70 metų jubiliejų sutinkantis Edmundas Liekis: „Matyt, gimiau fizinio ugdymo mokytoju, labai vertinu šią profesiją“

Marytė Marcinkevičiūtė

Lapkričio 24 dieną Vilniaus lopšelio–darželio „Rytas“ ikimokyklinio fizinio ugdymo mokytojas – ekspertas, žinomas įvairių lengvosios atletikos varžybų teisėjas Edmundas Liekis sutinka 70 metų jubiliejų.

„Taip susiklostė mano gyvenimas, jog savo karjerą vidurinėje mokykloje ir trenerio darbe pradėjau nuo vaikų, jais, matyt, ir baigsiu.

Lopšelyje–darželyje „Rytas“ nuo 2023-ųjų rugsėjo puse etato dirbu su 5-6 metų vaikais .

Esu laimingas: darželinukai mane priverčia judėti, sportuoti, netgi pačiūžas užsidėti ir čiuožti. Jaučiuosi jaunatviškas, kupinas jėgų ir noro dirbti.   

Mūsų lopšelis-darželis yra nuostabioje vietoje, beveik miške prie Televizijos bokšto Karoliniškėse. 

Puikiai žinau, jog vaikams fizinis aktyvumas yra be galo svarbus, todėl kuo daugiau laiko stengiamės būti gryname ore – vaikščiojame gražiaisiais Karoliniškių parko takeliais, tenka ir nemažus kalnelius įveikti, Neries krantine.

Matau daug talentingų vaikų, jie tikri žaibai, todėl pasiūlysiu fizinio ugdymo mokytojams ar atskirų sporto šakų treneriams, kad jais susidomėtų. 

Didelis iššūkis vaikams – „Akropolio“ ledo arena, kur vieną kartą per savaitę važiuojame čiuožti. 

Lietuvos greitojo čiuožimo asociacija kelių Vilniaus lopšelių-darželių vaikams sudaro galimybę 45 minutes čiuožti, juos apmoko.   

Pilnoje čiuožykloje kartu su kitais čiuožia ir apie 40 mūsų vaikų. Pavasarį asociacija „Pramogų arenoje“ jiems organizuoja varžybas.

Gegužę vykstame varžytis į Varėną, kur vyksta sezono uždarymo šventė“, – pasakoja E. Liekis.        

Kokia nuotaika pasitinkate 70-metį, kaip jį minėsite?

Nežinau, ar tai ypatinga šventė – metai kaip paukščiai skrieja labai greitai, jų nesustabdysi.

Tačiau širdis vis dar negali patikėti, kad man jau visos septynios dešimtys. 

Draugai šypsodamiesi sako, kad pasižiūrėčiau į savo pasą, jis tikrai nemeluoja.

Nugyvenau jau nemažai, džiaugiuosi, jog jėgos manęs neapleidžia ir galiu dirbti, jaustis laimingu.   

Nors neatrodau kaip jaunystėje, bet jaučiuosi lygiai taip pat, kaip man buvo 60 ar 50, mėgaujuosi gyvenimu.

Jubiliejų švęsiu savo artimųjų būryje. Džiaugiuosi, kad visi esame sveiki, gyvename Lietuvoje. 

Tad skaičius 70 nėra labai baisus?

Dar netolimoje praeityje žmogus, sulaukęs 50 metų, jau buvo vadinamas senu, gi šiandieną nemažai 70-mečių yra fiziškai aktyvūs ir dirba.

Metams bėgant, senatvės ribos tolsta, tą jaučiu ir aš. Todėl skaičių 70 vadinčiau ne žiauriu, o gražiu.

Reikia tik dėkoti Dievui, jog sveikam pavyko sulaukti tokio amžiaus. Norisi ir daugiau metų nugyventi, pamatyti užaugusius savo penkis anūkus, džiaugtis gyvenimu, nesulaukti karo.      

Pagal zodiaką esate Šaulys. Šis ženklas kuris simbolizuoja skverbimąsi aukštyn, troškimą judėti, keliauti, ieškoti nepatirtų įspūdžių, naujovių, išbandyti galimybes, kurios lyg ir nebuvo prigimties duotos. Ar zodiako ženklas atitinka jūsų charakterį, gyvenimo būdą?

Gimiau Šaulio ženklo pradžioje (nuo lapkričio 22 d. iki gruodžio 21 d.) prie Skorpiono ženklo likučių (spalio 24 − lapkričio 21 d.).

Šaulio ženklas šiek tiek  atitinka mano charakterį ir gyvenimo būdą.  Tikrai stengiuosi judėti, keliauti, nors tam pasiruošti nėra lengva, prireikia laiko, kol prisiverčiu save išsijudinti.

O kai įsivažiuoju – sunku sustoti. Tačiau nepatirtų įspūdžių tikrai neieškau – esu pastovus ir tai liudija mano daugiau nei 30 metų, praleistų Žemynos gimnazijoje.

Gimėte Varlaukyje, Jurbarko rajone. Kokie ryškiausi atsiminimai liko iš vaikystės ir jaunystės?

Tada Varlaukis buvo Skaudvilės rajone, kuris vėliau buvo prijungtas prie Jurbarko rajono.

Varlaukyje gyvenau labai trumpai, tėvai persikėlė gyventi į Švėkšną Šilutės rajone, kur pradėjau lankyti pirmą klasę.

Nuo trečios klasės mokykloje du-tris kartus per savaitę lankiau kraštotyros būrelį, domėjausi archeologija.

Garsusis kūno kultūros mokytojas ir lengvosios atletikos treneris Medardas Urmulevičius mane sudomino lengvąją atletika.

Jo pratybas pradėjau lankyti nuo ketvirtosios klasės. Treniravomės gražiajame Švėkšnos parke, bandžiau įvairias rungtis.

Tame pačiame parke buvo ir vidurinė mokykla. Parke buvo įrengtos tinklinio, krepšinio aikštelės, bėgimo takai, su mokytoju patys pasidarėme šuolių į tolį sektorių.

Tempėme smėlį, molį, lyginome, plūkėme, volavome. Rimtai sportavau iki dešimtos klasės, kai nuskriejau 6 m 60 cm.

Prisimenu, per vienas varžybas man netgi buvo per trumas sektorius, vos iš jo neiššokau. 

Vienuoliktoje klasėje pagrindinį dėmesį sutelkiau mokslui, nes galvojau apie studijas aukštojoje mokykloje.

Pasirinkote Kūno kultūros institutą. Kas turėjo įtakos šitam sprendimui?

Mokykloje gerai sekėsi istorija, norėjau ją studijuoti, dėdė buvo istorikas. Draugas kalbino rinktis  teisę.

Tačiau buvau sužavėtas trenerio Medardo Urmulevičiaus darbu, kaip jis atsidavusiai, nuoširdžiai dirbo su mumis.

Tai mane įkvėpė sekti jo pavyzdžiu. Tačiau pirmu bandymu man nepavyko įstoti į Kūno kultūros institutą, buvau priimtas kandidatu.

Bijodamas, kad nebūčiau pašauktas į sovietinę kariuomenę, įstojau į tuometę Kauno 23-iąją profesinę technikos mokyklą, kurioje buvo ruošiami ir kino mechanikai.

Ten mokiausi vienerius metus. Priklausiau „Darbo rezervų“ draugijai ir treniravausi pas Vincą Bieliūną, per vienas varžybų į tolį nušokau 7 m 2 cm.     

Mokyklą baigiau vien penketais, gavau raudoną diplomą, vėl galėjau stoti į KKI ir įstojau.

Institute 1976-1980-aisiais treniravausi pas žinomą Lietuvos trišuolininką ir trenerį Valentiną Butkų.

Antrame kurse į tolį pavyko nušokti 7 m 20 cm, tapau Lietuvos jaunimo čempionu.

Tačiau Lietuvos suaugusiųjų čempionato medalių neturiu. Nebuvau tarp pačių stipriausiųjų Lietuvos šuolininkų į tolį ar trišuolininkų.

Tačiau per „Nemuno“ draugijos pirmenybes esu nugalėjęs tų rungčių Lietuvos lyderius Joną Sabą ir Albiną Kenešį, kurie šokinėjo po 7 m 50 cm,  bei tapęs čempionu.

Baigiant KKI, baigėsi ir mano karjera.

Vieną karjerą baigėte ir pradėjote kitą – gavote paskyrimą dirbti Vilniaus „Žalgirio“ lengvosios atletikos sporto mokyklos mokymo dalies vedėju. Koks buvo debiutas?

Kadangi buvau lengvaatletis, todėl pirmasis blynas neprisvilo. Mokykloje dirbau penkerius metus, gerai sutariau su direktore Aldona Bušmiene.  

Buvau ir „Žalgirio“ draugijos lengvosios atletikos vyriausiais treneris (1985–1991 m.).

Antraeilėse sporto metodininko pareigose dar teko padirbėti ir Lietuvos ryšių ministerijos autobazėje.  

1983-aisiais pavyko suburti gerą ryšininkų lengvaatlečių komandą, kuri Estijoje laimėjo Pabaltijo ryšininkų spartakiados varžybas.

Mums buvo sudarytos puikios sąlygos ruoštis varžyboms, netgi turėjome  dviejų savaičių treniruočių stovyklą.    

Jus žinome ir kaip įvairių tarptautinių bei respublikinių varžybų vyriausiąjį  teisėją, kada pradėjote teisėjauti?

Studijuojant Kūno kultūros institute treneris Valentinas Butkus prikalbino teisėjauti šuolių į tolį varžyboms. Nuo tada viskas ir prasidėjo.   

Nuo 1982-ųjų jau būdavau  įvairių varžybų vyr. teisėjas. Dirbdamas „Žalgirio“ lengvosios atletikos sporto mokykloje per varžybas buvau nuolatiniu starteriu, dirbau kituose baruose. 

Iki 1990-ųjų per „Žalgirio“ ir „Nemuno“ draugijų, Lietuvos studentų čempionatus, F. Karoblienės taurės varžybas būdavau vyriausiasis teisėjas.

Teisėjauti pradėjo kviesti ir Lietuvos lengvosios atletikos federacija, teisėjaudavau jų čempionatuose, taurės ir kitose varžybose.

Per vienas Pasaulio lietuvių žaidynes buvau varžybų vyr. teisėjo pavaduotojas.

2005 metais teisėjavau Europos jaunimo iki 19 metų, o 2009-aisiais – Europos iki 23 metų lengvosios atletikos čempionatuose Kaune.

Paskutinį kartą varžybų vyr. teisėju buvau 2019-aisiais per Vilniaus lengvosios atletikos žiemos pirmenybes.

Dirbant sporto mokykloje man nebuvo sunku surinkti kvalifikuotą teisėjų komandą ir jai vadovauti varžybose. Kai iš to darbo išėjau, suburti gerą  arbitrą komandą jau buvo sudėtinga.

Dabar retkarčiais pateisėjauju žemesnio rango renginiuose – Vilniaus gimnazistų žaidynėse, kitose Lietuvoje vykstančiose varžybose.       

Daug metų ir energijos atidavėte fizinio ugdymo mokytojo-eksperto darbui Vilniaus Žemynos gimnazijoje, kurioje dirbote nuo 1991-ųjų iki 2023-iųjų. Kas įsiminė?

Fizinio ugdymo mokytoju, matyt, gimiau, labai vertinu šią profesiją. Žemynos gimnazijoje (iki 1998 metų buvo 59-oji vidurinė mokykla)  prabėgo pagrindiniai mano gyvenimo metai.

Pirmaisiais metais, trūkstant vieno fizinio ugdymo mokytojo, tris mėnesius netgi teko dirbti nuo 8 val. iki 19 val. 

Krūvis buvo didžiulis, tačiau buvau jaunas, įveikiau visus sunkumus.  

Žemynos gimnazijoje buvo puikus mokytojų kolektyvas, kuris daug padėjo ir sportininkams, dirbo penki-šeši aukštos kvalifikacijos fizinio ugdymo mokytojai.

Sportą suprato ir palaikė tuometis 59-osios vidurinės mokyklos direktorius Algimantas Šventickas (1987–2003 m.), o vėliau jį pakeitusi Žemynos gimnazijos direktorė Rūta Krasauskienė (2003–2020 m.).

Turėjome neblogą sporto bazę, kai ką patys įsirengėme savo rankomis. Mokiniai labai norėjo kilnoti štangą, todėl rūsyje įsirengėme treniruoklių salytę, kurioje štangą galėjo kilnoti iki 10 vaikinų.    

Subūriau lengvosios atletikos būrelį, kurį treniravau du kartus per savaitę. Gabesnius mokinius, kurie buvo greiti, šoklūs, stiprūs, atiduodavau sporto mokyklų treneriams, kurie juos ugdė toliau.

Organizuodavome daug gimnazijos varžybų, jose dalyvaudavome ir kituose miestuose.

Vakarais nuo 19 val. organizuodavome tarpklasines varžybas. 1996-aisiais įgijau metodininko kvalifikaciją, o 2011-aisiais – eksperto.

Kodėl jaunimas, baigęs gimnazijas, yra fiziškai silpnas? 

Tai – nemaža problema. Iki 2021-ųjų fizinio ugdymo pamokos 7-12 klasių mokiniams vykdavo atskirai mergaitėms ir berniukams, o nuo 2021 metų vienas mokytojas pradėjo dirbti su visa klase.

Per pamoką mokytojui reikia dirbti su 30 mergaičių ir berniukų, plius dar yra įtraukusis ugdymas.

Fizinio ugdymo mokytojas nespėja sukontroliuoti, kad kiekvienas mokinys pratimus atliktų stropiai ir taisyklingai.

Todėl nieko nuostabaus, jog jaunuolis, baigęs vidurinę mokyklą ir besiruošiantis karinei tarnybai, nepaneša šautuvo, kuprinės, sunkiai bėga, neprisitraukia prie skersinio.  

Vis dar pasitaiko mokinių, kurie stengiasi sau pasidaryti laisvą grafiką ir iš viso nelanko fizinio ugdymo pamokų.

Labai supaprastintos pamokų bendrosios programos, jos abstrakčios ir nekonkrečios, nebeliko kadaise buvusių normatyvų.

Fizinio parengimo testai dabar nėra vertinami pažymiais, o tik parodo, ar mokinys pasiekė asmeninę pažangą.

Žemynos gimnazijoje išaugo daug puikių sportininkų, kuriais labiausiai didžiavotės?

Gimnaziją baigė du olimpiečiai – šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė ir plaukikė Kotryna Teterevkova.

Jos neatsisakydavo atstovauti gimnazijai ir kitų sporto šakų varžybose: Kotryna – kroso bėgimo, o Airinė – estafečių bei krepšinio.

Didžiavomės krepšininkais Deividu Sirvydžiu ir Ąžuolu Tubeliu, disko metiku Tautvydu Kieru, kuris būdamas 20 metų išvyko studijuoti į JAV ir tapo pajėgiu amerikietiškojo futbolo žaidėju, lengvaatlete Živile Šikšnelyte. 

Ko dar nespėjote padaryti savo gyvenime, kokių dar turite tikslų?

Norėčiau šiuolaikiškiau susitvarkyti prie Rūdininkų poligono esantį savo sodą, kuris man yra geriausias poilsis, padėti dukrai Aurelijai ir sūnui Povilui užauginti savo vaikus, o mano anūkus Mindaugą, Modestą, Leonardą bei dvynukus Liną ir Viją.

Didelis džiaugsmas, kad visi gyvename Lietuvoje, nesame išsibarstę po pasaulį.

Koks jausmas, tapus seneliu?

Keistas. Man atrodo, kad dar nesu toks senas, o į mane anūkai kreipiasi:  „Seneli, seneli“.

Ko sau palinkėtumėte žengdamas į aštuntą dešimtmetį?

Pirmiausiai – kad visi būtume sveiki.    

The post 70 metų jubiliejų sutinkantis Edmundas Liekis: „Matyt, gimiau fizinio ugdymo mokytoju, labai vertinu šią profesiją“ first appeared on Sportas24.