Vėjas sužaidė šunybę: Kuršių marių regatos nugalėtojai – tie, kurie žinojo, kada stabdyti
Silpnas vėjas nutraukė paskutinį Kuršių marių regatos etapą. Pergales pasidalino tie, kurie savo pranašumą įrodė dar iki lemiamos dienos. Tokia navigacijos lote
Šaltas, vėsus, bet kupinas vilties vėjas – taip dažniausiai prasideda didžiosios regatos. Ir taip dažniausiai baigiasi... na, ne visada taip, kaip tikėtasi. Šiemet Kuršių marių regatos finalas virto tikra dramos virtuve krante, kur lemtingus sprendimus diktavo ne burių įtempimas, o gamtos kaprizai. Kai dangus pasidengia pilkais debesimis, o vėjas tampa vos juntamu dvelksmu, net ir stipriausia jachta tampa bejėgė. Toks likimas ištiko ir šiųmetinę „Kuršių marių regatą“ – paskutinysis, lemiamas „Neringos“ etapas buvo nutrauktas. Ir viskas dėl to paties – menko, nepastovaus vėjo. Navigacijos loterija ant vandens Galima sakyti, kad šiemet „Kuršių marių regatos“ nugalėtojai buvo „užsitikrinti“ dar iki paskutiniojo etapo. Kai gamta nusprendžia, kad tinkamiausias laikas parodyti savo jėgą – tai ne jachtininkų, o meteorologų darbas, tenka pripažinti, kad didžioji dalis laimėtojų paaiškėjo ne ant vandens, o ant kranto. Juk kaip gali kovoti, kai tavo pagrindinis „variklis“ – vėjas – tiesiog atsisako bendradarbiauti? Tai tarsi krepšinio rungtynės, kuriose arbitrai nutraukia žaidimą likus kelioms sekundėms iki finalinės sirenos, nes aikštelėje pasirodė nevaldomas pūga. Tokia situacija – ne naujiena buriavimo pasaulyje. Tai elementarus navigacijos žaidimas, kuriame sėkmė ir gebėjimas prisitaikyti kartais būna svarbesni nei tobula technika ar įgulos sinchronizacija. Šiemet tiesiog gamta nusprendė sužaisti itin „šunybę“ su sportininkais, palikdama juos be galimybės įrodyti savo pranašumą lemiamame etape. Laimėtojai – tie, kurie buvo priekyje Taigi, kas gi pasipuošė nugalėtojų laurais? Pagal galiojančias taisykles, kai etapas nutraukiamas, galioja ankstesnių etapų rezultatai. Ir tiesą sakant, tai yra visiškai logiška. Juk komandos visą savaitę ar kelias dienas plušo, demonstravo jėgą ir sumanųjį buriavimą, kad užimtų aukščiausias pozicijas. Negalima tiesiog taip paprastai visko panaikinti dėl vienos dienos gamtos neprognozuojamumo. Didžiųjų jachtų įskaitos taurę šiemet iškovojo jachta „Arabela-Citadele“ su kapitonu Raimondu Šiugždiniu. Tai reiškia, kad jie pademonstravo nuoseklumą ir aukščiausią meistriškumą visuose etapuose, kurie buvo įvykę iki „Neringos“ etapo nutraukimo. Sportinių jachtų įskaitoje triumfavo „Mojito“ jachta, vadovaujama kapitono Juozo Gordevičiaus. O kruizinių jachtų grupėje geriausiai pasirodė „La Calma“ su kapitonu... ( šaltinis nenurodo kapitono vardo, bet tai netrukdo suprasti bendrą situaciją ). Tai yra tie žmonės ir jų komandos, kurie sugebėjo įrodyti, kad jie yra stipriausi. Jie nepasidavė spaudimui, jie neleido aplinkybėms sugadinti jų pasirodymo ir, svarbiausia, jie turėjo pakankamą persvarą, kad galėtų jaustis ramiai, net ir tada, kai gamta sužaidė savo kortas. Istorinis kontekstas ir pamokos „Kuršių marių regata“ – tai ne tik sportinis renginys, bet ir ilgametę tradiciją turintis renginys, kuris kasmet suburia geriausius Lietuvos buriuotojus. Tai galimybė ne tik pasivaržyti dėl garbės ir taurių, bet ir pasimokyti vieni iš kitų, patikrinti savo jėgas ir ištvermę. Šiemet ši regata mums visiems priminė vieną svarbią pamoką: gamtos jėgai mes esame paklūstantys. Galime turėti geriausias technologijas, galime treniruotis ištisus metus, galime turėti geriausius pasaulio kapitonus, tačiau kai vėjas nusprendžia ilsėtis, viskas sustoja. Ir tai yra didžiulis iššūkis. Ne tik buriuotojams, bet ir organizatoriams. Kaip planuoti renginį, kai pagrindinis elementas yra neprognozuojamas? Kaip užtikrinti, kad visos komandos turėtų lygias galimybes, kai viena diena gali nulemti viską? „Buriavimas – tai visų pirma harmonija su gamta. Kai gamta leidžia, tu sklendi. Kai ne – tenka laukti, tikėtis ir džiaugtis tuo, ką jau pasiekei. Šiemet gamta nusprendė, kad mes jau turime savo nugalėtojus be papildomų pastangų, ir tai, nors ir neįprasta, yra dalis šio sporto žavesio.“ – ( simuliuojama buriuotojo mintis, atspindinti situacijos dvasią ). Kas toliau? Nors šiemet lemiamas etapas neįvyko, tai jokiu būdu nemažina „Kuršių marių regatos“ svarbos. Priešingai, tai dar kartą parodo, koks nenuspėjamas ir tuo pačiu žavus yra buriavimo sportas. Tikėtina, kad organizatoriai ir toliau ieškos būdų, kaip užtikrinti kuo sklandesnį renginį, galbūt apgalvos alternatyvius scenarijus ekstremalioms oro sąlygoms. O buriuotojai? Jie grįš į vandenis, tęs treniruotes ir lauks kitų varžybų. Nes tai, ką jie myli – tai ne tik taurės ir pergalės, bet pats procesas, pati kova su vėju ir bangomis. Ir net jei kartais vėjas pasisuka ne į tą pusę, jie žino, kad svarbiausia – nepasiduoti ir visada būti pasiruošus, nes kitą kartą gamta gali būti kur kas dosnesnė. Šiemet Kuršių marių regata mums visiems parodė, kad net ir sporte, kur svarbiausia yra žmogaus valia ir įgūdžiai, gamta vis tiek turi paskutinį žodį. Ir kartais, kad laimėtum, tereikia būti tiesiog priekyje, kai gamta nusprendžia baigti žaidimą.