60-metį sutinkančio trenerio Kęstučio Jezepčiko svajonės nesikeičia – išugdyti ne tik puikius sportininkus, bet ir asmenybes

Marytė Marcinkevičiūtė

Rugsėjo 6 dieną Druskininkų sporto centro lengvosios atletikos treneriui, po 2008 metų Pekino olimpinių žaidynių du olimpinius ciklus Lietuvos lengvosios atletikos rinktinei vadovavusiam Kęstučiui Jezepčikui sukanka 60 metų.   

Jubiliatas praeityje buvo puikus sportinio ėjimo meistras: septyniskart Lietuvos čempionas 30 km (1988, 1990) ir 50 km (1987, 1988, 1990–1992) distancijose, 1991-aisiais pasiekė šalies 50 km ėjimo plentu rekordą (3 val. 51 min 39 sek.), kuris gyvavo net iki 2007-ųjų. Jis beveik 10 metų (1984–1993) atstovavo Lietuvos rinktinei.

Su sportiniu ėjimu jubiliatas nesiskiria ir dabar. Atsisveikinęs su didžiuoju sportu, K.Jezepčikas grįžo į gimtinę ir dirba Druskininkų sporto centre lengvosios atletikos treneriu.

Kai jubiliato paklausiau, ar jis, sulaukęs jubiliejaus, dar turi svajonių, kurias norėtų įgyvendinti, visada geranoriškai  nusiteikęs druskininkietis atsakė: „Svajonės išlieka panašios kaip ir anksčiau – perteikti savo sukauptas žinias ir patirtį jaunajai kartai, išugdyti ne tik puikius sportininkus bet ir asmenybes.

Kad visi aplinkui būtų sveiki ir daugiau laiko praleistų sportuodami.  Taip pat svajoju, kad Lietuvoje nebeliktų susiskaldymo sporto bendruomenėje ir įsivyrautų taika, visiems kartu  siekiant bendrų tikslų“.

K. Jezepčikas negali pasakyti, ar patys gražiausi jo karjeros metai jau praeityje, ar dar tik laukia ateityje.

„Gyvenimas įdomus. Veiklos daug, planų irgi. Mano visas gyvenimas yra sportas, darbas – treniruotės, laisvalaikis – golfas.

Visi draugai – sporto žmonės, rėmėjai – buvę sportininkai. Nesigailiu savo pasirinkimo, neįsivaizduoju savęs sėdinčio kabinete nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro.

Trenerio darbas yra labai kūrybingas, į vaiką įdėtos pastangos duoda rezultatą – 80 proc. jaunųjų sportininkų pateisina lūkesčius.

Tai džiugina. Manau, kad su sportu bus viskas gerai, ateina nauja karta, kuri supranta, kad kūno kultūra ir sportas yra sveikata“, – mintimis dalijasi K. Jezepčikas.

Rugsėjo 6 d. sutinkante savo 60-ąjį gimtadienį. Ar jis kuo nors skirsis nuo ankstesniųjų? Kaip vertinate tas šešias dešimtis, kurios prabėgo sporte?

Artėjant gimimo dienai, susimąstau, jog nieko nekeisčiau, rinkčiausi tokį patį kelią. Sportas man visą gyvenimą buvo laisvalaikio praleidimas, mėgstamiausia veikla ir darbas.

Per visus metus buvo daug patirčių, jos leido pamatyti pasaulį įvairiausiomis spalvomis, pažinti labai daug įdomių asmenybių, išmokti skirtingų pamokų – visi šie dalykai suformavo mane kaip asmenybę.

Kalbant apie gimimo dieną, tai didžiausias noras ją sutikti su artimaisiais žmonėmis – šeima ir draugais.

Esate cikrinis dzūkas, gimėte ir augote Krokšlyje (Varėnos rajone), o dabar gyvenate Druskininkuose. Kuo jums taip svarbi Dzūkija? Juk galėjote pasilikti ir Panevėžyje, kur septynerius metus mokėtės internatinėje sporto mokykloje, po to tapote vilniečiu – studijavote Vilniaus pedagoginiame institute, kurį baigėte 1989-aisiais.

Kaip ir visi paukščiai, taip ir žmonės – nori sugrįžti į gimtuosius kraštus. Mane visuomet traukė gimtieji miškai.

Per 35 metus, gyvendamas Druskininkuose, susikūriau puikią socialinę aplinką, didžioji bendruomenės dalis mieste man puikiai pažįstama.

Ir apkeliavau daug skirtingų pasaulio kraštų, suprantu, kad geresnės vietos už Druskininkus realizuoti savo svajones nerasiu.

Kas ką atradote: sportinis ėjimas jus, ar jūs sportinį ėjimą?

Viskas prasidėjo nuo to, kad mūsų šeimoje sportas buvo labai populiarus. Dauguma mano vyresnių brolių žaisdavo futbolą, o kaime kitų sporto šakų nebuvo.

Kai lankiau antrą klasę, brolis Jonas studijavo Kūno kultūros institute ir parveždavo daug sporto idėjų.

Žiūrėdavome įvairias sporto transliacijas, daugiausia futbolą. Man būnant penktoje klasėje, Jonas subūrė penkis kaimo berniukus ir pradėjome lengvosios atletikos pratybas.

Brolis mums palikdavo treniruočių planus, o grįžęs savaitgaliais patikrindavo, kaip mes treniruojamės. Tad pradžia buvo daugiau savarankiška.

Vėliau brolis atliko praktiką Panevėžio sporto mokykloje-internate ir, matydamas, jog mėgstu sportuoti, pagalvojo, jog man reikėtų pabandyti ten mokytis.

1978-aisiais kaime gyvenau tik su tėčiu, nes mama mirė man lankant antrą klasę.

Brolio paskatintas, į Panevėžio internatinę sporto mokyklą važiavau su mintimi, kad būsiu bėgikas.

Patekau į trenerio Vido Detenio grupę, joje praleidau septynerius metus. Sportinis ėjimas mano gyvenime atsirado gal po metų per Aukštaitijos taurės varžybas.

Pabandžiau tą rungtį, man neblogai sekėsi, berods, tapau prizininku. Kuo toliau, tuo labiau ėmė patikti sportinis ėjimas. 

Tačiau internatinėje sporto mokykloje, kurioje mokėsi talentingi vaikai iš visos Lietuvos, nebuvo ypatingai akcentuojami rezultatai.

Savo treneriui esu dėkingas už tai, jog jis neskubėjo manęs specializuoti šioje rungtyje, o daugiau ruošė fiziškai.

Iš karto baigus mokyklą įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą ir jau treniravausi pas ėjimo trenerį Alvidą Baltaduonį.

Patekau į Lietuvos rinktinę, sportavau su aukštesnio lygio sportininkais. Daug dirbant, pradėjo kilti rezultatai.

Tai mane dar labiau motyvuodavo, kol pradėjau dominuoti 50 km kilometrų distancijoje, kurioje pasiekiau Lietuvos rekordą.

Ar nesvajojote apie dalyvavimą Barselonos olimpinėse žaidynėse?

Normatyvą į 1992 metų Barselonos olimpines žaidynes buvau įvykdęs 1991-aisiais, kai pagerinau Lietuvos rekordą.

Bet dėl tuo metu vyraujančių aktualijų, iki pačių olimpinių žaidynių nebuvo aiškus Lietuvos sportininkų likimas ir galimybė atstovauti savo nepriklausomai šaliai olimpiadoje.

Pasiruošimas olimpiniam sezonui buvo sudėtingas bei komplikuotas dėl sveikatos problemų ir tai lėmė tuometinės LLAF sprendimą.

Į vienintelę savo olimpiadą nenuvažiavau. Dabar pažvelgus į praeitį, šiek tiek gaila dėl tų taip nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių.

Tiek į Barselonos, tiek į Atlantos olimpines žaidynes mano pasiektų rezultatų būtų pakakę, norint jose dalyvauti.  

Ar tuo metu buvo didelė konkurencija tarp Lietuvos ėjikų, su kuo labiausiai tekdavo pakovoti dėl šalies čempiono titulo?

Mano aktyvios karjeros laikais konkurencija buvo kur kas didesnė nei šiuo metu.

Tai buvo laikoma didžiausia konkurencija Lietuvos istorijoje. Tuo metu dar sportavo vyresnės kartos sportininkai – Valdas Kazlauskas, Antanas Grigaliūnas, Valdas Marčiauskas, kiti.

Mano kartai bei jaunesniems sportininkams broliams Arvydui ir Sigitui Vainauskams, Ryčiui Arbačiauskui, Robertui Kaseliui, Audriui Olisevičiui, Viktorui Meškauskui, kitiems buvo sunku tapti Lietuvos čempionais.

Mat prie starto linijos stodavo daugiau nei 10 tarptautinės klasės ir sporto meistrų.

Man geriau sekdavosi ilgesnės distancijos, o 20 km ir trumpesnes laimėdavo kiti.

1989-aisiais pradėjote dirbti lengvosios atletikos treneriu. Ar nenusivylėte savo pirmaisiais metais, nes į ėjimą jaunimas nelabai veržiasi?

Tais laikais karjeros galimybės šioje srityje buvo puikios. Vaikai buvo ištroškę žinių, naujų patirčių, visus motyvavo išvykos į varžybas, o kelionės į tarptautinius renginius buvo lyg svajonių išsipildymas.

Nereikėtų užmiršti, kad tai buvo laikai prieš atsirandant kompiuteriniams žaidimams, internetui, mobiliesiems telefonams.  

Vaikams trūko veiklų, pramogų, daugelis rinkdavosi skirtingus būrelius, sportus, kad užpildytų laisvą laiką po mokyklos.

Pasibaigus asmeninei karjerai, liko daug pažinčių skirtingose Lietuvos, pasaulio vietose, visi dalinomės patirtimi, kviesdavome vieni kitus į organizuojamas varžybas, todėl nusivylimo tikrai nebuvo.

Nuo 1992 metų Druskininkuose rengiate vienas gražiausių Lietuvoje tarptautines sportinio ėjimo varžybas, kurios tapo tradicinėmis. Kas jums padeda jas organizuoti, kokios pirmo ryškumo žvaigždės jose yra dalyvavusios?

Šiemet rugsėjo 13 dieną kartu su Druskininkų sporto centru ir Lietuvos Lengvosios atletikos federacija organizuosiu jau 33-iąsias tarptautines Druskininkų sportinio ėjimo varžybas ir Lietuvos 10 km čempionatą.

Varžybų istorija jau ilga, jos vyko įvairiose trasose, o pastaraisiais metais   kovojama sertifikuotoje trasoje – prie Druskininkų sporto centro.

Varžybose dalyvauja  ne tik geriausi Lietuvos ir kaimyninių šalių sportininkai,  bet ir kitų pasaulio šalių ėjikai.

Patys tituluočiausi ėjikai, kurie yra dalyvavę mūsų varžybose – Sidnėjaus olimpinis vicečempionas 50 km distancijoje latvis Aigaras Fadejevas, Atlantos, Sidnėjaus ir Atėnų olimpinis čempionas lenkas Robertas Korzeniowskis.

Su gilu liūdesiu sutikome žinią, kad 2024 metais gruodžio 17 dieną Aigaras iškeliavo į amžinybę, jam tebuvo 48-eri. 

Jums nepavyko tapti olimpiečiu, bet išugdėte Rio de Žaneiro žaidynių dalyvį Marių Šavelskį. Gal tikitės išugdyti dar tokio didelio meistriškumo ėjiką?

Marius tikrai vienas geriausių mano auklėtinių. Pasiekėme labai daug, tačiau be jo turėjau ir kitų puikių sportininkų.

Vienas jų – Vilius Mikelionis, su kuriuo 2009-aisiais keliavome į pasaulio čempionatą Berlyne, Europos ir Pasaulio taurės varžybas.

O ateities keliai nežinomi. Jeigu turėčiau galimybę dar kartą dirbti su tokiu talentingu atletu, tikrai ryžčiausi šiai kelionei.

Po 2008 metų Pekino olimpinių žaidynių du olimpinius ciklus dirbote Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės vyriausiuoju treneriu, dalyvavote Londono ir Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose Berlyne, Tegu, Maskvoje, Pekine. Ar tai buvo jūsų darbinės veiklos viršūnė, kaip ją vertinate?

Jau nuo 2000 -ųjų aktyviai dalyvauju Lietuvos lengvosios atletikos federacijos veikloje.

Nesakyčiau, kad buvo netikėta, kai po 2008 metų Pekino olimpinių žaidynių gavau LLAF prezidento Eimanto Skrabulio pasiūlymą tapti rinktinės vyriausiu treneriu.

Darbas įdomus – reikėjo perprasti visą Lietuvos sporto sistemą, kurią maniau, kad gerai pažįstu.

Su iššūkiais sekėsi tvarkytis gerai, tačiau Lietuva, kaip visuomet, labai troško medalių.

Aštuonerius metus – du olimpinius ciklus – buvau vyriausiasis treneris, tuo metu, kaip žinoma, medalis jau buvo iškovotas, bet mes apie jį sužinojome tik prabėgus dar penkeriems metams. 2012 -aisiais Austra Skujytė buvo penkta Londone, bet trečiosios vietos medalis įteiktas jai daug vėliau.

O Virgilijaus Aleknos karjera jau ėjo į pabaigą ir mes tuo metu akcentavome, jog turime žmonių, kurie patenka į geriausiųjų dvyliktukus ir jų medalių turėjome palaukti.  

Jau daug metų dirbate Druskininkų sporto centre, 1994 metais įkūrėte Druskininkų ėjikų klubą, kaip dabar sekasi, ko daugiau jūsų trenerio karjeroje – džiaugsmo ar nusivylimo?

Dirbu jau 31metus, per šį laiką jau ne vieną kartą išleidau. Visos patirtys buvo skirtingos, įdomios.

Anksčiau vaikus motyvavo užsienio kelionės, o dabar stimulai jau kiti. Visada malonu sutikti auklėtinius, prisiminti senus laikus, o maloniausia – kai į treniruotes buvę auklėtiniai atveda sportuoti savo atžalas.

Taigi vyksta nenutrūkstamas procesas. Tik šiuo metu mano treniruojami sportininkai ne vien ėjikai, yra kitų lengvosios atletikos rungčių atstovai, tampantys Lietuvos čempionato prizininkais.

Taigi iššūkiai niekad nesibaigia, o procesas tik džiugina.

Atsisveikinęs su didžiuoju sportu, likote aktyvus: žaidėte krepšinį, po to – tenisą, dabar – golfą. Ar ir dabar nemažinate savo apsukų?

Praleidus tiek metų profesionaliame sporte, sunku visiškai atsiskirti nuo sporto ir aktyvaus laisvalaikio.

Bėgant metams prisitaikau prie fizinių galimybių. Šiuo metu aktyviai leidžiu laiką golfo aikštynuose, dalyvauju varžybose ir labai tikiuosi, kad tai paskutinioji sporto šaka, nebent jau galimybės leis užsiimti tik šachmatais. 

Ar šeimoje este vienintelis toks aktyvus sportininkas, gal jūsų pavyzdžiu pasekė vaikai Domas, Eglė, Ieva, gal sporto keliu bando eiti anūkai?

Trys atžalos vaikystėje aktyviai sportavo, vyriausias sūnus žaidė krepšinį, dukros užsiėmė sportiniu ėjimu, ne kartą yra tapusios Lietuvos čempionėmis.

Tačiau galiausiai pasuko skirtingais karjeros keliais, bet sportas ir toliau yra neatsiejama jų gyvenimo dalis.

Pas mus šeimoje sportas yra tiesiog neatsiejamas per Kūčių vakarą – pagal tradiciją su šeima bėgame krosą, o tik tuomet sėdame prie stalo.

The post 60-metį sutinkančio trenerio Kęstučio Jezepčiko svajonės nesikeičia – išugdyti ne tik puikius sportininkus, bet ir asmenybes first appeared on Sportas24.