Direktoriaus postą pakelta galva palikęs Tolvydas Skalikas ir toliau perduoda patirtį ir žinias treniruodamas jaunimą

Marytė Marcinkevičiūtė

Šiaulių lengvosios atletikos ir sveikatingumo centrui net 37 metus vadovavęs praeityje garsus lengvaatletis dešimtkovininkas Tolvydas Skalikas praėjusių metų rudenį jį paliko. Miesto savivaldybė ir sporto bendruomenė gražiai pagerbė šį gerai dirbusį vadovą.

T. Skalikui paliekant direktoriaus postą, jam buvo dėkojama už atsidavimą, kantrybę ir meilę sportui bei linkima, jog naujasis gyvenimo etapas būtų kupinas prasmingų veiklų, sveikatos ir gražių akimirkų.

Su mėgstama darbu ilgametis direktorius atsisveikino skaudama širdimi: jam vadovaujant šiauliečiai iškovojo pačias gražiausias pergales, dalyvavo olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose.

Lengvosios atletikos ir sveikatingumo centras T. Skalikui buvo antraisiais namais, jo indėlis į jaunųjų atletų ugdymą buvo neįkainojamas, tad kodėl praeityje garsus sportininkas nutarė išeiti?

„Nuo 1988-ųjų balandžio 1-osios buvau paskirtas Lengvosios atletikos VJSM direktoriumi. o nuo 2023-ųjų dirbau pagal terminuotą darbo sutartį.

Artėjant mano pensiniam amžiui, iš anksto su tuo buvau susitaikęs. Sutartis baigėsi praėjusių metų rugsėjo 18 dieną ir savo mėgstamą darbą palikau pakelta galva.

Esu nuoširdžiai dėkingas Šiaulių miesto savivaldybės Sporto skyriui, visiems savo kolegoms už bendradarbiavimą, kartu atliktus prasmingus darbus, supratingumą.

Savo sveikata nesiskundžiu, esu užimtas, apie negalavimus nėra kada ir galvoti. Stengiuosi palaikyti savo sportinę formą.

Nepasakyčiau, kad aktyviai sportuoju, tačiau bent keletą kartų per savaitę nueinu į atletinę salę ir, gerai pasimankštinęs, pasipildau naujomis jėgomis“, – paaiškina T. Skalikas.  

Kaip dabar jaučiatės, kai nereikia anksti rytais skubėti į darbą, koks kitas jūsų gyvenimo etapas, ką nusprendėte veikti?

Savo gyvenimo etapus keičiu ryžtingai: kaip nusprendžiu – taip ir darau. Dabar turiu daugiau laiko šeimai, sau, darbui namuose.

Mėgaujuosi šiuo gyvenimo tempu, tačiau neužmirštu ir trenerio darbo, toliau perteikiu savo žinias jaunajai kartai.

Matyt, gimiau lengvaatlečiu, nes nuo vaikystės iki dabar esu susietas  su šia sporto šaka. Lengvoji atletika man – pati gražiausia ir mieliausia.

Estafetę Šiaulių lengvosios atletikos ir sveikatingumo centre perėmė  konkursą laimėjęs naujasis direktorius 42-ejų Mindaugas Bezaras. Kaip galvojate, ar centro vairas – patikimose rankose?

Su Mindaugu esame pažįstami daugiau nei dešimtmetį, abu kilę nuo Kuršėnų.

Mano kraštietis turi daug žinių ir patirties sporto srityje, dalyvavo rašant ir įgyvendinant įvairius sporto projektus.

Manau, kad centras yra patikimose jauno, energingo, darbštaus, kupino naujų idėjų ir sumanymų direktoriaus rankose.

Jis tikrai sugebės rūpintis nauja augančia sporto talentų karta, kuri mus visus nudžiugins svariomis pergalėmis.  

Iš pradžių vadovavote Šiaulių lengvosios atletikos VJSM, kuri vėliau tapo Lengvosios atletikos ir sveikatingumo centru, čia išaugo olimpietės bėgikės Laima Baikauskaitė, Eglė Balčiūnaitė, Gabija Galvydytė, šuolininkė į aukštį Nelė Žilinskienė, maratonininkai Česlovas Kundrotas, Remalda Kergytė, Rasa Drazdauskaitė, trišuolininkė Dovilė Dzindzaletaitė-Kilty, ieties metikas Edis Matusevičius, šuolininkai į aukštį Urtė ir Juozas Baikščiai, paralimpinis čempionas Mindaugas Bilius, paralimpietis Andrius Skuja. Ar buvo sunku vadovauti mokyklai, didelė  atsakomybė?

2014 -aisiais rugsėjo mėnesį prie mūsų VJSM prisijungė Kūno kultūros mokykla su neįgaliaisiais sportininkais, masiniais renginiais bei tapo Lengvosios atletikos ir sveikatingumo centru.

Komandą papildė Deimantas Jusys – jaunas, energingas treneris, dirbantis su neįgaliaisiais lengvaatlečiais.

Buvo užauginta nauja paralimpiečių karta: čempionas Mindaugas Bilius, paralimpiečiai Andrius Skuja, Jonas Spudis, Eivydė Vainauskaitė, šaulė Raimeda Bučinskytė.

Buvau atsakingas už lengvąją atletiką Šiauliuose. Tai – didelio meistriškumo sportininkai, todėl rūpinausi, kad jiems nenutrūktų finansavimas, turėtų geras sąlygas sportuoti, būtų aprūpinti naujausiu inventoriumi, turėtų geras atsigavimo sąlygas.

Dirbdamas treneriu ir direktoriumi, visada stengiausi perteikti savo įgytas žinias, nuolat motyvuoti, įkvėpti sportininkus siekti rezultatų, pagerinti sportininkų kasdienybę.

Iš trenerių reikalavome, kad jų auklėtiniai pasiektų kuo svaresnių rezultatų. Jie tobulėjo kartu su sportininkais ir užaugo kaip prityrę specialistai.

Atsakomybė buvo didelė, ne ką mažiau ir rūpesčių. Tačiau darbo nebijojau, jis, nors ir buvo sunkus, bet mielas.

Su kolektyvu gerai sugyvenau, iškilusias problemas spręsdavome kartu, tarp mūsų neiškildavo jokių aštresnių konfliktų.    

Pernai lapkričio 21 dieną jums sukako 65-eri, buvote apdovanotas LTOK atminimo prizu. Prisiminkite savo pirmuosius žingsnius, juk jus treniravo dukart olimpinio čempiono Virgilijaus Aleknos treneris Rimantas Kalibatas. Gal jūs iš pradžių irgi mėtėte diską?

Mano sportinė karjera prasidėjo, 1973-iaisiais įkūrus Šiaulių sporto internatą.

Patekau į trenerio Rimanto Kalibato renkamą grupę. 1973-1978–aisiais sportavome Šiauliuose, o 1978–aisiais visa mūsų trenerio grupė išvažiavo į Panevėžį, kur internatinėje sporto mokykloje baigiau vidurinę mokyklą.  

Taip, teko mėtyti diską, stumdyti rutulį, sekėsi ir kitose lengvosios atletikos rungtyse.

Todėl treneris ir nusprendė mane išbandyti dešimtkovėje. Taip ir likau toje rungtyje iki šių dienų, nes jau daug metų esu Lietuvos daugiakovių   rinktinės vyr. treneris.   

Treneris R. Kalibatas visą laiką buvo mano treneris. 1984-aisiais  baigiau  Šiaulių pedagoginį institutą ir buvau pašauktas atlikti karinės  tarnybos.

Didžiąją dalį tarnybos praleidau Vilniuje, kur keliai vėl susiėjo su mano treneriu, pakviestu treniruoti Vilniaus lengvaatlečius.

Lietuvos rinktinėje mane ugdė vilnietis Romanas Pšigočkis, prakaitą teko lieti su įžymiais daugiakovininkais Rimu ir Sigitu Liepinaičiais, Jurdanu Radžiumi, Arūnu Majeru, Vytautu Polikevičiumi.

Sunku ir susitaikyti su mintimi, jog dviejų mano treniruočių draugų – S. Liepinaičio ir V. Polikevičiaus jau nėra tarp gyvųjų, šviesaus atminimo ir abu mano treneriai.  

Suradęs savo rungtį – dešimtkovę, tapote neeiliniu sportininku: triskart gerinote Lietuvos rekordus: 1984-aisiais surinkote 7974 tšk. ir 8042 tšk., o 1985-aisiais – 8047 tšk, buvote pirmasis Lietuvos dešimtkovininkas, viršijęs didmeistrišką 8000 taškų sumą. Ar tie aukšti rezultatai jums užtikrindavo vietą SSRS rinktinėje, o per SSRS čempionatus – kurios nors spalvos medalį?

Mano surinkti 8047 taškai nesuteikė galimybės atstovauti SSRS rinktinei, o tuo pačiu galvoti apie olimpines žaidynes.

Buvau kviečiamas į CSKA klubą, tačiau atsisakiau, nes planavau grįžti į Šiaulius dirbti treneriu.

Savo karjerą baigiau 1986 metais dėl finansavimo stokos. Tuo laikmečiu  buvo tokia politika, kad 24-26 metų sportininkai turėjo pasiekti savo geriausius rezultatus, būti savo karjeros pike, o vyresni „nurašomi” ir nefinansuojami. Pradėjau galvoti apie trenerio darbą.

Tačiau treneriu dirbote dar aktyviai sportuodamas.

Tačiau labai trumpai. Rudenį baigus ŠPI, įsidarbinau dirbti treneriu Lengvosios atletikos sporto mokykloje.

Tačiau lapkričio mėnesį buvau pašauktas atlikti karinės tarnybos ir pusantrų metų oficialiai tarnavau Rygoje.

Kartu teko kareivišką košę valgyti su latvių trišuolio legenda, Europos čempionu Mariu Bružiku.

Iki priesaikos vieną mėnesį buvau karantine Bologojės miestelyje (Rusija), kur 21 dieną vyko mokymai ir, kaip tinkamas tarnybai, buvau išsiųstas į Rygą.  

Tarnybos metu man buvo sudarytos visos sąlygos aktyviai sportuoti – iš Rygos atvažiuodavau į Vilnių ir toliau tęsiau savo karjerą.  

Tačiau kiekvieną mėnesį turėjau prisistatyti Rygos kariuomenės vadams.  Taip traukiniu visą laiką ir važinėjau.

1986-aisiais per SSRS žiemos čempionatą turėjau atstovauti CSKA sporto klubui, tačiau Lietuvos delegacijos vadovas Rimas Lukauskas mane užrašė, kad esu „Nemuno“ draugijos narys.

Čempionate patekau į dešimtuką, tačiau Rygos kariuomenės vadovybę užpykdė tai, jog neatstovavau CSKA ir trims mėnesiams buvau vėl išsiųstas atgal į Bologojės dalinį.  

Ten ir baigėsi mano karinė tarnyba. 

Jau daug metų vadovaujate Lietuvos lengvosios atletikos federacijos daugiakovių (moterų ir vyrų) rinktinėms, ką galite pasakyti apie šiandienos mūsų dešimtkovininkus ir septynkovininkes?

Daugiakovė – labai sunki lengvosios atletikos rungtis, jaunimas į ją nesiveržia, mieliau renkasi vieną rungtį, o ne septynias ar dešimt.

Daugiakovės varžybos vyksta dvi dienas nuo ryto iki vakaro. Jos reikalauja ne tik gero  fizinio, bet ir psichologinio pasirengimo.

Lietuvos rinktinėje esu atsakingas už jaunimą ir suaugusius, o už jaunučius ir jaunius – marijampolietis Gintautas Janušauskas.

Daugiakovių rinktinės vyr. treneriu buvau išrinktas tada, kai Lietuvos lengvosios atletikos federacijos prezidentu tapo Eimantas Skrabulis.

Didesnio meistriškumo suaugusiųjų daugiakovininkų Lietuvoje nėra daug: moterų grupėje išsiskiria Beatričė Juškevičiūtė ir Olivija Vaitaitytė, o vyrų – Edgaras Benkunskas ir Domantas Dobrega.

Lietuvoje stokojama daugiakovės trenerių, jie dirba ir su atskirų rungčių lengvaatlečiais.

Daugiakovės trenerių atlyginimas toks pat, kaip ir tų, kurie dirba su vienos rungties sportininkais.  

Vilnietis Martas Skrabulis pradėjo rūpintis Lietuvos sprinteriais, o ar jūsų planuose nėra minčių to padaryti su dešimtkovininkais, juk pats buvote didelio meistriškumo daugiakovininkas?

Bepigu Martui, kai Lietuvoje yra tiek daug sprinterių, norinčių bėgioti. O daugiakovininkus reikėtų skaičiuoti ant pirštų.

Gal juos ir ugdyčiau, bet pirmiausiai reikia juos turėti. Sportininkus reikia   daug motyvuoti ir juos nuteikti, kad teks specializuotis  ne vienoje rungtyje, o dešimtyje bei varžytis dvi dienas.

Daugiakovininko neparuoši per 3-5 metus, prireikia ir gerų dešimties.  

Šiaulių lengvosios atletikos ir sveikatingumo centre dirbu su rutulio stūmikais ir neįgaliaisiais.

Visas savo jėgas, žinias, patirtį, įgūdžius stengiuosi perteikti savo treniruojamiems atletams, siekiantiems aukštų rezultatų.

Kadangi mėgėjiškai sportuojate, stiprinate savo sveikatą, gal kyla noras  dalyvauti veteranų varžybose?

Kol kas tokio noro neturiu, o ateityje nebent kažkas labai stipriai pasikeistų.

Tada reikėtų sportuoti rimčiau, ne mėgėjiškai ir skirti daugiau laiko. Dešimtkovėje man neblogai sekėsi metimai, tačiau tai buvo jaunystėje.

Dabar viską tektų pradėti iš naujo, o tai būtų sunku prisiversti.

Nėra motyvacijos savo amžiaus grupėse vėl siekti pergalių, gerinti rezultatus. Visą savo dėmesį esu sutelkęs auklėtiniams.

Ar jūsų šeimoje yra daugiau sportininkų?

Ne, kol kas esu vienintelis. Mano pavyzdžiu nepasekė nei trys dukros (viena – iš pirmosios santuokos), nei sūnus, kuris dar nėra sukūręs šeimos.

Nesportuoja ir keturios anūkės, kurioms 14-a, 11-a, 6-eri ir 3-eji.  

The post Direktoriaus postą pakelta galva palikęs Tolvydas Skalikas ir toliau perduoda patirtį ir žinias treniruodamas jaunimą first appeared on Sportas24.