Jocytės „Valkyries“ – WNBA finiše be Jocytės ir pergalių dvasios? Kurtinaičio rinktinė irgi stringa...
Lietuvių krepšinio gerbėjams šios dienos žinios nelepina. WNBA lygoje Justės Jocytės „Golden State Valkyries“ patyrė antrą pralaimėjimą iš eilės, o nacionalinė
Akimirką stabtelėkime prie to jausmo, kai viltys nuvilia. Kai tikėjaisi ryškių spalvų, o matai tik pilką. Taip, turbūt panašiai turėtų jaustis daugelis lietuviško krepšinio aistruolių pastarosiomis dienomis. WNBA lygoje Justės Jocytės atstovaujama ekipa „Golden State Valkyries“ vėl suklupo, o Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė, vedama patyrusio stratego Rimo Kurtinaičio, irgi nepasiekė pergalės džiaugsmo. Du skirtingi pasauliai, du skirtingi iššūkiai, bet vienas bendras liūdesys – pralaimėjimo kartėlis. „Valkyries“ ir Jocytės tylūs vargai WNBA „Golden State Valkyries“ šį sezoną WNBA lygoje buvo žadėję daug. Daug ambicijų, daug talentingų žaidėjų ir, žinoma, daug pergalių. Komanda, kuriai atstovauja jaunoji lietuvių talentė Justė Jocytė, iki šiol demonstravo solidų žaidimą ir buvo tarp lygos lyderių. Tačiau paskutinės savaitės tapo tikru išbandymu – tai jau antras pralaimėjimas iš eilės. Šįkart ant parketo nesužibo ir pati Jocytė, o jos komanda rezultatu 70:73 (12:17, 14:21, 25:11, 19:24) nusileido Čikagos „Sky“ ekipai. Šis rezultatas nėra katastrofa, bet tai signalas. Ypač kai jis seka po ankstesnio nesėkmingo pasirodymo. „Valkyries“ lygoje dabar turi 25 pergales ir 11 pralaimėjimų balansą, o „Sky“ ekipa su 15 pergalių ir 22 pralaimėjimais vis dar bando kabintis į atkrintamųjų varžybų zoną. Tai, kad Jocytė šį kartą liko ant suolo, gali reikšti įvairius dalykus – nuo taktinio sprendimo iki smulkios traumos ar tiesiog trenerio noro duoti pailsėti žaidėjai. Tačiau kiekvienas toks praleistas mačas, kai komanda pralaimi, kelia klausimų dėl žaidėjos vaidmens ir įtakos komandai. Galbūt tai tik laikinas sustojimas, šiaip sėkmės trūkumas ar tiesiog varžovų gynyba, kuriai „Valkyries“ nerado tinkamo atsako. Tačiau WNBA yra lyga, kurioje nėra lengvų pergalių, o kiekvienas suklupimas gali kainuoti aukštą vietą reguliariajame sezone, kas, savo ruožtu, paveikia pasiruošimą ir pasitikėjimą prieš lemiamas kovas. Lietuvos rinktinė – kur dingusi „krepšinio dvasia“? Ne ką geresnės žinios atkeliauja ir iš Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės stovyklos. Rimo Kurtinaičio vadovaujama komanda patyrė jau trečiąjį pralaimėjimą paeiliui. Šįkart tai įvyko po to, kai Arizonos universiteto strategas išreiškė nepasitenkinimą, kad „šiandien nepajaučiau Lietuvos krepšinio dvasios“. Šie žodžiai skamba itin skaudžiai, ypač turint omenyje, kokią svarbią vietą krepšinis užima lietuvių širdyse. Trečiasis pralaimėjimas iš eilės – tai ne atsitiktinumas. Tai jau tampa tendencija, kuri kelia rimtą susirūpinimą. Nors šaltinis nenurodo konkrečių varžovų ar rezultato, pats faktas, kad rinktinė stringa, yra labai reikšmingas. Ypač prieš artėjančius svarbius tarptautinius turnyrus, tokius kaip Olimpinės žaidynės ar Europos čempionatas. Ar komanda dar neatrado savo žaidimo ritmo? Ar trūksta tarpusavio supratimo? O galbūt trūksta tos pačios „krepšinio dvasios“, apie kurią kalbėjo treneris? „Šiandien nepajaučiau Lietuvos krepšinio dvasios“ – Rimas Kurtinaitis, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės strategas. Šie žodžiai yra ne tik kritika žaidėjams, bet ir visai sistemai. Jie parodo, kad kažkas ne taip – galbūt per didelės ambicijos, galbūt per mažai atsidavimo, o galbūt tiesiog nuovargis ir spaudimas. Lietuviškas krepšinis visada buvo žinomas dėl savo kovotojiškumo, aistros ir nepaklusnumo. Kai tas dvasios trūksta, tai matosi iš karto. Kodėl šie įvykiai svarbūs? Šie įvykiai yra svarbūs ne tik sportine, bet ir emocine prasme. Mums, lietuviams, krepšinis yra daugiau nei sportas. Tai dalis mūsų identiteto, tautinės pasididžiavimo ir vienybės simbolis. Kai mūsų rinktinė ar lietuvių žaidėjai tarptautinėse arenose patiria nesėkmes, tai paliečia mus visus. Justės Jocytės atveju, tai yra jos kelio WNBA pradžia. Kiekvienas pralaimėjimas, kiekviena neįtraukta į sudėtį minutė yra svarbus. Tai formuoja jos karjerą, jos pasitikėjimą savimi ir jos ateitį. Norisi tikėti, kad tai laikinas etapas ir ji greitai vėl spindės ant parketo. Kalbant apie rinktinę, tai yra jos pasirengimo etapas prieš didžiuosius iššūkius. Trečiasis pralaimėjimas iš eilės – tai rimtas signalas, kad reikia peržiūrėti viską: nuo treniruočių iki žaidimo taktikos ir motyvacijos. Ar pavyks Kurtinaičiui ir jo komandai surasti tą trūkstamą „krepšinio dvasią“ ir sugrįžti į pergalių kelią? Tik laikas parodys. Šiuo metu galime tik stebėti, analizuoti ir, žinoma, palaikyti. Nesvarbu, ar tai būtų jaunoji talentė WNBA, ar nacionalinė komanda. Juk svarbiausia – tikėti ir neprarasti vilties. Net ir tada, kai rezultatai nelepina.