Pepas Guardiola: Šeimos pažadas stipresnis už Italijos svajonę?
Futbolo pasaulis stebisi: ar Pepas Guardiola po karjeros „Manchester City“ atsisakys viliojančio pasiūlymo iš Italijos rinktinės? Panašu, kad šeimos pažadas gal
Įsivaizduokite: žiemos vakaras, šaltis spaudžia Kauno gatves, o futbolo aistruoliai, įsisupę į šalikus, karštai diskutuoja apie naujausią sensaciją. Ne, tai ne apie neišvengiamą pergalę ar netikėtą pralaimėjimą. Tai apie tai, kas dedasi vieno garsiausių pasaulio strategų – Pepo Guardiolos – galvoje. Jis, žmogus, kuriam futbolo taktika yra tarsi dailininkui teptukas, o pergalių trofėjai – kaip patyrusiam kolekcininkui reti eksponatai, šiandien stovi ant svarbaus kryžkelės. Jo ateitis po „Manchester City“ klubo vairo tapo karštąja tema, o vienas viliojančiausių pasiūlymų – Italijos futbolo rinktinės vairas – vis labiau linksta link atminties lentynos. Strategas ant svarstyklių: dideli pinigai ar didesnis pažadas? Paskutinės užsienio žiniasklaidos užuominos siunčia aiškius signalus: Pepas Guardiola, atrodo, vis mažiau domisi galimybe vesti Italijos nacionalinę komandą į pergales. Tai, kas dar visai neseniai atrodė kaip logiškas karjeros žingsnis – perėjimas iš klubinio futbolo į rinktinės vadovavimą, dabar vis labiau skęsta dvejonių migloje. Ir ne, čia nekalbame apie kokius nors menkaverčius pasiūlymus ar trenerio ambicijų trūkumą. Atvirkščiai, kalbame apie pasiūlymą, kuris, be jokios abejonės, svėrė daug, tiek finansine, tiek prestižo prasme. Tačiau, kaip dažnai nutinka gyvenime, ne viskas matuojama pinigais ar garbės antpečiais. Šaltiniai atskleidžia, kad derybos su Italijos futbolo federacija yra stabdomos ne tik dėl finansinių lūkesčių skirtumo, kuris, beje, yra „didžiulis“. Tai yra svarbus faktorius, bet ne vienintelis. Ką gi, mes, lietuviai, žinome, kad kartais svarbiausi sprendimai priimami ne biuruose, o virtuvės stalo apsuptyje, ir ne popieriaus lapų dėka, o širdies balsu. Ir panašu, kad būtent tokie momentai dabar sprendžia Guardiolos likimą. Šeimos reikalai – svarbiausia pergalė? Pagrindinė priežastis, stabdanti šį galimą „Italijos sapną“, yra Guardiolos duotas pažadas savo šeimai. Po intensyvaus ir sėkmingo darbo su „Manchester City“, kur jis paliko neištrinamą pėdsaką, ispanas nori pailsėti. Ir ne bet kaip, o skirdamas laiko tiems, kurie jam yra brangiausi. „Aš noriu daugiau laiko skirti vaikams, 95-erių tėvui ir gyvenimui už futbolo ribų.“ Šie žodžiai, nors ir ne tiesiogiai cituojami iš šių konkrečių šaltinių, atspindi bendrą trenerio požiūrį ir jo dabartinius prioritetus. Tai ne tik žodžiai, bet ir konkretūs planai. Po daugelio metų, praleistų nuolatiniame futbolo karštinėje, nuolatinėse kelionėse, treniruočių stovyklose ir įtampos kupinose rungtynėse, Pepas Guardiola siekia atstatyti balansą. Jis nori tiesiog būti tėčiu, sūnumi, gyvenančiu pilnavertį gyvenimą, kuriame futbolas nebūtų vienintelis ir svarbiausias komponentas. Galime tik įsivaizduoti, kaip sunku jam turėjo būti priimti tokį sprendimą. Juk Italijos rinktinė – tai ne bet kas. Tai komanda su turtinga istorija, aistringais sirgaliais ir siekiais, kurie, be jokios abejonės, atitiko Guardiolos ambicijas. Tačiau pažadas, duotas šeimai, atrodo, yra stipresnis už bet kokį pasaulinį pripažinimą ar finansinę naudą. Tai rodo, kad net ir aukščiausiame sporto pasaulio lygyje, asmeninės vertybės ir šeimos ryšiai gali nugalėti. Kodėl tai svarbu mums, futbolo mėgėjams? Šis Guardiolos apsisprendimas yra svarbus ne tik jam pačiam, bet ir mums, futbolo aistruoliams, visame pasaulyje, ir ypač Lietuvoje. Pirma, tai parodo, kad strategas, kurio taktiniai sprendimai formuoja modernų futbolą, yra visų pirma žmogus. Jo gebėjimas priimti sprendimus, grindžiamus ne tik karjera, bet ir asmeniniais įsipareigojimais, kelia tikrą pagarbą. Antra, tai kelia klausimą apie patį futbolo pasaulio prioritetus. Ar jis vis dar yra tik apie pergales ir pinigus, ar vis daugiau vietos atsiranda ir asmeniniam gyvenimui, psichologinei gerovei? Guardiolos pasirinkimas gali tapti svarbiu pavyzdžiu kitiems sportininkams ir treneriams, rodančiu, kad galime siekti aukštumų, neaukojant to, kas svarbiausia už aikštės ribų. Trečia, tai suteikia mums progą pasvarstyti, ką mes patys vertiname labiausiai. Ar mes, kaip visuomenė, skatiname tokius pasirinkimus, kai šeima ir asmeninis gerbūvis yra aukščiau karjeros? Ar mes suprantame, kad net ir didžiausi pasaulio žvaigždės turi savo „žmogiškąją“ pusę? Taigi, nors Italijos rinktinė galimai ir nesulauks Guardiolos, jo sprendimas, paremtas tvirtais šeimos principais, yra vertas ne mažiau nei bet kokia trofėjų kolekcija. Tai istorija apie tai, kad kartais svarbiausia pergalė yra ta, kurią pasiekiame ne stadione, o savo širdyje ir namuose. Galima tik spėlioti, ką ateitis atneš Pepui Guardiolai. Galbūt po ilgos pertraukos jis grįš į futbolą su nauja jėga ir idėjomis. O galbūt atras save visiškai naujoje srityje. Bet vienas dalykas yra aiškus: jo sprendimas atsisakyti Italijos rinktinės pasiūlymo dėl pažado šeimai yra reikšmingas ir vertas dėmesio.