„Sūduvos“ širdis plaka toliau: Skinkio svajonės ir netektis futbolo pasaulyje
Lietuvos futbolo pasaulį sukrėtė netektis, tačiau tarp gedulo aidų skamba ir viltis. "Auksinę Marijampolę" kūręs Karolis Skinkys dalijasi mintimis apie ateities
Marijampolės S. Dariaus ir S. Girėno stadione, kur kiekvienas žalias takelis alsuoja aistringomis pergalėmis ir kartais skaudžiomis pralaimėjimų pamokomis, tvyrojo dviprasmiška nuotaika. Šeštadienis, visai neseniai palikęs ryškią žymę kalendoriuose, atnešė ne tik sportinius lūkesčius, bet ir skaudžią žinią, sukrėtusią visą Lietuvos futbolo bendruomenę. Tačiau, kaip ir dera tikram sportui, net ir didžiausio gedulo akivaizdoje, gyvenimas ir svajonės tęsiasi. Šiandien mūsų žvilgsniai krypsta į žmogų, kuris savo vizija ir darbu prisidėjo prie vienos ryškiausios „Sūduvos“ istorijos atkarpų – Karolio Skinkio. „Auksinės Marijampolės“ architektas ir naujos svajonės Karolis Skinkys, žmogus, kurio vardas neatsiejamai susietas su „Auksine Marijampole“ – laikotarpiu, kai FK „Sūduva“ pasiekė istorinius pergalių viršūnes, dabar dalijasi savo mintimis apie ateitį. Jo žodžiuose juntama nostalgija praeičiai, bet dar stipresnis – ryžtas kurti naujus puslapius „Sūduvos“ istorijoje. Nors praeities pasiekimai žavi, Skinkys nesustoja vietoje. Jo svajonės „Sūduvoje“ siekia ne tik vietinių trofėjų, bet ir platesnio tarptautinio pripažinimo. Jis prisimena tuos laikus, kai komanda buvo tarsi darnus mechanizmas, o kiekvienas žaidėjas atidavė visą save. Šiandien, nors ir su kitokiais iššūkiais, ta pati aistra ir siekis nenuslopsta. „Auksinė Marijampolė“ buvo ypatingas metas. Kiekvienas prisidėjo savo dalimi, ir mes kartu kūrėme istoriją. Dabar norisi tą patį jausmą ir sėkmę perkelti į naują etapą „Sūduvoje“. Tikiu, kad su tinkama strategija ir komandos dvasia galime pasiekti dar daugiau.“ Skinkio kelias futbole neapsiribojo vien tik Lietuva. Jis turėjo galimybę pažinti ir Indijos futbolo pasaulio specifiką, kur, pasak jo, karaliauja savitas chaosas. Ši patirtis, nors ir kupina iššūkių, neabejotinai praturtino jo supratimą apie sporto vadybą ir tarptautinius ryšius. Tačiau grįžimas į gimtinę ir darbas su „Sūduva“ jam turi ypatingą reikšmę. Tai ne tik darbas, bet ir misija – atgaivinti ir sustiprinti klubą, kuris mylimas tūkstančių sirgalių. Netektis, sukrėtusi Lietuvos futbolą Tačiau tarp šių viltingų minčių apie ateitį, Lietuvos futbolo pasaulis sulaukė ir itin skaudžios žinios. Šeštadienį anapilin iškeliavo ilgametis futbolo treneris, savo patirtimi ir išmintimi praturtinęs ne vieną jauną futbolininką – Algirdas Klimkevičius. Lietuvos futbolo federacijos paskelbta žinia sukėlė didžiulį liūdesį ir pasipiktinimą tarp futbolo bendruomenės narių. Algirdo Klimkevičiaus vardas skambėjo ne tik kaip trenerio, bet ir kaip žmogaus, kuriam futbolas buvo ne tik darbas, bet ir gyvenimo aistra. Jo indėlis į jaunųjų talentų ugdymą ir lietuviško futbolo vystymą yra neįkainojamas. Nors tiesioginio ryšio tarp Karolio Skinkio ateities vizijų ir Algirdo Klimkevičiaus netekties nėra, šie du įvykiai atspindi dvigubą Lietuvos futbolo realybę: gyvybingą siekį tobulėti ir neišvengiamą praradimą. Tai primena, kad sportas yra ne tik pergalių ir rekordų istorija, bet ir žmonių, jų aistros, atsidavimo ir, deja, kartais skaudžių išsiskyrimų istorija. Ko galime tikėtis iš „Sūduvos“ ir ką paliko Klimkevičius? Karolio Skinkio grįžimas ir jo ambicijos „Sūduvoje“ suteikia vilties, kad klubas judės tinkama linkme. Jo patirtis, įgyta tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, gali tapti raktu į naujus pasiekimus. Tikėtina, kad jis sieks stiprinti komandos sudėtį, tobulinti treniruočių procesus ir kurti dar stipresnę komandos dvasią. „Sūduvos“ gerbėjai neabejotinai tikisi, kad klubas vėl kovos dėl aukščiausių tikslų, o galbūt ir pakartos „Auksinės Marijampolės“ laikus. Kita vertus, Algirdo Klimkevičiaus netektis palieka didelę tuštumą Lietuvos futbole. Jo perduotos žinios, patirtis ir meilė žaidimui buvo gyvas pavyzdys daugeliui. Jo darbas su jaunimu tikrai nenueis veltui, o jo įtaka bus juntama dar ilgus metus. Tai priminimas apie svarbą puoselėti futbolo tradicijas ir gerbti tuos, kurie savo gyvenimą paskyrė šiam sportui. Šie du įvykiai – tai tarsi veidrodžiai, atspindintys Lietuvos futbolo dabartį ir ateitį. Viename matome ryžtą kurti ir siekti, kitame – skaudų, bet neišvengiamą praradimą. Tačiau tikra sporto dvasia yra gebėjime priimti abu šiuos aspektus, mokytis iš praeities, gerbti tuos, kurie mus paliko, ir su viltimi žvelgti į rytojų. „Sūduvos“ kelias tęsiasi, o Algirdo Klimkevičiaus atminimas gyvuos futbolo širdyse.