Vandensvydžio U20 rinktinė: 11-a vieta ir trenerio dilema – „Neatradome savo identiteto“
Lietuvos jaunieji vandensvydininkai Europos U20 čempionate Portugalijoje užėmė 11-ą vietą. Apmaudūs pralaimėjimai vieno ar dviejų įvarčių skirtumu neleido pakil
Saulėtos Portugalijos pakrantėje, kur vandensvydžio burbuliukai ir aistringi šūksniai skambėjo it vasaros simfonija, baigėsi Europos U20 vandensvydžio čempionato I diviziono kovos. Mūsų šalies garbę gynusi jaunimo rinktinė, vedama patyrusio trenerio Igorio Martinovičiaus, liko 11-oje vietoje. Atrodytų, skaičiai – tik skaičiai, tačiau už jų slypi istorija, kupina vilčių, nusivylimų ir svarbių pamokų, kurios, tikėtina, formuos ateities Lietuvos vandensvydį. Šis rezultatas, nors ir nepasiekė aukštumų, kurias galbūt svajojome, yra svarbus atspirties taškas analizei. Komanda, kurios potencialas neabejotinai yra didesnis nei galutinė pozicija, susidūrė su iššūkiais, kurie neleido atsiskleisti visu gražumu. Vienas iš tokių iššūkių, kaip atvirai pripažino treneris Martinovičius, yra komandos identiteto paieškos. Kelias link 11-os vietos Turnyras prasidėjo ne taip, kaip tikėtasi. B grupėje, kurioje rungtyniavo lietuviai, pirmosios rungtynės tapo nemaloniu pažadinimu. Priešininkai iš Suomijos, net ir nepriskiriami vandensvydžio grandams, pademonstravo solidų žaidimą ir nugalėjo mūsų komandą rezultatu 13:6. Nors rezultatas gali pasirodyti iškalbingas, verta atkreipti dėmesį į rungtynių eigą: 3:1, 3:0, 2:2, 5:3. Tai rodo, kad pirmajame kėlinyje lietuviai dar bandė atsitiesti, tačiau vėliau prarado iniciatyvą. Šis pralaimėjimas, be jokios abejonės, turėjo psichologinį poveikį. Tačiau vandensvydžio pasaulyje, kaip ir bet kuriame kitame sporte, svarbiausia – gebėti atsitiesti. Ir būtent tai turėjo padaryti mūsų jaunieji sportininkai. Deja, viso čempionato metu komandai nepavyko išvengti apmaudžių pralaimėjimų, kurie, kaip pastebėjo treneris, buvo itin skausmingi. Du kartus lietuviai nusileido varžovams vos vieno ar dviejų įvarčių skirtumu. Tokios rungtynės, kai pergalė slysta iš rankų pačiose pabaigoje, palieka gilų pėdsaką žaidėjų psichikoje ir komandos bendrame pasitikėjime savimi. Trenerio įžvalgos: „Neatradome savo aiškaus identiteto“ Po čempionato pabaigos, kai emocijos kiek atslūgo, treneris Igoris Martinovičius pasidalino savo įžvalgomis, kurios atskleidžia gilesnes problemas nei vien tik rezultatai. Jo žodžiai apie „neišrastą identitetą“ yra tarsi lakmuso popierius, rodantis, kur slypi tobulintinos sritys. „Taip ir neatradome savo aiškaus identiteto“, – po čempionato Portugalijoje konstatavo Lietuvos U20 rinktinės strategas Igoris Martinovičius. Šie žodžiai yra itin svarbūs. Ką reiškia „neišrastas identitetas“ vandensvydyje? Tai gali reikšti daugybę dalykų: komanda neturi aiškios žaidimo filosofijos, nesugeba pritaikyti skirtingų taktinių schemų pagal varžovą, trūksta pasitikėjimo savimi, kad būtų galima diktuoti žaidimo tempą, arba tiesiog nesugebama sutelkti visų jėgų į bendrą tikslą. Vandensvydis yra greitas, dinamiškas ir taktiškai sudėtingas žaidimas. Komanda turi žinoti, kaip gintis, kaip pulti, kaip efektyviai išnaudoti žaidimą su žmogaus persvara ar mažesniu kiekiu žaidėjų. Kai trūksta aiškumo šiuose aspektuose, rezultatai tampa svyruojantys. Tai, kad komanda nepademonstravo nuoseklaus žaidimo, rodo ir minėti apmaudūs pralaimėjimai. Kai rezultatas yra labai mažas, dažnai tai reiškia, kad abi komandos žaidė panašiai, ir nugalėtojas paaiškėjo dėl vieno ar dviejų lemiamų momentų. Tačiau jei komanda turi aiškų identitetą – pavyzdžiui, agresyvią gynybą ir greitus kontratakavimus, ar ramų, pozicinį puolimą, ji turėtų labiau kontroliuoti žaidimo eigą ir nepalikti visko atsitiktinumui. Statistika ir reikšmė Nors iš pateiktų šaltinių negalime išsamiai analizuoti visos statistikos, galime įvardyti keletą svarbių faktų: Galutinė komandos vieta: 11-a. Vienas iš pralaimėjimų: 13:6 prieš Suomiją. Kiti du pralaimėjimai: 1 ir 2 įvarčių skirtumais. Šie skaičiai, nors ir lakoniški, pasako daug. 11-a vieta Europos čempionate U20 amžiaus grupėje rodo, kad esame tarp pajėgiausių Europos jaunimo komandų, tačiau dar turime nemažai darbo, norėdami konkuruoti su lyderiais. Pralaimėjimas Suomijai, nors ir neatrodo katastrofiškas, vis tiek buvo startinis smūgis. Tačiau svarbiausia yra tie du pralaimėjimai vieno ar dviejų įvarčių skirtumu. Tai signalas, kad komanda gali žaisti su stipresniais varžovais, bet trūksta kažko, kad laimėtų lemiamą kovą. Tai gali būti patirtis, psichologinis pasirengimas, fizinis pasirengimas tam tikru momentu ar tiesiog sprendimų priėmimas kritinėse situacijose. Šio čempionato svarba yra didžiulė. Tai ne tik jaunųjų sportininkų galimybė parodyti save tarptautinėje arenoje, bet ir treneriams – įvertinti komandos pajėgumą, atrasti talentus ir suprasti, kokiomis kryptimis reikia judėti tobulinant žaidimą. Igoris Martinovičius, būdamas strategas iš Juodkalnijos, atneša į Lietuvos vandensvydį kitokią patirtį ir požiūrį. Jo kritika, nors ir skausminga, yra vertinga. Ji padeda neapsigauti gražiais žodžiais ar pavieniais sėkmingais momentais, o siekti nuoseklaus, apgalvoto žaidimo. Vandensvydžio bendruomenėje, kaip ir kitose sporto šakose, svarbu ne tik pergalių skaičius, bet ir tai, kaip komanda auga, tobulėja ir formuoja savo tapatybę. Šis Europos U20 čempionatas Portugalijoje tapo ne tik varžybomis dėl medalių, bet ir svarbiu mokymosi etapu. Tikėtina, kad analizuodami šio sezono klaidas ir neatsakytus klausimus, lietuviai vandensvydininkai ateityje atras tą „aiškų identitetą“, apie kurį kalba treneris Martinovičius, ir galės siekti aukštesnių tikslų tarptautinėje arenoje.