, komandinio darbo ir padeda ugdyti pasitikėjimą savimi.

Profesionalams treneris yra strategas ir aukšto meistriškumo vadybininkas.

Treneris planuoja krūvius, analizuoja duomenis, tobulina techniką, priima taktinius sprendimus ir padeda sportininkui pasiekti savo tikslų.

Kurią savo auklėtinio pergalę vadintume pačia įspūdingiausia, kuri jums suteikė daugiausiai džiaugsmo? 

Negaliu išskirti nė vieno auklėtinio – tiek olimpiečio, tiek jauno mokinio.  Dabar labai džiaugiuosi, kad V. Meškauskas toliau puoselėja sportinio ėjimo dvasią.

Mes kartu kūrybiškai modeliuojame treniruočių procesą. Todėl viena iš didžiausių sėkmių – santykis su žmonėmis.

Buvusi mano auklėtinė Kristina Saltanovič yra ne tik pasaulio rekordininkė, bet ir kiekvieną vasarą, svečiuodamasi Lietuvoje, aplanko  ir mano šeimą.

Mes einame į pirtelę, plaukiame baidarėmis gražiausia ir švariausia Lietuvoje Žeimenos upe, grybaujame.

Su Kristina ir šiemet irklavau, kai ji su dukryte Erika, kuri lanko lengvąją atletiką ir specializuojasi kliūtiniame bėgime, aplankė mus.  

Kristinai suteikta lengvosios atletikos tarptautinė kategoriją, ji teisėjavo tarptautiniame festivalyje Alytuje, Lietuvos uždarų patalpų čempionate Panevėžyje. 

Dvivietę baidarę, kurią man padovanojo mano sūnūs, esu irklavęs ir su Kristinos vyru, jam labai patiko.

Irklavau ir su savo kolega Robertu iš Krakių, su kuriuo dažnai kalbamės telefonu ir pasimatome per įvairias varžybas.

Vienas buvusių jo auklėtinių Emilis Salakas dabar mokosi Ozo gimnazijoje, treniruojasi mano grupėje, tai ir jį pakviečiau atvažiuoti į Pabradę. Visi susitikome, pabendravome.       

Kurią auklėtinio nesėkmę skaudžiausiai išgyvenote?

Per Barselonos olimpines žaidynes 20 km distancijoje savęs nerealizavo V.  Meškauskas.

Tais metais jis buvo pasiekęs labai aukštą rezultatą, dar dirbome pagal SSRS rinktinės trenerių sudarytą programą, nes tuo metu SSRS sportinio ėjimo meistrai buvo pasaulio lyderiai.  

Normatyvas buvo taip pakeltas, jog jo buvo neįmanoma įvykdyti. Dalyvaujant daugelyje varžybų, Viktorui jis pakluso, tačiau buvo atiduota daug jėgų ir į Barseloną mokinys išvažiavo išsekintas.

Jo pasiektas rezultatas 20 km distancijoje (1 val. 33 min 24 sek.) ir užimta  26-a vieta netenkino nei sportininko, nei manęs.

Tačiau likimas nuo Viktoras nenusisuko, jis save realizavo ir tą nesėkmę kompensavo dirbdamas treneriu.

Jaunystėje jūs irgi pasirinkote sportinį ėjimą, kuris trenerių jums įskiepijo meilę šiai lengvosios atletikos rungčiai?

Mokykloje išbandžiau beveik visas individualias sporto šakas. Labiausiai susidraugavau su slidinėjimu ir sportiniu ėjimu, dar mėgau važinėti dviračiu.

Žiemą – slidinėdavau, o vasarą – eidavau. Dalyvaudavau įvairiose varžybose.

Meilę sportiniam ėjimui įskiepijo treneris Rimgaudas Pranas Misiūnas, kuris Pabradėje buvo subūręs stiprią lengvaatlečių grupę.

1968-aisiais, baigęs vidurinę mokyklą, išvykau studijuoti į tuometį Leningradą, kūno kultūros institutą ir įgijau trenerio specialybę.

Sportinio ėjimo technikos mane mokė Europos čempionas Vladimiras Uchovas, treneriu dirbo ir SSRS čempionas Sergejus Bondarenka, jų  pamokos buvo labai naudingos.

Varžėtės pačiose sunkiausiose 50 km ir 70 km distancijose, per Lietuvos čempionatus pelnėte visų spalvų medalius. Kaip pavyko išsiugdyti tokią ištvermę ir valią?

Per savo darbą – nuo mažens teko daug sunkiai dirbti ir padėti ūkininkaujant.

Visko išmokau, gyvendamas ir augdamas pas močiutę, kuri buvo Lietuvos inteligentė – darbininkė.

Natūraliai šios savybės persikėlė ir į darbą bei karjerą.

Kuri jūsų pergalė ryškiausiai išliko atmintyje?

Esu tuomečio Leningrado čempionas 50 km distancijoje. 1974-aisiais baigęs institutą grįžau į Lietuvą ir 1979-aisiais buvau pašauktas atlikti karinę tarnybą.

Tarnavau Baltarusijoje, dalyvavau VII SSRS tautų spartakiadoje ir ėjau 50 km nuotolį.   

Tačiau netrukus atėjo metas, kai vietą teko užleisti gabesniems ir stipresniems sportininkams Vytautui Papui, Algirdui Šakaliui, Alvidui Baltaduoniui, kitiems.

Nusprendžiau tapti treneriu ir nuo 1980-ųjų savo  patirtimi pradėjau dalintis su kitais, padėdamas augti naujiems sportinio ėjimo meistrams.

Niekada nevėlu atrasti naujus pomėgius, ar jų atrandate?

Atradau bites. Pagrindinis bitininkas yra mano sūnus Augustas, o aš jam padedu – realizuoju galutinę produkciją.

Pas mus atvykęs kiekvienas būna pavaišintas medumi. Kai sūnaus nėra – tenka ir vieną kitą pabėgusį spiečių pagauti.

Esu ir ūkininkas, anksčiau augindavome daug avių, vištų, dabar liko tik ožkos. Ūkį laikau dėl ir anūkų – jiems įdomus kaimo gyvenimas.

Ar svajojate palikti kažką vertingo po savęs?

Apie palikimą dar negalvoju, džiaugiuosi, kad vis daugiau laiko praleidžiu su anūkais.

Jaučiu kaltę prieš savo vaikus, nes dėl profesijos ir kelionių jiems negalėjau skirti daug laiko.

Dabar šį laiką kompensuoju anūkams. Tenka mokintis ir šokti, o ir akordeoną vis paimu į rankas.

Muziką labai mėgstu nuo mažų dienų, mūsų namai visada būna pilni muzikos.

Vilniuje gyvenantis sūnus Augustas turi savo muzikos studiją, su grupe neseniai išleido plokštelę.

Ar galėtumėte gyventi be sportinio ėjimo ir, jeigu jo nebūtų, kaip būtų susiklostęs jūsų gyvenimas?

Sportinis ėjimas – visas mano gyvenimas ir džiaugsmas. Esu laimingas, visa karjera buvo sėkminga.

Daug keliavau, pamačiau, užmezgiau naujų pažinčių. Visą laiką tobulinausi.

Studijų metais Leningrade buvo viena mokykla, karinėje tarnyboje Baltarusijoje – kita, o sugrįžus į Lietuvą – trečioji.    

Buvo galima kažką modeliuoti ir daryti. Sportininkams sakau, kad, jeigu praleisite vieną, kitą treniruotę, tai kiti į priekį nuskubės ir jų nepavysite.

Ėjimas – tai puiki sveikatą stiprinanti priemonė. Pažiūrėkite, kiek žmonių vaikščioja Vingio parke, miškeliuose.

Todėl ir propaguoju ėjimą,  kiekvienam patariu, kad reikia  kuo daugiau vaikščioti.

Jeigu nebūtų ėjimo, kažką daryčiau, nes daug kas patinka. Gal būčiau ūkininkas, statybininkas, puoselėčiau kaimo turizmą.

Ko palinkėtumėte sau, sulaukus jubiliejaus?

Ir toliau išlaikyti gerą fizinę bei protinę savijautą, leidžiančią mėgautis gyvenimu, užsiimti mėgstama veikla, būti fiziškai aktyviam ir minti dviračio pedalus, gyventi be didelių rūpesčių ar finansinių problemų, vertinti kasdienybės malonumus.

The post Jubiliejų sutinkantis ne vieną olimpietį išugdęs treneris Juzefas Romankovas: „Sportinis ėjimas – mano gyvenimas“ first appeared on Sportas24.