80-metį švenčianti Lietuvos krepšinio legenda Modestas Paulauskas: „Dabar didžiausias mūsų turtas ir džiaugsmas – anūkai“
Vienas iškiliausių XX amžiaus Europos krepšininkų, 1972 m. Miuncheno olimpinis čempionas Modestas Paulauskas kovo 19 dieną sutinka 80 metų jubiliejų. The post 8
Modestas Paulauskas. FOTO: Alfredas Pliadis Marytė Marcinkevičiūtė Vienas iškiliausių XX amžiaus Europos krepšininkų, 1972 m. Miuncheno olimpinis čempionas Modestas Paulauskas kovo 19 dieną sutinka 80 metų jubiliejų. Jo titulų kolekcijoje – ir 1964 ir 1974 m. pasaulio bei 1965, 1967, 1969 ir 1971 m. Europos čempiono titulai Be to, legendinis krepšininkas iškovojo 1968 m. Meksiko olimpinių žaidynių bei pasaulio (1970) ir Europos (1973) čempionatų bronzą. M. Paulauskas su SSRS jaunių rinktine tapo Europos jaunių čempionu (1963), o su Kauno „Žalgiriu“ SSRS čempionatuose – bronziniu prizininku (1971, 1973). Jubiliatas prisipažįsta, kad per ilgus sportinio gyvenimo metus spėjo nutikti visko, matė ir šilto, ir šalto, bet yra labai laimingas žmogus. Malonus sutapimas: ir M. Paulauskui, ir „Žalgirio“ klubui, kuriam atiduoti patys gražiausi jaunystės metai – po aštuoniasdešimt. „Jaučiuosi kaip tie dvyniai, it du vandens lašai, iki šių dienų kartu. „Žalgirio“ klubas man suteikė galimybę lankytis jų varžybose, turiu puikias vietas ložėje. Dabar su dideliu entuziazmu arenoje ar per televizorių žiūriu visas žalgiriečių rungtynes“, – sako krepšinio legenda. Pastaruoju metu olimpinis čempionas su žmona Janina džiaugiasi maloniais naujakurių rūpesčiais. Jie jau nebegyvena Šakių rajone, neturi žmonos tėviškėje Slavikuose įsigytos sodybos, kurią po truputį įsirenginėjo ir joje praleisdavo daug vasarų. Prieš metus šeima persikėlė gyventi į Kauną. „Kai ką nusivežam ir į Vokietiją, sūnus irgi nori namų dvasios“, – priduria Modesto žmona Janina. Jų jaunesnysis sūnus 29-erių Modestas antrą sezoną sėkmingai žaidžia Vokietijos antrojoje krepšinio lygoje. „Jis yra 211 cm ūgio, judrus, šoklus, gerai mėto tritaškius. Krepšinį sūnus žaidžia nuo septynerių ar aštuonerių, kai dar treniravau Joniškio, Anykščių ir Šakių komandas. Jis visada kartu su manimi eidavo į treniruotes, gaudavo krepšinio pamokų. Modestas – kiek vėlesnio brendimo, ištįso paskutinėse klasėse. Vokietijoje jam gerai sekasi, sutartį su klubu pratęsė dar metams“, – džiaugiasi Modestas. Olimpinis čempionas norėtų, kad krepšininkais taptų ir abu Modest sūnūs. „Abu anūkai turi ir lietuviškus, ir amerikietiškus pasus. Mat mūsų šaunioji martelė Pihana, Modestuko žmona, yra havajietė. Vyresniajam anūkui Kumanai – pustrečių, o jaunesniam Zigmui – pusantrų metukų. Neseniai juos aplankėme Vokietijoje, kelis mėnesius negalėjome jais atsidžiaugti. Norėčiau, jog jie būtų krepšininkai. Tėvai pagal jų ūgį nupirko krepšinio lentą, yra kamuoliukai. Vyresnysis anūkas jau mėto į krepšį“, – džiaugiasi M.Paulauskas. Jo žmona Janina, jaunystėje irgi mėgėjiškai sportavusi, priduria: „Mums anūkai yra viskas, didžiulis džiaugsmas, priduoda daug sveikatos. Modestas neslepia, kad, kuo tolyn, tuo labiau juos abu myli. Vyresnysis anūkas Kumana jau laisvai lietuviškai ir angliškai skaičiuoja iki dešimties, o vokiškai – iki penkių“. Modestai, kaip jaučiatės sulaukęs tiek metų? Matėme, kad labai jaudinotės, kai buvote pagerbtas „Žalgirio“ arenoje? Tikrai labai jaudinausi, tą pastebėjo ir mano žmona. Juk stovėjau prieš 15 tūkstančių žmonių, kurie gerai išmano krepšinį. Visą laiką jaučiuosi gerai, tačiau viskas priklauso nuo sveikatos. Jei ji gera, tada ir atrodau gerai. Prieš kelerius metus man buvo atlikta stuburo operaciją, tai liko šiokios tokios pasekmės, susilpnėjo kojos. Todėl dabar mano pagrindiniai vaistai – mankšta, judesys ir masažas. Visiems nuolat pabrėžiu, kad negalima užsisėdėti, reikia judėti. Dabar, kai taip įtraukia išmanieji telefonai, kompiuteriai, tai ypač aktualu. Namie ant grindų pasitiesiu kilimėlį ir mankštinuosi. Stengiuosi kiek galima daugiau vaikščioti, mankštinti kojų raumenis, kokie jie bebūtų. Labai džiaugiuosi savo šeima, ji didelis mano turtas. Esate prasitaręs, kad krepšinis tais laikais jums buvo kaip šiandienos jaunimui mobilusis telefonas. Be jo neįsivaizdavote nė vienos savo dienos. Krepšinį pradėjote žaisti nuo šešerių, nors domėjotės ir kitomis sporto šakomis, bet brolis Edmundas už rankos vesdavosi kartu su savimi į krepšinio aikštelę. Ar galite teigti, kad būtent jo pastangų dėka tapote krepšininku? Jis buvo mano pagrindinis rėmėjas. Tačiau šeimoje sportavo ir mano vyriausiasis brolis Emanuelis, kuris gimė 1932-aisiais ir buvo vienas geriausių Lietuvos disko metikų, brolis Edmundas kurį laiką žaidė Lietuvos krepšinio rinktinėje, o sesuo Elvyra atstovavo Lietuvos tinklinio rinktinei. Dabar jie visi, kaip ir tėvai, jau šviesaus atminimo, giliai širdyje saugau jų atminimą. Gimiau Kretingoje, po kelių dienų šeima persikėlė gyventi į Klaipėdą ir įsikūrė dabartinėje Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Buvo ypatingai geros sąlygos sportuoti: tėvai dirbo mokykloje, man buvo gerai pažįstamas visas mokyklos darbuotojų personalas. Kada reikėdavo, netgi šeštadieniais ar sekmadieniais mane visada įleisdavo į sporto salę. Atšalus orams, kartais prie salės trindavausi visą dieną ir džiaugdavausi akimirkomis, galėdamas kelis kartus kamuolį mesti į krepšį. Gyvenome mokyklos patalpose, buvo visos sąlygos sportuoti, kieme dar buvo dvi krepšinio aikštelės, nedidelis stadionėlis, kuriame buvo keletas sektorių, bėgimo takai. Mokykla turėjo netgi plaukimo baseiną, buvo galimybė paplaukioti. Vasarą mokyklos kiemo aikštelės buvo pilnutėlės įvairaus amžiaus žaidėjų – tiek jaunimo, tiek suaugusių. Jau tada krepšinis uostamiestyje buvo sporto šaka Nr. 1 ir mes su dideliu malonumu jį žaisdavome. Nubėgdavome prie Danės upės, išsimaudydavome ir vėl grįždavome atgal. Mama net valgyti mane sunkiai prisikviesdavo. Nebuvo laiko kada apie tai galvoti. Atbėgdavau į kambarį, paimdavau duonos riekutę, užsiberdavau cukraus. Kad jis nuo duonos nenubirtų, ją pamirkydavau vandens kibire. Suvalgydavau taip vadinamus pietus ir vėl – į krepšinio aikštelę. Gera sporto bazė mums buvo ir Smiltynės bei Melnragės paplūdimiai, kurie anksčiau dar nebuvo taip apkrauti, kaip šiandien, todėl ten žaisdavome futbolą, krepšinį. Džiaugiuosi, jog dar vaikystėje pataikiau į pagrindinę arteriją – krepšinį, nes kitos sporto šakos buvo papildomos. Brolis Edmundas manyje kažką tokio matė, pastoviai traukė į krepšinį, kuris man patiko. Krepšinis man teikė emociją, džiaugsmą, ta pagrindinė arterija mane ir atvedė į olimpą. Jūsų pirmasis treneris, dabar jau šviesios atminties Vladas Knašius sakydavo, kad jus į komandą pakvies tik tada, kai pasieksite krepšio tinkliuką. Tikriausiai tai nebuvo didelė problema, nes buvote ypatingai šoklus, būdamas moksleivis į aukštį peršokote 195 cm? Kai man buvo šešeri, jau žinojau, kad Klaipėdoje veikia krepšinio mokykla ir svajojau kuo greičiau į ją patekti. Pas Vladą Knašių treniravosi mano brolis Edmundas, visą laiką stebėdavau jo pratybas. Treneris juokaudamas man ir pasakė, kad, kai pasieksiu krepšio tinklelį, tada mane ir pakvies į komandą kartu treniruotis. Tais laikais nebuvo tokios lygos, kokia dabar yra Lietuvos moksleivių krepšinio lyga, kurioje dėl nugalėtojų vardų žaidžia įvairaus amžiaus jauni sportininkai. Tada pirmosios vaikų grupės buvo sudaromos vos ne iš dvylikmečių-trylikmečių, o dabar treneriai į grupes kviečia daugiausia 8-9 metų vaikus. Kaip paauglys anksti subrendau. Buvau universalus sportininkas, mokyklai atstovavau futbolo, tinklinio, plaukimo, lengvosios atletikos, krepšinio varžybose. Gerokai anksčiau už vyresniųjų grupių krepšininkus pradėjau žaisti. Prisimenu, dar būdamas keturiolikos, jau važiavau į savo pirmąjį penkių miestų krepšinio turnyrą Panevėžyje. Prasidėjo aktyvus žaidimas Lietuvos moksleivių, jaunių rinktinėse, Klaipėdos vyrų komandoje. Žaidimas su vyrais mane skatino labiau tobulėti, derintis prie atletiško vyriško žaidimo, gerai grūdino. 1962-aisiais, būdamas septyniolikmetis, jau atstovavau Klaipėdos „Maisto” vyrų komandai ir tapau Lietuvos čempionu. Man tai buvo kažkas nepakartojamo, didžiulė šventė, kurią ir šiandien puikiai prisimenu. Tais pačiais metais, vos spėjęs baigti vidurinę mokyklą, buvau pakviestas į Kauno „Žalgirio” meistrų komandą, kuriai vadovavo Vytautas Bimba. Mūsų laikais „Žalgiris