Interviu su tarptautinės kategorijos technine delegate Jolanta Liškauskiene

Techninis delegatas – tai žmogus, kurio atsakomybė užtikrinti, kad tarptautiniai riedulio čempionatai vyktų sklandžiai, laikantis visų taisyklių ir standartų. Tai pozicija, reikalaujanti ne tik puikių organizacinių gebėjimų, bet ir šalto proto, sprendžiant konfliktines situacijas ar netikėtus iššūkius.

Šiame interviu kalbamės su patyrusia riedulio specialiste Jolanta Liškauskiene, kuri pasakoja apie savo kelią į šią atsakingą pareigybę, pagrindinius iššūkius, su kuriais susiduria tarptautiniuose turnyruose, bei besikeičiančias taisykles, turinčias įtakos žaidėjų saugumui ir žaidimo eigai. Taip pat sužinosime, ką reikia žinoti tiems, kurie svajoja tapti techniniais delegatais ir prisidėti prie aukščiausio lygio riedulio varžybų organizavimo.

- Kaip tapote technine delegate tarptautiniuose riedulio čempionatuose? Kas paskatino pasirinkti šį kelią?
Viskas vyko laipsniškai ir labai natūraliai, nors ir neturėjau užsibrėžusi tikslo tapti technine delegate. Iš tiesų, buvau labai nustebinta, kai gavau savo pirmąjį paskyrimą. Tačiau daugelį metų prieš tai jau dirbau komisare ir vyriausiąja komisare, visada priimdavau gaunamus paskyrimus, tobulėjau per klaidas, per patirtį su kiekvienu turnyru ar seminaru. Turbūt tas ilgalaikis įdirbis ir lėmė šį rezultatą.

- Kokios yra pagrindinės techninės delegatės pareigos per pasaulio čempionatą?
Techninio delegato pareiga – užtikrinti, kad turnyras vyktų pagal planą. Jis vadovauja komisarų ir teisėjų komandoms, skiria komisarus ir teisėjus kiekvienoms varžyboms, vertina jų darbą po turnyro bei pateikia ataskaitą apie organizatorių veiklą – ar visi reikalavimai buvo įgyvendinti. Taip pat sprendžia drausminius incidentus. Vis dėlto pareigų sąrašas nėra baigtinis – kiekvieno turnyro metu gali kilti nenumatytų situacijų. Techninis delegatas taip pat yra pirmasis kontaktinis asmuo komandoms, jei kyla problemų ar klausimų.

Šių metų pasaulio čempionate Kroatijoje aš dirbau komisare, o techniniais delegatais buvo kolegos iš Nyderlandų – Rogier Warris ir iš Zimbabvės – Sarah Bennet. Nepriklausomai nuo to, ar tai pasaulio, ar Europos čempionatas, techninio delegato atsakomybės išlieka tos pačios. Tik aukštesnio lygio varžybose dažniausiai būna daugiau Tarptautinės arba Europos žolės riedulio federacijos atstovų, kurie perima dalį organizacinių rūpesčių (pvz., varžybų tvarkaraščio koregavimą ar kitus logistinius klausimus).

- Kaip vertinate šio pasaulio čempionato organizaciją Kroatijoje? Ar viskas vyksta sklandžiai?
Tai pirmas tokio lygio čempionatas Kroatijoje, mažame kurortiniame miestelyje Poreče. Tiek arena, tiek atmosfera buvo puikios, dirbo daug savanorių, ir, manau, jiems puikiai pavyko. Kaip ir kiekviename turnyre, pasitaikė techninių nesklandumų, tačiau viskas buvo išspręsta operatyviai.

- Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate dirbdama tokio lygio turnyre?
Komisarams tokio lygio turnyruose tenka didelė psichologinė našta, nes reikia pačiais įtempčiausiais momentais išlaikyti profesionalumą, šaltą protą ir susitelkti. Sudėtingiausia – malšinti komandų emocijas, kai jos būna nepatenkintos teisėjų sprendimais. Todėl svarbu prevenciškai numatyti galimus konfliktus ir užbėgti įvykiams už akių.

- Ar pastebite daug taisyklių pažeidimų ar techninių klaidų šiame čempionate? Kaip jos sprendžiamos?
Tokiame aukštame lygyje klaidų pasitaiko palyginti retai, nes komandos žino, ko tikėtis, turi profesionalų ir patyrusį personalą, kuris atsakingai ruošiasi varžyboms. Vis dėlto klaidų pasitaiko visur. Jei tai teisėjų klaidos, su jais dirba vyriausieji teisėjai; jei klaidos kyla dėl komisarų darbo, tai jau techninio delegato atsakomybė.

Kiekviena komanda turi vadovą, atsakingą už tai, kad būtų laikomasi turnyro reikalavimų – nuo atvykimo laiko iki dokumentų pateikimo. Taip pat svarbų vaidmenį atlieka vietiniai organizatoriai. Jei visi atsakingi asmenys tinkamai atlieka savo darbus, klaidų pasitaiko nedaug. O jei kalbame apie varžybų metu padarytas klaidas, komandos turi teisę pateikti protestą, kurį sprendžia techninis delegatas. Tačiau tokių situacijų pasitaiko retai.

- Kaip komandos reaguoja į jūsų priimamus sprendimus? Ar būna sudėtingų situacijų?
Kiekvienose varžybose būna sudėtingų situacijų, nesvarbu, koks jų lygis. Svarbiausia – gebėjimas bendrauti: kartais reikia tiesiog išklausyti, kartais patarti, o kartais ir imtis griežtesnių veiksmų ar įspėjimų.

Dažniausiai komandos skundžiasi komisarams dėl teisėjų sprendimų, nors komisarai neturi jokio tiesioginio poveikio jų sprendimams. Mes esame tarsi „lakmuso popierėlis“, sugeriantis komandos nepasitenkinimą. Tačiau visi – teisėjai, komisarai, techniniai delegatai – dirba kaip viena komanda, kiekvienas atlikdamas savo darbą kuo profesionaliau.

- Ar emociškai sunku priimti sprendimus, ypač kai kyla ginčų tarp komandų ar teisėjų?
Nėra lengva. Ten, kur stiprios emocijos, pasitaiko ir aštrių pasisakymų, ir įžeidimų, ir situacijų, kurios gali baigtis drausminėmis nuobaudomis. Kartais žaidėjai būna suspenduojami vienerioms ar net daugiau varžybų, todėl komandos vadovai nelinkę eskaluoti situacijos.

Kiekviena situacija yra individuali, tačiau dažniausiai komandų vadovai supranta padėtį ir stengiasi numalšinti emocijas, nes pažįsta savo žaidėjus ir personalą.

- Kaip keitėsi riedulio taisyklės pastaraisiais metais ir kokios naujovės dar gali būti ateityje?
Pastaraisiais metais siekiama suvienodinti lauko ir salės riedulio taisykles, kad jų skirtumai nebūtų tokie ryškūs kaip prieš dešimtmetį.

Taip pat daug dėmesio skiriama žaidėjų saugumui mažojo kampinio metu. Tarptautinė Žolės Riedulio Federacija (FIH) jau keletą metų dirba ieškodama sprendimų ir konsultuodamasi su bendruomene. Šiais metais, likus kelioms savaitėms iki Pasaulio čempionato, buvo priimtas reglamento pakeitimas: kiekvienas žaidėjas, ginantis mažąjį kampinį, privalo dėvėti apsauginę veido kaukę ir negali jos nusiimti iki epizodo pabaigos. Manau, žaidėjų saugumas išliks prioritetu ir ateityje.

- Kokius svarbiausius dalykus turėtų žinoti kiekvienas, norintis tapti techniniu delegatu tarptautiniuose turnyruose?
Svarbiausia – puikiai išmanyti riedulio taisykles ir reglamentą, mokėti sklandžiai bendrauti anglų kalba, gebėti spręsti konfliktus ir būti lanksčiam, bet prireikus – tvirtai ginti savo poziciją.

Tai reikalauja daug asmeninio laiko ir nuolatinio tobulėjimo. Šis kelias nėra lengvas, pasitaikys tiek pakilimų, tiek iššūkių, tačiau svarbiausia – judėti pirmyn.

Dėkojame J. Liškauskienei už interviu ir linkime sėkmės ateityje!

Aut. Enrika Gaidamavičiūtė