Jokubaitis: 384 dienos ant ledo – ir vėl ant parketo!
Po ilgos pertraukos ir sunkios reabilitacijos Rokas Jokubaitis grįžo į krepšinio aikštelę. Lietuvos talentas pasidalino mintimis apie prarastą laiką ir ateities
Šaltas, atšiaurus Miuncheno oras galėjo pasirodyti ne toks baisus kaip metai, praleisti toliau nuo svajonės. Kai kurie sportininkai po ilgos pertraukos tikrai jaučiasi lyg iš kitos planetos. Bet Rokas Jokubaitis – ne „kai kurie“. Po 384 dienų, kurios galėjo atrodyti kaip amžinybė, jis vėl žengė ant krepšinio parketo, kur jam ir vieta. Ir, žinoma, jis tai padarė su tuo jam būdingu lietuvišku užsispyrimu ir šypsena. Grįžimas po 384 dienų: ne tik kūno, bet ir sielos reabilitacija Tai nebuvo eilinis sugrįžimas. Tai buvo triumfas. Triumfas prieš save, prieš abejones, prieš tą ilgą, varginantį reabilitacijos procesą po sunkios kelio traumos. 384 dienos – beveik metai be oficialių rungtynių. Metai, kai krepšinis, jo aistra ir profesija, liko tik prisiminimuose ir treniruočių salėse, bet ne tikroje, gyvoje kovoje. Rokui tai buvo daugiau nei tik fizinis atsigavimas. Tai buvo ir emocinis išbandymas, grįžimas prie savęs, prie to žaidėjo, kurį matėme prieš traumą. „Vieni metai be krepšinio – per daug“, – su palengvėjimu ir, be abejo, su lengva ironija atsiduso Jokubaitis. Šie žodžiai, pasakyti ne vienam portalui, atspindi visą jo pergyventą laikotarpį. Kai sportas tampa tavo gyvenimo dalimi, kai esi jaunas, talentingas ir kupinas ambicijų, prarasti metus – tai kaip prarasti dalį savęs. Tai ne tik statistika, tai – emocijos, tai – identitetas. „Tai turėtų būti mano antrasis sezonas Miuncheno „Bayern“ gretose, tačiau oficialiai – ne...“, – kalbėdamas su portalu euroleague.net atviravo į aikštę po ilgo reabilitacijos laikotarpio sugrįžęs Rokas Jokubaitis. Šie žodžiai puikiai iliustruoja situaciją. Jis jau buvo „Bayern“ žaidėjas, jis jau buvo įsiliejęs į komandą, bet oficialiai – ne. Traumos juk nesirenka, kada pulti. Jos tiesiog nutinka, nutraukdamos planus ir svajones. Tačiau Rokas parodė, kad net ir tokie nesklandumai negali sustabdyti tikro sportininko dvasios. Kelias atgal: ne tik talentas, bet ir tvirtybė Grįžimas po sunkios kelio traumos reikalauja ne tik fantastiško medicininio personalo darbo ir tinkamo reabilitacijos plano, bet ir pačio sportininko vidinės stiprybės. Rokas Jokubaitis, dar visai neseniai laikytas viena ryškiausių Lietuvos krepšinio ateities viltis, turėjo susidurti su šia realybe. 384 dienos – tai ilgas laikas, per kurį galima ne tik atstatyti fizinę formą, bet ir pamiršti, ką reiškia jausti adrenalino antplūdį rungtynių karštinėje. Jo pasirodymas ant parketo Miunchene, be jokios abejonės, sukėlė didelį džiaugsmą ne tik jam pačiam, bet ir visiems lietuviams, sekantiems jo karjerą. Tai yra vienas tų momentų, kai supranti, kodėl sportas žmones taip jaudina. Tai yra istorija apie įveiktas kliūtis, apie pasiryžimą ir apie tai, kad net ir sunkiausiais momentais galima rasti jėgų atsitiesti. „Without basketball, I’m not the same person“, – taip Rokas apibūdino savo būklę be krepšinio. Šie žodžiai skamba labai giliai. Jie rodo, kad krepšinis jam – ne tik darbas, bet ir esminė gyvenimo dalis, formuojanti jo asmenybę. Kai toks žmogus grįžta, tai yra šventė ne tik sporto gerbėjams, bet ir visai bendruomenei, kuri vertina atsidavimą ir kovą. Ką tai reiškia Rokui ir Lietuvos krepšiniui? Šis sugrįžimas yra svarbus ne tik asmeniniu lygmeniu Rokui Jokubaičiui, bet ir visam Lietuvos krepšiniui. Jaunas žaidėjas, turintis potencialo ir patirties Eurolygoje, yra didelis turtas. Jo sugrįžimas į rikiuotę suteikia „Bayern“ komandai daugiau galimybių, o Lietuvos rinktinei – stipresnį žaidėją ateities kovoms. Nors šaltiniai nenurodo konkrečios statistikos iš pirmųjų sugrįžimo rungtynių, svarbiausia yra pats faktas – Rokas vėl žaidžia. Tai reiškia, kad jam pavyko įveikti sunkiausią etapą. Dabar jo laukia grįžimas į optimalią sportinę formą, įpratimas prie rungtynių tempo ir pasitikėjimo atgavimas su kiekvienomis rungtynėmis. Analogiškus jausmus, nors ir šiek tiek kitame kontekste, galime įžvelgti ir Kiprui Kažukolovui, kuris taip pat grįžo į rinktinę po traumos. Jo žodžiai „Smagu vėl visus sutikti“ atspindi tą pačią komandinę dvasią ir džiaugsmą grįžus į savo pasaulį. Tai rodo, kad sportininkams draugystė ir komanda yra labai svarbūs elementai reabilitacijos ir grįžimo kelyje. Rokas Jokubaitis grįžo. 384 dienos – ilgas laiko tarpas, bet jis parodė, kad aistra krepšiniui ir tvirtas charakteris gali nugalėti bet kokias kliūtis. Dabar belieka tikėtis, kad jo kelias bus sėkmingas, pilnas pergalių ir, svarbiausia, be naujų traumų. Lietuva laukia jo žaidimo!