Interviu, kurio turėjo nebūti

Lietuvos lengvaatlečiai šiais metais spėjo pagerinti jau 10 nacionalinių rekordų, 3 sportininkai Europos uždarų patalpų čempionate pateko į TOP10, o olimpietė Dovilė Kilty liko per žingsnį nuo medalio (ketvirta vieta – aut. past.). Jau šią savaitę Lietuvos bėgikai Adas Dambrauskas ir Gabija Galvydytė startuos pasaulio uždarų patalpų čempionate, tačiau greta to, Lietuvos sporto padangėje, siaučia ir nesutarimų virtinė, kuri kartais rezultatus nustumia į šoną.

Vasario 24 dieną Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (toliau – LTOK) Vykdomojo komiteto (toliau – VK) posėdyje buvo skirtas įspėjimas Lietuvos lengvosios atletikos federacijai (LLAF) ir dar trims kitoms olimpinių sporto šakų federacijoms, o kovo 7 dieną LTOK Generalinėje asamblėjoje nubalsuota už sprendimą neskirti 40 tūkst. eurų paramos LLAF.

Kviečiame skaityti interviu su LLAF prezidentu Eimantu Skrabuliu, kuris atvirai kalbėjo apie federacijai kenkiančius sprendimus, santykius su LTOK prezidente Daina Gudzinevičiūte ir primirštus Lietuvos sporto užkulisius.

– Kaip jums atrodo dabartinė situacija Lietuvos sporte?, – lengvoji.lt paklausė E. Skrabulio.

– Taip blogai kaip dabar, mano nuomone, Lietuvos olimpiniame sporte dar nėra buvę. Garsi Lietuvos režisierė, choreografė Anželika Cholina yra pasakiusi: „Režisieriui reikia sugebėti mylėti svetimo žmogaus skausmą, o ne save.“ Lietuvos sporto federacijų ar kitų sporto organizacijų vadovai turėtų gyventi sportui, bet ne iš sporto. Deja, didžiąja dalimi šiuo metu yra priešingai. Bijo, dreba dėl kelių dešimčių tūkstančių eurų – gėda į juos net žiūrėti.

O Lietuvos politikus, panašu, tenkina esanti situacija. Jie deklaruoja, kad nesikiša į nepriklausomų visuomeninių sporto organizacijų veiklą. Bandė spręsti problemas iškilusias Lietuvos futbolo federacijoje (LFF), Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete (LTOK) bandė daryti tvarką – šalinti akis badančius finansinius ir kitus pažeidimus, bet nepavyko. O gal nenorėjo, kad pavyktų. Nors iš tiesų juk ne politikai, o šalies sporto bendruomenė privalo subręsti, išsivalyti, išsilaisvinti iš vergovės stereotipų ir padaryti tvarką savo kieme.

– Žiniasklaidoje jau kurį laiką matomos kibirkštys tarp LTOK ir NSFA (Nacionalinė sporto federacijų asociacija). Kokios nesutarimų priežastys?

– LTOK vadovė Daina Gudzinevičiūtė nusileido iki asmeniškumų, nors gal niekada ir nebuvo aukščiau pakilusi, bei įvardijo mane kaip turbūt labiausiai nemėgstamą asmenį sporte. Esu pakylėtas, kad Dainos antipatijomis pralenkiau ir mūsų olimpinę legendą Virgilijų Alekną, drąsius bei jaunus žmones Emilį Vaitkaitį ir Mantą Marcinkevičių, buvusius Kūno kultūros ir sporto departamento (toliau – KKSD) direktorius Klemensą Rimšelį bei Edį Urbanavičių. Aišku, dar ateis eilė išlieti neapykantą ir Dariaus Levickio adresu (Lietuvos dviračių sporto federacijos (LDSF) ir NSFA prezidentas).

Jau pilamas purvas ir ant doro, garbingo, nusipelniusio Lietuvai sportininko bei dabartinio Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos generalinio sekretoriaus Justino Kinderio. Tiksliau visų, kurie mato Lietuvos sporto ateitį kitaip nei ji ar jos aplinka. Ir ne tik mato, bet stengiasi, dirba, kuria, ieško rėmėjų arba remia patys, nes mato, kad LTOK veikla privalo keistis pagal laikmečio diktuojamas tendencijas, atsisukti ir būti orientuota į partnerius – federacijas. Tuos, kurie kartu su savo bendruomene kuria Lietuvos olimpinę istoriją.

– Kaip reagavote į LTOK Generalinėje asamblėjoje priimtą sprendimą neskirti paramos LLAF?

– Žinia apie absurdišką, gėdingą ir jokio teisinio pagrindo neturintį LTOK Generalinės asamblėjos sprendimą mane pasiekė Europos uždarų patalpų čempionate Apeldorne (Nyderlandai). Sprendimas gėdingas, nes už jį balsavę žmonės visiškai nesupranta demokratijos, yra bailiai ir dviveidžiai. Jie ausis suglaudę plaukia pasroviui ir bučiuoja nešvarias rankas, suteptas ilgamečiu kenkimu Lietuvos sportui.

Jiems tai yra daug patogiau, negu parodyti charakterį, supratimą ar pilietinę drąsą bei priimti teisingą sprendimą ir tarti „ne“ nesuprantamai bei peržengusiai visas ribas diktatoriškai ir primityviai savivalei. O gal jie kaip kokie mankurtai tiki, kad viskas vyksta Lietuvos sporto labui, remiantis šventomis Olimpinės chartijos nuostatomis? Chartijos, kuria mojuojama, kai reikia, ir chartijos, kuri paslepiama giliai, kai trukdo veikti taip, kaip kažkam norisi.

Didelė problema yra pilietiškumo, empatijos ir kompetencijų trūkumas Lietuvos sporto valdyme, bet dar didesnė problema šiandieninis LTOK VK. Juk jie teikė absurdišką ir diskriminacinį siūlymą LTOK Generalinės asamblėjos balsavimui puikiai žinodami, kad bet kokiam jų siūlymui bus pritarta didele balsų dauguma. Dar prieš kelias savaites vienas geras draugas sakė man, kad netiki, jog gali būti priimtas toks sprendimas, nes jiems Dievas apšvies sąžinę ir protą. Aš jam atsakiau, kad neabejoju, jog jie priims sprendimą sustabdyti finansavimą, nes negali Dievas apšviesti to, ko nėra.

– LTOK pranešime žiniasklaidai užsiminta, jog šalies lengvaatlečiams vadovaujate jau septintą kadenciją. Kaip reaguojate į tokią pastabą?

– Daina su ironija pabrėžia, kad aš jau septintą kadenciją einu LLAF prezidento pareigas, o ji tik ketvirtą. Taip, tai tiesa, bet negalima lyginti nepalyginamų dalykų. Aš visą tą laiką norėjau padėti lengvajai atletikai ir rėmiau savo sportininkus, trenerius, jų siekį tobulėti ir būti geriausiais bei ginti Lietuvos garbę įvairaus rango varžybose. Rėmiau įvairias iniciatyvas, kurios iš pradžių ne visada sutapdavo su mano nuomone, tačiau vėliau pasirodydavo buvę teisingos. Kai kur pavyko įgyvendinti savo tikslus ir svajones, kai kur ne. Tikrai nesu tobulas ar neklystantis, bet žinau, kad aš sąžiningai gyvenu ir dirbu ne tik lengvajai atletikai, bet ir visam Lietuvos sportui.

Aš 2009–2012 metais buvau LTOK VK narys, mačiau kitoje stalo pusėję sėdinčią ir per visą kadenciją burnos nepraveriančią mano bendraamžę Dainą. Tik pritariančią VK daugumos sprendimams, nors tie sprendimai jau tada darė didelę, neįkainojamą žalą Lietuvos sportui. Tyrimas, kurį atlikome 2010–2012 metais parodė, kad LTOK veiklai vadovavo ne prezidentas ar VK, bet verslas, kuriam dar gerokai anksčiau už simbolinę kainą buvo perleista, realiai padovanota, beveik pusė LTOK įmonės „Olifėja“ akcijų. Lietuvos olimpinio sporto interesai buvo nustumti į antrą planą. Deja, iki šiol niekas nepasikeitę – pirma verslas, po to sportas. To nemato tik tie, kurie nenori matyti.

– Akivaizdu, jog iš jūsų netrykšta simpatijos LTOK prezidentės adresu. Kur slypi matomų nesutarimų priežastys?

– Buvau tas, kuris vedė derybas su buvusiu LTOK prezidentu ir jo aplinka dėl jų atsitraukimo iš užimamų pareigų. Turbūt pirmą kartą istorijoje po 1988 metų, kai buvo atkurtas LTOK, mums pavyko suburti kritinę masę žmonių, kurie tikėjo, kad olimpinis komitetas gali atsinaujinti ir būti kitoks bei duoti Lietuvos sportui daug daugiau. Lyderiu į prezidento postą pasirinkome Lietuvos sporto legendą Virgilijų Alekną. Jį palaikė ir kartu būtų dirbę didelis būrys šviesių, išsilavinusių, savo veiklose daug pasiekusių žmonių. Rinkomės, diskutavome, planavome viską labai atvirai, nuoširdžiai, bet kaip rodo istorija – per daug naiviai. Taip politikoje nedaroma. Kita pusė įvairiais būdais baugindama, papirkinėdama, meluodama pasirinko kitokio tipo kandidatą, o rinkimų rezultatus jūs žinote.

Antra vertus, nesvarbu, kas užima prezidento postą, svarbu – kaip žmogus dirba, kiek jis turi geros valios, empatijos, pilietiškumo, sugebėjimo įsiklausyti į kito nuomonę, tiesiog meilės sportui ir tikėjimo, kad privaloma padaryti geriau. Duoti, o ne imti, dirbti ne sau, o kitiems – toks turi būti LTOK vadovo credo. Tačiau praėjo jau daugiau negu dvylika metų ir tik aklas gali nematyti, kaip pasikeitė LTOK vadyba, retorika, darbai ir jų rezultatai. Deja, ne į gerą pusę.

Kaip gali LTOK prezidentė paniekinamai vadinti olimpiečius „turistais“? Pati Daina padarė didelį sportinį žygdarbį, laimėjusi olimpinį auksą Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse. Tačiau, jeigu gerai atsimenu, iš penkių dalyvautų olimpinių žaidynių maksimaliai trejose ji išsikovojo vietą savo meistriškumu, o į likusias gavo pakvietimus. Žinant, kokia sunki šiuo metu yra atrankos sistema, norint patekti į olimpines žaidynes, visus ten dalyvaujančius mūsų atletus reikia vadinti didvyriais, atlikusiais neįmanomą misiją, o ne turistais. Ne savęs susireikšminimas, o pagarba dirbančiam ir kuriančiam, gal kartais ir pralaiminčiam, turi būti pirmoje vietoje.

Labai smagu, kad Daina užima aukštus postus Tarptautiniame olimpiniame (IOC) ar Europos olimpiniame komitetuose (EOC), bet mano nuomone, dar svarbiau dirbti Lietuvos sporto bendruomenei, o ne išsikelti aukščiau jos. Arogancija, kitokios nuomonės netoleravimas yra niekaip nesuderinama su užimomis pareigomis. Tendencingas melas daugeliu klausimų. Ne paslaptis, kad Daina asmeniškai nemažai prisidėjo, kad prieš tai gana kokybiškai veikusi šalies sporto valdymo struktūra KKSD būtų išardyta. O dabar pigia retorika ir lakstydama pas politines partijas „bando gelbėti Lietuvos sportą.“ Anekdotas! Deja, prastas.

Taip pat neskaidri ilgametė LTOK finansinės veiklos atskaitomybė privedė prie didelių pokyčių Lietuvos olimpinio ir apskritai sporto finansavime. Nesakyčiau, kad man asmeniškai patinka tie pokyčiai, tačiau, turėjus fantastišką sporto finansavimo sistemą, kai buvo kooperuojamos olimpiniam sportui skirtos lėšos per olimpinį komitetą su valstybės lėšomis, gaunamomis per KKSD, – tai buvo tobulas modelis. Jį tereikėjo skaidrinti, atmetant asmeniškumus, ir stengtis išlaikyti.

– Ar imsitės veiksmų dėl, jūsų nuomone, neteisėto sprendimo neskirti paramos?

– Aš jau 2016 metais primygtinai siūliau įvesti renkamų vadovų kadencijas, bet mano nuomonei buvo nepritarta. Šiai dienai tai yra pagrindinė ir vienintelė priežastis, dėl ko LTOK jau keletą metų negali gauti valstybės lėšų programų finansavimui. Visa kita, ką sako Daina, yra melas. Melas, kuris labai kenkia Lietuvos sportui ir neleidžia atsiskleisti asmenybėms. Įvairūs pertekliniai apribojimai taikomi žmonėms, kurie norėtų būti renkami ar išrinkti į LTOK vykdomuosius ar valdymo organus, neleidžia šiandieniniam LTOK pakilti aukščiau savo interesų lygio.

Tokie LTOK VK ir Generalinės asamblėjos sprendimai palieka vienintelį kelią – teisingumo ieškoti teismuose, šiuo atveju Tarptautiniame sporto arbitražo teisme (CAS). Ar neatrodo keista LTOK veikla, kai per neilgą laiką tai gali būti trečias ieškinys pateiktas prieš LTOK ir svarstomas Tarptautiniame sporto arbitražo teisme? Tikrai nėra gerai ir tai turėtų versti permąstyti savo veiksmus.

– Ar negauta parama paveiks LLAF veiklą ir sportininkus?

– 40 tūkstančių eurų, kuriuos neteisėtai iš vieno Lietuvos sporto flagmanų – lengvosios atletikos federacijos – atėmė partneris LTOK, yra pinigai, kurių lengvajai atletikai tikrai trūksta. Konkrečiu atveju asmeniškai pats federacijai kompensuosiu tą laikiną netektį, tačiau tai – ne sprendimas. Demokratinėje modernioje visuomenėje egzistuoja teisė kalbėti, reikšti savo nuomonę, siūlyti, ginčytis, nesutikti. Šis atvejis pasitarnaus Lietuvos sporto bendruomenės edukacijai bei pozityvių, dirbančių, kompetentingų jėgų stiprinimui. Neabejoju, kad kada nors LTOK taps tokiu, apie kokį svajojo Lietuvos sporto šeima atkurdama jį. Toks, kokį savo idealuose ir aš matau nuo 2000 metų. Gėda dėl situacijos per daugelį metų susidariusios LTOK. Svetimos gėdos nebūna, tai mūsų visų labai didelė gėda.

lengvoji.lt

Alfredo Pliadžio nuotr.

The post Interviu, kurio turėjo nebūti appeared first on LLAF.