Jubiliejų sutinkanti sporto organizatorė Milda Laurutėnaitė: „Kiekviename darbe labai svarbus mokėjimas išgirsti žmogų“
Žinoma Lietuvos kūno kultūros ir sporto organizatorė Milda Laurutėnaitė balandžio 10 dieną sutinka savo 70-ąjį gimtadienį. The post Jubiliejų sutinkanti sporto
Milda Laurutėnaitė FOTO: asmeninis albumas Marytė Marcinkevičiūtė Žinoma Lietuvos kūno kultūros ir sporto organizatorė Milda Laurutėnaitė balandžio 10 dieną sutinka savo 70-ąjį gimtadienį. Pasitinkate savo jubiliejinį gimtadienį. Ko daugiau jūsų širdyje – džiaugsmo nugyventais metais, ar gailesčio, kad jie taip greitai bėga ir dar daug darbų nespėjote padaryti? Nugyventi metai – mūsų turtas, tai nieko ir nesigailiu. O ką dariau, visada viską laiku spėdavau ir svarbiausia – pačiu laiku išėjau į užtarnautą poilsį. Kaip dabar bėga jūsų dienos, kai iš Vilniaus grįžote gyventi į gimtąjį Ignalinos rajoną? Gražus mūsų Ignalinos kraštas, tad pusę metų – šiltąjį sezoną – praleidžiu kaime, o šaltajam sezonui grįžtu į Vilnių. Mano Navikų kaimas yra Didžiasalio seniūnijoje tarp Dysnos ir Birvėtos upių, apsuptas 33 tvenkinių, kuriuose auga ne tik karpiai, bet tai yra saugoma teritorija – Birvėtos biosferos poligonas, skirtas gausybės paukščių apsaugai. Čia peri gulbės giesmininkės, griežlės, antys, mažieji kirai, žąsys ir kiti paukščiai, kurie rytais savo giesmėmis begaliniai džiugina mus. Netoliese yra ir Agarinio, Dumblio, Tverečiaus ir Erzvėto ežerai. Kaimas yra pasienio zonoje, pasieniečiai svetimą tuoj pastebi, o ir mus pačius kartais paprašo parodyti dokumentus. Kaimas – tikra ramybės ir atgaivos oazė. Savo gyvenimą susiejote su organizacine sporto veikla, ar apie tokį gyvenimo kelią svajojote mokykloje, buvote fiziškai aktyvi, o gal siekėte didesnio meistriškumo, kaip ir visi ignaliniečiai – slidinėjote? Kai stojau mokytis, tai svajojau ir norėjau būti pedagoge. Mokykloje buvau fiziškai aktyvi, jai atstovaudavau bėgimo, slidinėjimo, šaudymo varžybose. Buvau kaimo vaikas, nesiekiau didesnio meistriškumo, nes nebuvo ir sąlygų, sporto mokykla buvo tik už 40 kilometrų. Tada niekas vaikų nevežiojo, nebuvo ir mokyklinių autobusiukų. Į mokyklą žiemą su slidėmis čiuoždavau apie 5 kilometrus, o pavasarį, rudenį – su dviračiu. Nutarėte studijuoti Vilniaus pedagoginiame institute geografiją ir fizinį lavinimą. Kaip sekėsi studijos? Apsisprendimą pasirinkti geografijos ir fizinio lavinimo mokytojos specialybę, galvoju, lėmė visgi vaikystėje, vėliau ir mokykloje patirtas judėjimo džiaugsmas, aplinka. Labai domėjausi geografija, norėjau kuo daugiau pažinti savo ir svetimus kraštus, tai irgi imponavo pasirinkimą. Atvykus studijuoti nebuvo lengva, dviguba specialybė, ypač sunkus mokslas buvo kartografija, geologija, dideli fiziniai krūviai. Nebuvau tam stipriai pasirengus, bet visus normatyvus išlaikydavau, lankiau slidinėjimo treniruotes. Esu be galo dėkinga dabar jau šviesaus atminimo trenerei Birutei Skernevičienei, kurios paskatinta įsitraukiau į mokslinį darbą, tapau pirmąja kūno kultūros specialybės diplomante Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Birutė buvo mano diplominio darbo vadovė, mano trenerė ir mano sielos gydytoja. Ji visuomet surasdavusi laiko patarti, padėti, buvo darbštumo ir stropumo pavyzdys. Studijų metais daug patirta nepamirštamų akimirkų sporto stovyklose Tamašavoje, nepamirštamos praktikos Vilniaus 23-oje vidurinėje mokykloje, Grigiškėse. Įspūdinga geografijos praktika šiaurėje, apkeliauta laivu nuo Murmansko iki Archangelsko, pabuvota Chibinų kalnuose, Apatitų kasyklose ir dar buvo daug visko. Institute gavome stiprius pedagogikos pagrindus, kas vėliau labai padėjo ir organizaciniame darbe. Gavote paskyrimą dirbti tuomečiame Kūno kultūros ir sporto komitete: pirmaisiais metais buvote Respublikinio sporto metodikos kabineto instruktorė, Gyventojų fizinio lavinimo skyriaus vyriausioji trenerė. Darbų buvo begalės, pasidalykite savo įžvalgomis apie darbą, kokių patirčių įgijote? Baigusi VPI pasirinkau paskyrimą dirbti Vilniuje. Gerai mokiausi, pagal pažangumą, berods, buvau trečia, tai pasilikti Vilniuje man nebuvo jokių problemų. Turėjau du pasiūlymus: dirbti mokslinį darbą Pedagogikos mokslinio tyrimo institute arba organizacinį Kūno kultūros ir sporto komitete. Kadangi institute jau buvo tekę dirbti mokslinį darbą ir jau žinojau, kas laukia, todėl tai ir nulėmė, kad pasirinkau nežinomą organizacinio darbo sritį. Norėjosi judėjimo, kelionių, maniau, kad daug važinėsiu, keliausiu, bet iš pradžių realybė buvo kita. Reikėjo dirbti tai, ko institute niekas nemokė. Mes puikiai buvome išmokyti vesti kūno kultūros pamokas, bet ne sudarinėti sąmatas, rašyti įsakymus, nutarimus, rengti kolegijai, sporto forumams projektus, organizuoti pasitarimus, seminarus, konferencijas. Tuometiniam Kūno kultūros ir sporto komitetui vadovavo be galo reiklus profesionalus vadovas Zigmantas Motiekaitis, čia ir buvo geriausiai išmokta pamoka, kaip reikia dirbti organizacinį darbą bei už jį atsakyti. 1978-aisiais, kai atėjau dirbti į komitetą, jau buvo prasidėjęs masinis renginys „Nuo gintarinės Baltijos – iki olimpinės Maskvos“, teko jį perimti. Dalyviams reikėjo įveikti 1200 km, renginys buvo skirtas 1980 metų Maskvos olimpinėms žaidynėms. Gaminome specialius ženkliukus, pažymėjimus, skaičiavome kilometrus, o prizas buvo kelialapis į olimpines žaidynes, todėl buvo didžiulė paskata bėgioti. Vėliau organizavome analogiškus renginius „Iš Nemuno krašto – į olimpines aukštumas“, „Judėjimas – sveikata, našus darbas“. Tekdavo važiuoti į Maskvoje rengiamas SSRS tautų spartakiadas, būti atsakingai už kultūrinę programą. Kiekvienas laiko tarpsnis, kiekviena epocha turi savo ideologiją ir savo sporto politiką bei renginius, skirtus atskiroms svarbioms datoms paminėti. Pavyzdžiui, 2003-iaisiais organizavome Lietuvos sporto žaidynes, skirtas valstybės dienai – karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejui paminėti. Jų tikslas buvo priminti jaunimui, sporto visuomenei Lietuvos istorijos lemtingiausius įvykius. Ar galite palyginti fizinį žmonių aktyvumą sovietmečiu su dabartine fizinio aktyvumo banga, kokių įžvelgiate panašumų ir skirtumų? Sovietmečiu jaunimas gal daugiau laisvalaikio praleisdavo lauke, privalomai laikė PDG normatyvus, o tam reikėjo pasiruošti. Tais laikais miestuose ir rajonuose, kolektyvuose taip pat vykdavo įvairios sporto šventės, jos vyksta ir dabar. Pastaruoju metu ir sporto federacijos pradėjo rūpintis, kad jų sportu susidomėtų ir sportuotų kuo daugiau jaunimo, o anksčiau treneriams daugiausiai rūpėjo tik sporto mokyklų perliukai, neplėtojant sporto šakos masiškumo. Vis daugiau žmonių užsiiminėja sporto klubuose, kurių sovietų laikais buvo gal vienas, kitas. Pažymėtina ir tai, kad dabar ir sveikatos įstaigos vis daugiau akcentuoja judėjimą kaip vieną sveikatą stiprinančių veiksnių, todėl vis daugiau žmonių matau vaikščiojančių ar važinėjančių dviračiais. Ne kiekvienam lemta būti geru sporto organizatoriumi, todėl būtų įdomu sužinoti, kaip jums pavyko užsikariauti mėgėjiško sporto entuziastų širdis? Kai 1978-aisiais po instituto baigimo pradėjau dirbti, pamenu, paskambindavau į kokio nors miesto ar rajono sporto komitetą, prisistatydavau, niekas tada manęs nepažinojo, bet greitai užmegzdavau ryšius ir vėliau tokių problemų nekildavo – iš balso pažindavo. Bendravimo įgūdžių pasitobulinti teko ir Lietuvos viešojo administravimo institute, o pedagogikos išmokau institute. Sporto organizacijose, kurių veiklą man teko koordinuoti, dirbo be galo puikūs žmonės, savo srities specialistai, tik su jų visų pagalba plėtojome mėgėjišką sportą. Kiekviename darbe, manau, labai svarbus ne tik dalykiškasis, bet ir žmogiškasis faktorius, mokėjimas suprasti, išgirsti žmogų ir jam padėti. Tuo vadovavausi ir užkariavau mėgėjiško sporto entuziastų širdis. Prisimenu Kaune per Pasaulio lietuvių sporto žaidynių forumą iš Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio lavinimo sporto sąjungos gavau padėką „Už nevaldišką požiūrį į valdišką darbą, tiesiant ŠALFASS tiltus į Lietuvą“, tai tikrai pakuteno širdį. 2004-aisiais buvau apdovanota Lietuvos Prezidento ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, 2001-aisiais – KKSD aukso medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“, o 2005-aisiais – Sporto garbės komandoro ženklu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“, taip pat Vilniaus miesto savivaldybės III laip