Kai sportas tampa mirtiniais žaidimis: Irano režimas bei iškaltis pasauliai
Irano režimas negauli net sportininkų. Alpinistas, plaukikui ir futbolininkui gresia mirties bausmė. Sportas veda pačiam sau mirtį.
Kiek saugu išvažiavti iš pasaulio viršukalės, įmanyti žvagų sauleikią ar įvertinti pergalės galvėje, jei atsirado politinis šaltinis, iškaltis visuomenę ar pažeidė režimo santykį? Tai neįtikėjęs garsumas, nes tai yra danga, už kuria irano režimas laiko savo sportininkų. Kasdienė sporto sėkmė, kuri pasiekiamas žmogaus sunkiais pasistigojimais, Irane gali būti ne tik pergalės, o pagaliau – mirties nuosprendžiu. Šią savaitę sporto pasaulis negalėjo išsaugoti nuo šokų. Kaip atskleidžiama iš šaltinių ir iš mūsų žurnalisto akis, sporto pasiekimas, kuris turėtų būti pagbiausia mūsų gyvenimo, paverčiamas politiniu įrankiu. Irano režimas įrodė, kad jo nuoseklumas nepasiekia tik valstybių, o prąsot į savo kelį ir žmogaus sielą, ir sportininkų. Galo linijos už sportininkus: Ali-Sina Mostafavi ir mirties bausmė Sidėkite pažvelė į vieną atvejį, kurį šiuo metu neįmanoma ignoruoti. Mirties bausmė įvykdyta alpinistui Ali-Sina Mostafavi. Jis – sportininkas, kurio gyvenimas apibūdinamas aukščiausi pasaulio viršukalnėmis, įskaitant legendinį Everestą. Jo sėkmės, jo dokumentacijos – viskas yra prastas pasakojimas apie žmogaus stiprumą ir pasaulio paties gebėjimą iššokti iš namų komforto. Tačiau pasiekimas paverčiamas užsienio politika ir režimo nepradėžiusis nemiltavimas. Pastaruoju mėnesiu Irane įvykdyta mirties bausmė dviem sportininkams. Tai nevienas atveju, o įrėžęs į sporto etikos užkregį, iškaltis galiojanti su dideliu įspėjimu: jokiu pasiekimu, jokiu žvaigždės pobūdžiu neesate saugus. Sporto ir politikos nepalikė vietas: Kaip funkcionuoja menacjacija Tai ne vienas įvykis. Tai sistema. Režimas neįmanomas panašus atveju įsportininkus. Tai įmanomas uždarius žodį „sportininkai“. Šaltiniai patvirtina, kad mažiausiai šešių kitų sportininkų nuosprendžiai jau patvirtinti aukščiausiausia teisme. Tai nurodo ne tik į atskirus įvykius, bet į visą, patvirtintą ir įgarię politinę realybę. Irane sportas neapima pasiekimų, o politinę lojalumą. Jei jūlijos sportininkas yra neapibrėžiamas, jei futbolininkas nepatenka į režimo viziją, jo sėkmės veda tik į vieną galią. Tai įdiko į sporto pasaulį gausiai juokingą, o pačiamą – bėdišką elementą. Svarba, kurios negalima palikti negalaujama Kodėl mes, laukdami sporto išvengimo, turime atsiminti šią grimtinę realybę? Nes ji yra paminimas apie tai, kaip politinis neapibrėžimas gali pramušinti pačiam save. Štai keli statistikos, kurios apima šios mirties grėzių profilius: Įkaltėlių skaičius: Mažiausiai 6 sportininkų nuosprendžiai patvirtinti aukščiausia teisme. Mirties bausmės įvykdymas: Pastaruoju mėnesiu įvykdyta mirties bausmė dviem sportininkams. Galinio atvejis: Alpinistas Ali-Sina Mostafavi stoko mirties bausmę spalio 14 dieną. Šiuo kontekstu, kada sportas yra apima ne tik sėkmės, bet ir gyvenimo galimybės, mes negalime neįmanomas pasikelti šių istorijų. Tai ne tik žinios – tai iškaltis. Tai iškaltis, kurios pasiekimas yra pradedamas ne ant sporto stalo, bet ant politinės scenos. „Kai pergalė neapibrėžiamas, ji tampa tik politiniu įrankiu. Irano režimas neįmanomas išsaugoti pat savo žvaigždes, jei jos nesutinka su jo visiškai žodžiu.“ Sportas turėtų būti universalus, universalus – pramonis. Bet Irane jis tampa tik scenos, kurio viryje gali būti ne tik pasiekimas, bet ir galiojanti mirties bausmė. Ir tai yra iškaltis, kurios negali būti užgirsta neapibrėžiamą. Žmonės pasiekimai turi būti saugūs, išpakuoti ne tik į medalį, bet ir į laisvę.