Jubiliejų sutinkantis daugkartinis Lietuvos čempionas Evaldas Martinka: „Sportas – neatsiejama mano gyvenimo dalis“

Marytė Marcinkevičiūtė

Rugpjūčio 12 dieną 50-ąjį gimtadienį sutinka žinomas Lietuvos lengvaatletis, vidutinių nuotolių bėgikas, o dabar – asociacijos „Sporto renginiai“  vadovas, Vilniaus rajono savivaldybės Sveikatos ir sporto skyriaus patarėjas Evaldas Martinka.

Jis – penkiskart Lietuvos čempionas 800 m (1995–1997, 2001, 2004) ir triskart 1500 m (1997, 2000–2001) nuotoliuose, dukart SELL žaidynių čempionas (1999), pasaulio policijos ir gelbėtojų žaidynių vicečempionas (1999).   

Jau prabėgo nemažai laiko, kai E. Martinka skynė pergales šalies čempionatuose, siekė Lietuvos rekordų, o dabar vėl sugrįžo į bėgimo takelį ir jau gali pasidžiaugti vienu šalies rekordu. Tiesa, meistrų, bet gana daug žadančiu. „Jeigu daugiau pasitreniruočiau, gal būčiau dar greitesnis tarp savo bendraamžių, bet kad vis to laiko per mažai“, – sako jubiliatas.

Daugkartinis Lietuvos čempionas ir toliau būna bėgikų būryje, nuo 2004-ųjų yra įvairių renginių organizatorius ir su bėgimu nesiskiria jau 40 metų.       

Likus porai dienų iki savo jubiliejui, E. Martinka ketvirtą kartą organizavo puikų renginį „Druskininkų naktinis bėgimas“ aplink Druskonio ežerą.

Evaldai, sulaukėte 50-mečio, bet vis dar bėgiojate.

Bėgioti niekada nevėlu. Bėgimas – tai sveikata, gera nuotaika, pats geriausias vaistas nuo visų ligų.

O 50 metų – tai, manau, pati branda. Jaučiuosi gerai, esu apsivertęs darbais, dar ir meistrų rekordininku tapau.

Jubiliatu tikrai nesijaučiu, tačiau mano draugai šmaikštaudami sako, kad pasižiūrėčiau į savo pasą, ten viskas tiksliai parašyta.

Jeigu perlenkiu lazdą, būna visko, tačiau viską reikia daryti su saiku, tada  būna gerai.    

Kada patekote į lengvąją atletiką?

Būdamas dešimties. Prieš tai išbandžiau ir kitas sporto šakos. Labai patiko stendinis šaudymas.

Be lengvosios atletikos, tuo pat metu dar sugalvojau lankyti ir stendinį šaudymą, treniravausi pas Vidą Ločerį.

Sekėsi neblogai, nedaug trūko iki sporto meistro normos. Tačiau šaudžiau iki tol, kol nereikėjo už šovinius mokėti pinigų.

Nuo tų laikų pažįstu ir Dainą Gudzinevičiūtę, su kuria kartas susitikdavau šaudykloje.

Tačiau meilė lengvajai atletikai vis dėlto nugalėjo. Mano pirmasis treneris – didelis bėgimo puoselėtojas Vytautas Stanevičius, pas kurį gimtuosiuose Juodšiliuose (Vilniaus rajonas) pats atėjau, nes norėjau bėgioti.

Tad bėgime jau esu 40 metų. Per tuos metus tikrai buvo daug ir džiaugsmo, ir nusivylimo.

Mano sportinė veikla labai įvairi: sportininkas, treneris, renginių organizatorius, teko dirbti ir vadybinį, vadovaujamą darbą , savivaldoje.

Jūsų sportinė karjera prasidėjo nuo trečiosios klasės, o lankant devintąją  atsiskleidė ir pašaukimas – vidutiniai nuotoliai. Ar prisimenate savo pirmąsias pergales?

Tai buvo labai senai, bet iš tų laikų atsimenu dvejas varžybas: tarpmokyklinį krosą, kur buvau antras, ir Lietuvos jaunių čempionatą Kaune, kur pirmą kartą bėgant 800 m nuotolį ir vėlgi buvau antras. Tikrai labai džiaugiausi.

Sportininkai pirmiausiai būna žaidėjai arba individualių sporto šakų atstovai. Ir tik po to renkasi, kam yra labiausiai tinkami.   

Dabar galiu tvirtai pasakyti, kad lengvoji atletika man – labai graži, miela sporto šaka, o vidutiniai nuotoliai labiausiai tiko pagal mano įgimtas savybes ir, matyt, charakterį.

Tad vis dar esu čia ir, net jei dabar startuoju meistrų varžybose, tai vis tiek tik vidutiniuose nuotoliuose.  

Pačias svariausias pergales pasiekėte vadovaujant treneriui, buvusiam garsiam bėgikui Romui Sausaičiui, kuris jus tobulino devynerius metus. Savo mėgstamose 800 m ir 1500 m distancijose tapote daugkartiniu Lietuvos čempionu, o ar nesikėsinote į šalies rekordus?

Labai norėjosi ne tik medalių, bet ir tikrojo Lietuvos rekordo, tačiau vis kažko pritrūkdavau.

Pas Romą Sausaitį pradėjau treniruotis studijuodamas Vilniaus pedagoginiame institute pirmame ar antrame kurse.

Tada nepavyko tapti rekordininku, bet dabar galiu pasigirti, jog išsipildė mano svajonė, esu Lietuvos meistrų rekordininkas.

Kai prasidėjo Covid-19 pandemija, vėl pradėjau bėgioti, o netrukus ir dalyvauti meistrų varžybose.

Pavyko pagerinti du Lietuvos meistrų rekordus: uždarose patalpose 1000 m distancijoje ir 2023-aisiais vasarą per Marijampolėje vykusias tradicines „Sūduvos taurės“ varžybas 800 m nuotolyje, kurį įveikiau per 2 min. 3 sek. 

Visi varžybų dalyviai buvo nustebinti mano bėgimu. Likus porai savaičių  iki tų varžybų savo jėgas pasitikrinau Birštone ir distanciją įveikiau per 2 min. 4 sek. Jaučiausi labai gerai, pradėjau galvoti apie rekordą.

Aktyviai sportuodamas, atstovavote Lietuvos rinktinei. Kuri pergalė  buvo pati įspūdingiausia ir išliko atmintyje iki šių dienų?

Neužmirštos visos pergalės Lietuvos vasaros ir žiemos čempionatuose. Tačiau atmintyje išliko ir 1999 -aisiais Stokholme per pasaulio policijos ir gelbėtojų žaidynes užimta antroji vieta 800 m distancijoje bei 2000 aisiais Europos taurės II lygos varžybose Rygoje greičiausiai įveiktas 1500 m nuotolis.

Kurioje distancijoje savo rezultatus labiau vertinate, kuris nuotolis buvo mielesnis?

Įdomesnė ir mielesnė buvo 800 m rungtis, kur daug azarto ir tuoj po  starto reikia bėgti iš visų jėgų.

1500 m nuotolis yra lengvesnis, 1 km bėgi per 2 min. 30 sek., poilsiauji ir tik tada reikia pradėti greitėti.

Dalyvaudavau ir kitos distancijose, nebėgiodavau tik krosų, kurie nepatikdavo.  

Dabar jūsų pamėgtose distancijose labai greitas Simas Bertašius, ką galite pasakyti apie šį bėgiką?

Tai labai talentingas, stiprus bėgikas, gražu žiūrėti kaip jis bėga. Per varžybas tenka su juo pasišnekėti, kartais Simas atvažiuoju pasižiūrėti vieno kito mano organizuojamo bėgimo, atlydi savo draugus.

Pasilabiname, pasišnekame. Kai jis Didžiojoje Britanijoje pagerino Lietuvos 3000 m distancijos rekordą, gyvavusį net 43 metus ir priklausiusį mano treneriui Romui Sausaičiui, jį pasveikinau.

Simas buvo atvažiavęs į mano rengimą Trakų naktinį bėgimą, buvo proga su juo ilgiau pasišnekėti, išgirsti įspūdžių. Bėgikas bėgiką vis vien pažįsta (juokiasi).

Paskaičiavau, kad, kol neatsirado Simas, iki jo net 21 metus už mane niekas greičiau nebėgo.

Kas buvo jūsų pagrindiniai konkurentai?

800 m distancijoje dažniausiai aiškindavomės santykius su kelmiškiu Mindaugu Norbutu: vienas varžybas laimėdavau aš, o kitas – Mindaugas.

Man bebaigiant sportuoti užaugo Vitalijus Kozlovas, su kuriuo likome geri draugai.

1500 m nuotolyje į atlapus rimtai kabindavosi klaipėdietis Darius Gruzdys, vilnietis Vitalijus Gorlukovičius, bet už juos vis vien buvau stipresnis.             

Jūsų sportinė karjera tęsėsi 15 metų, ar negalvojote jos pratęsti bėgdamas maratonus? Apskritai, ar esate įveikęs nors vieną maratoną, kuris dabar tapo toks madingas?

Ilgiausias atstumas, kurį esu įveikęs – 25 km per treniruotę o varžybose prieš, berods, šešerius metus Balstogėje – pusmaratonį.

Manęs ilgas bėgimas niekada netraukė, labiausiai įdomūs ir patrauklūs – vidutiniai nuotoliai.

Tuos savo sportinės karjeros metus pradėjau skaičiuoti nuo 10 metų o aktyviai sportuoti pabaigiau būdamas 30 metų.

2005-aisiais baigėte Lietuvos kūno kultūros akademiją ir pradėjote dirbti treneriu Vilniaus rajone. Ar pavyko išugdyti gerų lengvaatlečių?

Treneriu pradėjau dirbti daug anksčiau nei baigiau akademiją. To darbo buvo keli etapai su pertraukomis.

Kiek pamenu, grupėje buvo neblogų auklėtinių, Vaclavas Adamovičius tapo prizininku Lietuvos jaunimo kroso čempionate, gražių vilčių teikė ėjikas Martinas Romanovskis. Gana daug dirbau su mėgėjais.

Buvo labai smagu dirbti renovuotame Juodšilių stadione, kuriame treniravau daug jaunųjų lengvaatlečių.

Kiti treneriai aimanuodavo, jog negali surinkti vaikų, o pas mane jų  niekada netrūkdavo.

Pas Marijaną Kačianovskį, Vilniaus rajono sporto centro direktorių, per metus greitai suformavome dvi 30 vaikų grupes.   

Kodėl nutraukėte trenerio karjerą? Ar nebuvo gaila skirtis su savo auklėtiniais?

Tiesiog taip susiklostė gyvenimas ir savo gerus auklėtinius iš pradžių perdaviau į patikimas rankas savo treneriui Romui Sausaičiui, o vėliau vaikų grupes – kitai trenerei iš Vilniaus rajono sporto centro.

Žinoma, niekada nežinai, kas bus ateityje, galbūt, kažkada dar grįšiu šiame amplua į lengvąją atletiką.

2007-aisiais įkūrėte įmonę „Sporto renginiai“ ir nuo tol organizuojate sporto renginius aktyvaus gyvenimo entuziastams. Pirmasis projektas –Juodšilių duatlonas, kuris pavyko. Ar tai buvo didelė paspirtis organizuojant kitus sporto renginius? 

Pirmasis renginys iš tikrųjų įvyko 2005-aisiais ir tada jis vyko po Vilniaus „Baltų“ sporto klubo, kuriam priklausiau, vėliava.

Pirmosios varžybos būtent ir įvyko Vilniaus rajone, Juodšiliuose. Tai buvo Miuncheno olimpiečiui maratonininkui Anatolijui Baranovui, kuris ilgą laiką irgi gyveno Juodšiliuose, skirtas renginys.

O 2007-aisiais buvo įkurtas Juodšilių sporto klubas, kuris vėliau buvo pervadintas į asociaciją „Sporto renginiai“.

Tad šiemet jau 20 metų kaip vyks bėgimo renginys Juodšiliuose. Per tuos metus buvo įvairių transformacijų ir, kiek pamenu, renginio rekordas – apie 700 dalyvių.

Kaip nedideliam miesteliui, kuriame gyvena apie pora tūkstančių gyventojų, tai yra labai didelis renginys.

Per tuos metus įgijote daug patirties organizuodamas įvairius renginius ne tik Vilniuje. Kuriuos jų norėtume išskirti, kurie jau tapo tradiciniais ir labiausiai mieli širdžiai?

Oi, jų buvo labai daug ir įvairių, tikrai ne vien lengvosios atletikos, ir ne tik su „Sporto renginiais“.

2009-aisiais teko prisidėti prie Europos U23 lengvosios atletikos čempionato Kaune organizavimo, rengti Vilniaus maratoną.

Labai svarbus renginys buvo Trakų pusmaratonis, kurį šiemet atgaivinome, Druskininkų renginiai, bet vis tiek Juodšilių renginiai gimtajame rajone man lieka svarbiausi.

Kiek per metus organizuojate renginių, kokia jūsų komanda?

Komandoje – apie 10 žmonių, renginių irgi panašiai tiek, tačiau jų skaičius kasmet skiriasi.

Ar organizuodamas sporto renginius pats randate laiko sportuoti?

Kaip čia pasakius. Man būna taip: arba daug bėgioju, arba iš viso nebėgioju.

Dabar, rugpjūčio mėnesį nebėgioju, bet vis raginu save, kad laikas pradėti. Tačiau tas prisuošimas priklauso nuo įkvėpimo, gyvenimo aplinkybių, šeimos poreikių ir t.t.

Šiai dienai norėčiau sportuoti daugiau ir dažniau, tačiau pritrūkstu laiko. Tarkime, vasarą yra daug darbų prie namų – ir Druskininkuose, kur gyvenu, ir gimtuosiuose Juodšiliuose, kuriuose gimiau ir užaugau, ten gyvena mano tėvai, kuriuos vieną- du kartus per savaitę stengiuosi aplankyti, dažnai ir pernakvoju.  

Tai žolę pjaunu, tai kažką statau ar dar kažką darau. Tėviškė man yra brangus kampelis.      

Esate pilnas idėjų, ar dar turite nerealizuotų planų?

Kolektyvui esu sakęs, kad renginius organizuosiu iki 50 metų, o toliau darykitės patys, aš pabūsiu šalia ir patarsiu, prikursiu idėjų.

Toliau noriu būti daugiau meistrų sporte, manau, ten pavyks nuveikti kažką naudingo.

Kaip į didelį jūsų užimtumą žiūri žmona? Gal ji irgi padeda organizuoti renginius, yra didelė fizinio aktyvumo gerbėja?

Žmona Ana yra šeimos gydytoja ir dirba Druskininkuose. Mes esame visiškos priešingybės, dviejų sportininkų šeimoje būtų per daug (šypsosi).

Mūsų šeimos gyvenimas vyksta tarp Vilniaus rajono ir Druskininkų, mes abu esame kilę iš Vilniaus rajono.

Ar esate patenkintas tuo, ką darote, ar vis dar ieškote savęs?

Sportas – mano neatsiejama gyvenimo dalis. Jau minėjau, kad nuo 10 metų iki šiol tęsiasi mano karjera, iš sporto niekaip neišeinu.

Kaip tik dabar pradėjau dirbti Vilniaus rajone sporto srityje, tai tikrai norėčiau kuo daugiau nuveikti naudingų darbų savo gimtojo rajono sportui.

Ką jau čia beiškosi, taip jau susiklostė, kad gyvenu su sportu.

The post Jubiliejų sutinkantis daugkartinis Lietuvos čempionas Evaldas Martinka: „Sportas – neatsiejama mano gyvenimo dalis“ first appeared on Sportas24.