Ar Jūsų treneris – tik „iš gatvės“? Profesorius Skurvydas – apie iššūkius lietuviškame sporte
Lietuvoje sporto trenerių gretos auga, tačiau ar visi jie pasirengę vesti mus į pergalę? VDU profesorius Arūnas Skurvydas kelia svarbius klausimus apie kompeten
Įsivaizduokite: karštą vasaros dieną, lauko aikštynas dūzgia nuo energijos. Jaunas, ambicingas vaikinas, kažkada pats žibėjęs jaunimo komandose, dabar su užsidegimu aiškina grupeliui entuziastų, kaip atlikti pritūpimą. Jo akys švyti, balsas skamba užtikrintai. Atrodo, viskas puiku. Bet ar tikrai? Ar ta deganti aistra ir asmeninė patirtis yra viskas, ko reikia, kad tampum kompetentingu sporto treneriu? Šis klausimas, deja, tampa vis aktualesnis Lietuvos sporto erdvėje, o jam atsakyti mums padeda Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Arūnas Skurvydas. Asmeninės patirties iliuzija Lietuvoje pastebimas aktyvus asmeninių trenerių skaičiaus augimas. Tai lyg ir džiugina – sportas tampa prieinamesnis, motyvacijos šaltinių atsiranda daugiau. Tačiau profesorius Skurvydas pastebi tendenciją, kuri kelia rimtą susirūpinimą. Didelė dalis šių naujųjų trenerių į sporto pasaulį ateina ne per oficialius universitetinius mokslus ar specializuotus trenerių kursus, o tiesiog remdamiesi savo pačių sportine karjera. Žmogus, kuris nuo paauglystės intensyviai sportavo, pasiekė tam tikrą formą ir dabar, natūraliai, mano, kad gali dalintis žiniomis ir vesti kitus link jų sportinių tikslų. Taip, entuziazmas ir asmeninė patirtis yra neabejotinai svarbūs. Jie gali tapti puikiu pagrindu, tačiau ar pakankamu? „Kompetentingam treneriui vien patirties neužtenka“, – griežtai konstatuoja profesorius Skurvydas. Ir tai ne tušti žodžiai. Jis akcentuoja, kad sporto mokslas, anatomija, fiziologija, psichologija, treniruočių metodika – visa tai yra sudėtingos disciplinos, kurias reikia išmanyti ne tik intuityviai, bet ir moksliškai pagrįstai. Paprastas „aš taip dariau ir man pavyko“ principas gali būti ne tik neveiksmingas, bet ir pavojingas kitam žmogui, kurio kūnas, jo reakcijos, galimybės ir net sveikatos būklė yra kitokia. Ką slepia oficialūs mokslai? Kodėl gi studijos universitete ar specializuoti kursai yra tokie svarbūs? Profesorius Skurvydas aiškina, kad šios mokymo programos suteikia sisteminių žinių apie tai, kaip veikia žmogaus organizmas fizinio krūvio metu. Tai apima ne tik raumenų ir kaulų sistemos biomechaniką, bet ir energijos apykaitą, treniruočių adaptaciją, traumų prevenciją ir reabilitaciją. Be šių fundamentalių žinių, treneris rizikuoja neteisingai parinkti krūvius, nesuprasti, kaip optimizuoti rezultatus, ir, kas blogiausia, sukelti rimtų sveikatos problemų savo auklėtiniams. „Dažnai tai būna asmenys, kurie sportavo nuo paauglystės, pasiekė tam tikrą sportinę formą ir nusprendė, kad gali treniruoti ir kitus“, – apie vieną iš tendencijų kalba profesorius. Šis požiūris, nors ir suprantamas iš žmogiškosios perspektyvos, sporto pasaulyje gali tapti rimtu iššūkiu. Juk kiekvienas individas yra unikalus. Tai, kas tiko vienam, nebūtinai tiks kitam. O trenerio darbas – tai ne tik parodyti, kaip daryti pratimus, bet ir suprasti, kodėl ir kaip juos daryti, atsižvelgiant į individualius poreikius, galimybes ir tikslus. Šiuolaikinis sportas reikalauja vis daugiau precizijos ir mokslinio pagrindimo. Net pačios populiariausios sporto šakos, kaip antai krepšinis, kurioje Lietuva turi gilias tradicijas, negali ignoruoti mokslo pasiekimų. Profesionalūs krepšininkai, jų fizinė forma, atsigavimas po traumų, treniruočių programos – visa tai nuolat tobulinama remiantis naujausiais tyrimais. Ir jei profesionaliame sporte tai yra norma, tai kodėl gi šios žinios neturėtų pasiekti ir mėgėjų, besitreniruojančių asmeninių trenerių pagalba? Kas laukia Lietuvos sporto? Prof. Skurvydo pastebėjimai yra signalas visai Lietuvos sporto bendruomenei. Tai ne tik kritika, bet ir raginimas atkreipti dėmesį į kokybės kontrolę sporto trenerių rengimo srityje. Svarbu ne tik skatinti žmones sportuoti, bet ir užtikrinti, kad jie tai darytų saugiai ir efektyviai. Tai reiškia, kad turėtų būti didesnis dėmesys skiriamas ne tik asmeninei patirčiai, bet ir oficialiam išsilavinimui bei nuolatiniam kvalifikacijos kėlimui. Galbūt ateityje matysime daugiau iniciatyvų, kurios skatintų tuos, kurie nori tapti treneriais, įgyti būtinus akademinius pagrindus. Galbūt bus stiprinami ryšiai tarp sporto institucijų ir universitetų, kad būtų rengiamos kokybiškesnės trenerių rengimo programos, atitinkančios šiuolaikinius reikalavimus. Juk galutinis tikslas – sveikesnė, sportiškesnė ir labiau informuota visuomenė. Profesoriaus Arūno Skurvydo žodžiai mus verčia susimąstyti. Ar tikrai norime patikėti savo sveikatą ir sportinius pasiekimus žmogui, kuris remiasi tik „savo nuojauta“ ir „gatvės išmintimi“? Ar ne laikas labiau vertinti tuos, kurie į sportą žiūri profesionaliai, moksliškai ir atsakingai? Tai klausimai, į kuriuos kiekvienas sportuojantis lietuvis turėtų atsakyti sau. Galbūt ši diskusija paskatins jaunus, energingus žmones, norinčius dalintis savo sporto aistra, nesustoti ties asmenine patirtimi, o pasinaudoti galimybėmis įgyti išsamių žinių. Juk tikrasis meistriškumas slypi ne tik gebėjime parodyti, bet ir gebėjime paaiškinti, pritaikyti ir užtikrinti saugumą. Ir tai yra neatsiejama nuo rimto, sistemingo mokymosi. Lietuvos sportas turi didelį potencialą. Turime talentingų sportininkų, aistringų sirgalių ir vis daugiau žmonių, norinčių gyventi aktyviai. Kad šis potencialas būtų išnaudojamas maksimaliai ir kad sportas taptų saugus bei naudingas visiems, turime užtikrinti, jog trenerių gretos būtų pilnos ne tik patyrusių, bet ir kompetentingų specialistų. Profesoriaus Skurvydo iškelta problema yra svarbus žingsnis link šio tikslo. Šiuo metu, kai daugybė žmonių ieško sporto profesionalų pagalbos, svarbu, kad jie žinotų, į ką atkreipti dėmesį. Ne tik į trenerio pasiekimus ar jo išvaizdą, bet ir į jo žinias, išsilavinimą ir supratimą apie tai, kaip veikia žmogaus kūnas. Tai yra investicija ne tik į savo sportinę formą, bet ir į ilgalaikę sveikatą. Galbūt atėjo laikas rimtai diskutuoti apie tai, kaip Lietuvoje būtų galima lengviau ir prieinamiau įgyti kokybišką trenerio išsilavinimą? Kaip motyvuoti jaunus sportininkus rinktis mokslinį kelią, o ne tik pasikliauti savo instinktais? Tai klausimai, į kuriuos turime atsakyti, jei norime, kad Lietuvos sportas kiltų į naujas aukštumas, o sportuojantys žmonės būtų saugūs ir laimingi.