90 metų jubiliejų sutinkantis legendinis Lietuvos lengvaatlečių ugdytojas Medardas Urmulevičius: „Džiaugiuosi, kad gyvenu“  

Marytė Marcinkevičiūtė

Sunku ir patikėti, kad 1958-aisiais baigęs Kūno kultūros institutą ir į Švėkšną sugrįžęs dirbti Medardas Urmulevičius taip išgarsins šį nedidelį Žemaitijos pakraščio miestelį sporto pasaulyje.

Dirbdamas „Saulės“ gimnazijos kūno kultūros mokytoju ir Šilutės sporto mokyklos lengvosios atletikos treneriu per savo 60 metų pedagoginę  karjerą jis išugdė net 11 sporto meistrų, tapusių Lietuvos čempionais ir rekordininkais, taip pat olimpietę Indrę Jakubaitytę.

Zita Ūselytė, Genovaitė Kiūdytė, Viktoras Jucius, Antanas Šertvytis, Ina Pavinkšnytė-Mikulėnienė, Romas Šilingis, Mantas Šaulys, Ramunė Urmulevičiūtė-Žilinskienė. Tai – irgi M. Urmulevičiaus, spalio 6 d. sutinkančio įspūdingą 90 metų jubiliejų, auklėtiniai.

Švėkšnoje išugdytais pajėgiais lengvaatlečiais 1976 metais susidomėjo netgi pagrindinis šios sporto šakos leidinys SSRS žurnalas „Liogkaja atletika“ (lietuviškai „Lengvoji atletika“).

„Tais metais buvo iškilmingai atidarytas Klaipėdos lengvosios atletikos maniežas, į kurį ruošėsi atvažiuoti ir SSRS bėgimo rinktinės treneris bei to žurnalo redaktorius profesorius Aleksandras Boiko.

Prieš atvykstant į uostamiestį, jis panoro aplankyti ir Švėkšną bei žurnale paskleisti mano patirtį, kaip toje kaimo vietovėje man pavyksta išugdyti tiek daug gerų lengvaatlečių.

Su svečiu ėjome per garsųjį mūsų parką ir jam sakau, kad čia – mūsų stadionas, kuriame iš pradžių treniravosi mano auklėtiniai, ir tik vėliau persikėlėme treniruotis į pastatytos naujosios mokyklos priestatą bei stadionėlį.

Profesorius ir sako, kad stadionas gerai, bet tai, ką jūs čia turite – tai auksas. Jis mintyse turėjo mūsų gražųjį parką. 

Klaipėdoje per maniežo atidarymą profesorius ir sako: na, maniežas – tai gerai, bet atsiminkite – bus maniežas,  bet nebus bėgikų“, – pasakoja M. Urmulevičius.       

Jubiliatas – Lietuvos nusipelnęs mokytojas (1974), apdovanotas Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 2-ojo laipsnio medaliu (1995 m.), o 2015 -aisiais Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ nominacija , skirta metų iškiliausiai šio rajono krašto asmenybei.

Pasižymintis gera atmintimi, daug skaitantis, mėgstantis grybauti bei  kiekvieną rytą besimankštinantis ir kasdien po 5 tūkst. žingsnių atliekantis Lietuvos lengvosios atletikos legenda apie savo devynias dešimtis metų sako:

„Metai bėgo, bėgo ir prabėgo, lyg viena akimirka ar viena diena. Norėčiau  bent 20 metų būti jaunesnis ir dienas leisti sporto aikštyne.

Džiaugiuosi, kad gyvenu, džiaugiuosi mūsų  puikiais vaikais, žentais ir marčiomis, anūkais, auklėtiniais.

Pasižiūriu į fotoalbumus, rezultatų suvestines bei dienoraščius ir galiu  pasidžiaugiu, kad  tokiai daugybei mokinių galėjau padėti paįvairinti gyvenimą, siekti savo tikslų, išsiugdyti tvirtus charakterius, pasitikėti savimi, jiems padėjau užaugti.

Dar vairuoju mašiną, nuvažiuoju į stadioną pasižiūrėti įvairių varžybų, domiuosi, kaip  gimnazijoje kūno kultūros mokytoju sekasi dirbti sūnui Audriui. Jo iniciatyva su kolege Dainora Greviene kasmet gimnazijoje metų pabaigoje rengiamos sportinės popietės, kurių metu apdovanojami  geriausių gimnazijos sportininkų dešimtukai.  

Domiuosi Lietuvos  ir pasaulio sportiniais įvykiais, o labiausiai rūpi lietuviai – ir pavieniai, ir komandos.

Pasigendu populiaraus laikraščio „Sportas“, kuris anksčiau puikiai nušviesdavo Lietuvos sportinį gyvenimą ir jį skaitydavau nuo pradžios iki pabaigos“, – teigia M.Urmulevičius.  

Kaip sutiksite savo jubiliejų?, – klausiu M. Urmulevičiaus.

Kukliai, savo šeimos rate. Gausūs sveikinimai jau prasidėjo, užmirštas tikrai nesu, tik turėk sveikatos į juos priiminėti.   

Girdėjau, kad malonią staigmeną man žada pateikti buvę auklėtiniai, kurie į mano vadovaujamą Švėkšnos sporto klubą „Meška“, po ilgų vargų su žmona Zita įkurtą 1995 metais, pasirengę pervesti pinigų gero lygio čiužiniams nupirkti.

Juos padovanosiu savosios „Saulės“ gimnazijos šuolininkams į aukštį, kurių jie neturi.

Jie ypač garsino tada dar buvusią vidurinę mokyklą. Aukšti šuolininkų  rekordai, kurie priklauso Mantui Šauliui (2 m 12 cm) ir mano dukrai Ramunei Urmulevičiūtei (1 m 87 m).    

Esate tikra Švėkšnos legenda, paruošėte ir į gyvenimą išleidote daug garsių sportininkų. Tikriausiai šilutiškių ir klausti nereikia, kur gyvena Medardas Urmulevičius su šeima?

Keičiasi žmonės ir Švėkšnoje. Daug naujų žmonių, o anksčiau visi daug ką žinojo… Bet pažįstamų visoje Lietuvoje turiu labai daug.

Suaugote su Švėkšna, kurioje prabėgo visas jūsų gyvenimas, nors gimėte Kaune ir ten mažai gyvenote. Kokia buvo jūsų vaikystė Švėkšnoje, kurioje nebuvo jokios sporto bazės, tik puikus parkas?

Švėkšna garsėjo senomis gražiomis sportinėmis tradicijomis nuo Smetonos laikų.

Gimnazijoje prieškaryje vykdavo pavasario sporto šventės parke, lengvosios atletikos varžybų programoje buvo net šuolių su kartimi rungtis, o rekordas (3,25 m) priklausė Napoleonui Bernotui, vėliau žymiam kino aktoriui ir režisieriui.

Ta bambukinė kartis buvo naudojama dar man mokantis mokykloje, o vėliau valytojos ją naudojo voratinkliams gaudyti aktų salėje.

Gimnazijoje vykdavo krepšinio, lauko teniso, kvadrato, tinklinio, futbolo  varžybos, o estafetę 4×100 m sportininkai bėgdavo parko alėjoje arba apie gimnaziją.

Mes visi buvome savamoksliai. Mūsų Švėkšnos vidurinėje mokykloje,  kurią baigiau 1954-aisiais, niekas nemokėjo šokinėti trišuoliu, todėl pasiskaičiau, kaip reikia daryti, ir dalyvavau varžybose.

Šokinėjau ir į tolį, mėčiau ietį. Tačiau mane labiausiai domino krepšinis, norėjau gerai išmokti žaisti.

Gyvenome netoli mokyklos aikštelių, ši sporto šaka man buvo didelė pagunda. 

Man dideli autoritetai buvo dabar jau šviesaus atminimo vyresni broliai Algirdas ir Sigitas, su kuriais kartu dienas po pamokų leisdavome senajame parke arba aikštelėse.

Krepšinį ateidavo pažaisti ir jaunas kunigėlis Jeronimas. Jis iš pradžių žiūrėjo, kaip mes žaisdavome, o vieną dieną nusimetė sutaną ir mus nustebino savo apgaulingais prasiveržimais bei taikliais metimais.    

Vyriausias brolis Algirdas, berods, 1946-aisiais dalyvavo Lietuvos moksleivių spartakiadoje ir šokinėjo į aukštį.  

Vidurinysis brolis Sigitas buvo ypač koordinuotas, ne tik gerai žaidė krepšinį, stalo tenisą, šiuo žaidimu uždegė daugelį švėkšniškių, bet ir turėjo labai smagią ranką – jis ietį be treniruočių mėtė daugiau nei 50 metrų.    

Taip įsitraukėme į sportą lyg aukso gyslą būtume atradę. Mūsų tėvas buvo vargonininkas, todėl pykdavo, kad muzikos pamokos mums nebuvo tokios patrauklios kaip sportas.

Krepšinį žaisdavome basi kietai suplūktoje parko aikštelėje. Kiek vėliau, man jau studijuojant KKI ketvirtame kurse, Sigitas netgi subūrė rajono krepšinio komandą, kurioje daugiausiai buvo švėkšniškių.

1957-aisiais Švėkšnos krepšininkai laimėjo aštuonių rajonų atrankos turnyrą ir iškovojo teisę žaisti Lietuvos aukščiausioje lygoje.

Sigitas buvo geriausias komandos žaidėjas, pelnydavo daugiausiai taškų, ypač gerai mėtė iš toli.     

Baigęs mokyklą panorote studijuoti Kūno kultūros institute ir žaisti krepšinį. Kaip sekėsi? 

Ilgai galvojau, kur studijuoti. Patiko ir žurnalistika, turėjau literatūrinių gebėjimų. Tačiau nugalėjo sena meilė – krepšinis.

Sekėsi neblogai, treneris Vincas Sercevičius leido treniruotis su instituto rinktine. Tačiau kiti žaidėjai, atėję iš sporto mokyklų, buvo stipresni,  geriau pasiruošę.

Žaidžiau instituto antroje komandoje, dalyvavome Kauno miesto pirmenybėse. 

Baigęs KKI grįžote į Švėkšną ir pradėjote mokytojauti bei Šilutės sporto mokykloje dirbti lengvosios atletikos treneriu. Kodėl ne krepšinio, kurį studijavote institute ir su juo norėjote susieti savo tolesnį gyvenimą?

Nuo 1958-ųjų pradėjau dirbti „Saulės“ vidurinėje mokykloje, o nuo 1965-ųjų papildomai – ir Šilutės sporto mokykloje.

Mokykloje nebuvo sporto salės, o krepšinį lauke galima žaisti tik nuo pavasario iki rudens.

Štai ir kilo mintis padirbėti su lengvaatlečiais. Juk lengvoji atletika, tai visų sporto šakų karalienė.

Mokyklos krepšininkai buvo tie patys lengvaatlečiai, jie buvo rajono  jaunučių ir jaunių grupių krepšinio  čempionai.

Tačiau  gerą komandą turėti kaime ir laimėti prieš didesnių miestų komandas sunku, o lengvoji atletika – jau individualu.

Mokykloje norinčių bėgioti ir šokinėti buvo daugiau nei tikėjausi. Taip ir prasidėjo mano mokytojo ir lengvosios atletikos trenerio karjera.

Kokie tada buvo jūsų pagrindiniai tikslai ir svajonės, nes Švėkšnoje plėtoti lengvąją atletiką nebuvo jokių sąlygų, tad nuo ko viską pradėjote?

Svajonė buvo gerai dirbti ir stengtis būti priekyje. Bazę kūrėme su mokiniais parke savomis jėgomis: ant parko takų ir sektorių volavome šlaką, šuolių sektorius irgi buvo taip sumintas.

Mokiniai į aukštį, net ir „krūtine“ prisižemindavo ant smėlio ar šiaudais prikimštų maišų.

Turėjome didelį 270 m taką, visus metimo sektorius, bėgimo takų linijas  išsibarstydavome kalkėmis, o jei jų nebūdavo – miltais.

Kurie buvo pirmieji jūsų auklėtiniai, pasiekę viltingų rezultatų ir išgarsinę Švėkšną?

1962-aisiais Voroneže per sąjungines pionierių keturkovės varžybas Lietuvai atstovavusi Zita Ūselytė tapo kaimo mokyklų varžybų nugalėtoja.  

Džiugino ir kiti vieni pirmųjų mano auklėtiniai: daugiakovininkė Birutė Toleikytė, kūrusi ir puikius eilėraščius bei išleidusi kelias knygas, ieties metikas Antanas Šertvytis, barjerininkas ir ieties metikas Kęstutis Matkevičius, trišuolininkas  Albinas Jankevičius, šuolininkė į aukštį Jovita Ūselytė. Tai buvo tik pradžių pradžia.

Reikėtų pažymėti, kad visi laimėjimai buvo pasiekti treniruojantis ne stadione, o parke.

Šuolininkai į aukštį treniravosi dar ir mokyklos aktų salėje. Išstumdydavome suolus, paklodavome čiužinius – ir šuolių sektorius įrengtas.

Tiesa, įsibėgėti nebuvo sąlygų, tik iš keturių penkių žingsnių. Tokiomis sąlygomis Zita Ūselytė „žirklėmis“ peršoko 165 cm, ji net penkis kartus gerino Lietuvos jaunučių ir jaunių Lietuvos rekordus.  

Netrukus apie Švėkšną imta kalbėti, kad tai puikus Lietuvos lengvosios atletikos centras, ugdantis Lietuvos čempionus ir rekordininkus. Atskleiskite savo darbo paslaptis, kaip jums pavyko išugdyti tiek daug talentingų skirtingų rungčių lengvaatlečių?

Paslaptys – sunkus kasdieninis darbas, noras tobulėti, mokymasis iš kitų. Per varžybas ir seminarus daug kalbėdavausi ir diskutuodavau su žinomais Lietuvos lengvosios atletikos treneriais Janu Gadovičiumi, Algimantu Kukšta, Povilu ir Felicija  Karobliais, Aleksandru Kosausku,  Petru Dromantu, buvusiu mokiniu Antanu Šertvyčiu ir kitais.

Kiekvienam savo auklėtiniui rašiau individualius treniruočių planus. Pradėjus sportininkams sparčiai tobulėti, juos reikėjo keisti, koreguoti pagal pasiektus rezultatus.

Iššūkių buvo daug, po treniruočių tekdavo daug naktų praleisti prie treniruočių planų.    

Kai Švėkšna tapo garsi savo lengvaatlečiais, ar nebuvote kalbinamas treniruotis kitų miestų sportininkų, tarkime, tuometės Panevėžio internatinės sporto mokyklos?

Turėjau kvietimų į Panevėžį, Kėdainius, Klaipėdą, Vilnių. Bet siūlomi butai nesugundė keisti savo gimtinės.

Savo grupėje ir žmoną susiradote – šuolininkę į aukštį Zitą Ūselytę. Kiek laiko draugavote ir kada įvyko judviejų vestuvės?

Kaip juokaudamas sakau, jos nesusiradau, ji pati, šeštokė ar septintokė, atėjo į parką ir pradėjo treniruotis mano grupėje.

Buvo bendramintė, o draugauti reikėjo, nes treniruotėse nesipyksi. Po to Zita išvažiavo studijuoti geografiją ir fizinį auklėjimą į Vilniaus pedagoginį institutą.     

Draugavome iki 1969 metų. Ji buvo bebaigianti institutą, mokėsi penktame kurse, gavo paskyrimą į Švėkšną ir sumainėme aukso žiedus.

Grįžusi į gimtinę, Zita pradėjo dirbti kūno kultūros mokytoja „Saulės“ vidurinėje mokykloje.

Ar tiesa, kad jūs nuo devintos klasės iki pat mokyklos baigimo savo namuose auginote ir globojote ieties metikę Indrę Jakubaitytę, kuri dabar sėkmingai dirba trenere?

Ją pamačiau per vienas varžybų, kai atstovavo tuometei Švėkšnos sanatorinei–internatinei mokyklai ir mėtė kamuoliuką.

Talentingą, koordinuotą ir smagią ranką turinčią mergaitę prisišnekinau lankyti treniruotes, į kurias jai tekdavo eiti po 2 km.

Kai Indrė baigė devynias klases, jau negalėjo toliau mokytis ir gyventi toje  mokykloje.

Didelių pastangų dėka su jos direktoriumi pavyko sutarti, jog jai bus leista ten toliau mokytis ir gyventi.

Sanatorinėje mokykloje Zita iki savaitgalio gaudavo maitinimą, o nuo penktadienio tris dienas gyvendavo pas mus.

Prie stalo susėsdavome šešiese ir būdavome viena šeima. Taip tęsėsi vienerius metus, o po to Indrė iš viso perėjo pas mus gyventi ir mūsų šeimoje augo iki pat vidurinės mokyklos baigimo.

Žmona Zita dešimtoje klasėje ją mokė anglų kalbos pagrindų. Jai stengėmės visokeriopai padėti. Indrė ne tik toli mėtė ietį, bet ir sugebėjo baigti Kūno kultūros akademiją, turi magistro diplomą, atstovavo Lietuvai pasaulio ir Europos čempionatuose, dalyvavo Londono olimpinėse žaidynėse.  

Mes dabar ja didžiuojamės, sportininkė pasirinko teisingą gyvenimo kelią ir tapo puikia trenere.

Su Indre iki šių dienų palaikome ypač glaudžius ryšius, ji mus vadina mama ir tėveliu, o mūsų 15-metų anūką – Audriaus sūnų devintoką Mindaugą – moko mesti ietį ir, jei jis atvažiuotų studijuoti į Kauną, norėtų jį treniruoti. 

Daugiau nei 50 jūsų buvusių mokinių baigė Kūno kultūros akademiją ar Vilniaus pedagoginį universitetą, kiti tapo verslininkais, ar jie vėliau ištiesė  pagalbos ranką, ugdant kitas lengvaatlečių kartas?

Su ta pagalba buvo visaip. Prisimenu, 1991-aisiais mano vadovaujama mokyklos keturkovės šešių mergaičių komanda pateko į Baltijos šalių varžybas Bauskėje (Latvija).

Nebuvo su kuo važiuoti, nebuvo transporto, niekas nedavė pinigų, o dalyvauti varžybose norėjosi.  

Autobusu nuvažiavome iki Šiaulių, tačiau iš čia – jokio autobuso į Latviją. Tada mano auklėtinis Kęstutis Matkevičius buvo Šiaulių mėsos kombinato direktorius.

Iš autobusų stoties jam paskambinau, papasakojau susiklosčiusią situaciją  ir pasiprašiau pagalbos.

Po 20 minučių sulaukėme jo atsiųstos „Latvijos“ ir sėkmingai nuvažiavome į varžybas.   

Jau 30 metų Švėkšnos šventės metu vyksta šuolių į aukštį varžybos, kurioms prizus nuo 1995 metų įsteigė Ina Pavinkšnytė-Mikulėnienė, vėliau prisidėjo Mantas Šaulys, Edgaras Rūtelis, Kamilė Ambrozaitė, verslininkai Arūnas ir Vaida Danielkai, Regina ir Rimas Paulauskai.

Visi dalyviai ir teisėjai grįžta su apdovanojimais. Rudenį metikus apdovanoja Indrė Jakubaitytė.

Su sportu savo gyvenimą susiejo ir jūsų žmona Zita, ilgai dirbusi  „Saulės“ gimnazijoje, dukra Ramunė Urmulevčiūtė-Žilinskienė, kuri į aukštį yra peršokusi 187 cm ir dabar yra Vilniaus universiteto Sveikatos ir sporto centro direktorė, docentė, sūnus Audrius, „Saulės‘‘ gimnazijos kūno kultūros mokytojas ir Šilutės sporto mokyklos lengvosios atletikos treneris, tad kai visi susitinkate – džiaugsmas didžiulis?   

Žinoma, juk visi esame mokytojai, prie mūsų dar prisijungė Audriaus dukra Giedrė, kuri dirba mokymų trenere ir moterų vadovių kaučere.

Su vaikais turime labai glaudų ryšį, nebūna dienos, kad su jais nepasikalbėtume telefonu.

Kai visi susitinkame, turime apie ką kalbėtis, diskutuoti. Mūsų pokalbių temos įvairios – nuo žemės iki dangaus.

Visada kartu susirenkame per Šv. Kūčias ir Kalėdas. Per Šv. Velykas dažome daug margučių ir juos ridename, o dabar visi suvažiuos į mano jubiliejų.

Džiaugiamės, kad vaikai mus apdovanojo anūkais, šeima ženkliai pagausėjo. Vaida, Rusnė, Giedrius, Algirdas, Mindaugas – mūsų didelis gyvenimo džiaugsmas.

Jie visi pagal savo pomėgius sportuoja. Turime ir šuolininkų, ir ietininkų, ir laipiotojų į uolas. Visi turi tikslą pavyti ir pralenkti tėvus bei senelius.  

Ar kremtatės, jog nepavyko kažko įgyvendinti? 

Tikriausiai nepavyks atsukti atgal ilgo ir turiningo gyvenimo (šypsosi …).

The post 90 metų jubiliejų sutinkantis legendinis Lietuvos lengvaatlečių ugdytojas Medardas Urmulevičius: „Džiaugiuosi, kad gyvenu“   first appeared on Sportas24.