Lietuvos teniso legendai Gracijui Remeikiui sužibėti pasaulinėse arenose sutrukdė geležinė uždanga

Marytė Marcinkevičiūtė  

Gegužės 20 dieną 70 metų jubiliejų sutinka legendinis Lietuvos teniso žaidėjas Gracijus Remeikis. Jis Lietuvos kortuose karaliavo net 20 metų (1973-1993): 28 kartus tapo šalies čempionu žaisdamas vienetą ir dvejetus, bei 7 kartus – Lietuvos komandinių varžybų čempionu atstovaudamas Vilniaus „Žalgiriui“, Vilniaus komandai  ir Kauno „Pluoštui“.        

Studijuojant Vilniaus universitete teisę, o vėliau dirbant juriskonsultu Kauno dirbtinio pluošto gamykloje (1977–1980) ir Gamybiniame  autotransporto susivienijime (1980–1990) tenisas jam buvo didelė atgaiva po įtemptos darbo dienos.   

Žaidėjo karjerai einant į pabaigą, 1992-1993-aisiais G. Remeikis dar tapo Lietuvos vyrų dvejeto ir mišraus dvejeto čempionu, tai buvo jo paskutinieji medaliai Lietuvos čempionate.

Geriausio tų metų Lietuvos tenisininko karjera galėjo susiklostyti visai kitaip, jei jis būtų galėjęs išvykti į didelius tarptautinius turnyrus ir įgyti patirties žaisdamas su didelio meistriškumo užsienio žaidėjais.

Tačiau apie keliones į užsienį G. Remeikis galėjo tik pasvajoti, nes jo senelis ir kiti giminės gyveno Australijoje bei JAV ir sovietmečiu buvo bijomasi, jog talentingas Lietuvos žaidėjas nepamatytų pasaulio už geležinės uždangos.

„Istorijos neištrinsi, neperrašysi. Gyvenau tokioje sovietų santvarkoje, kuri rėmėsi propaganda, lozungais, geležine uždanga, laisvojo pasaulio niekinimu“, – atsidūsta jubiliejų sutinkantis legendinis žaidėjas..

Baigęs savo karjerą G. Remeikis iš teniso nepasitraukė: jis buvo išrinktas Lietuvos teniso sąjungos trenerių tarybos pirmininku (1991–2000), buvo Lietuvos moterų (1993–1996) ir vyrų rinktinių kapitonas (1996–2000).

Vis dar nesiskiriate su teniso rakete, treniruojate įvairaus amžiaus tenisininkus. Ar sulaukus tiek metų nesijaučia jų našta?, – paklausiau G. Remeikio.   

Taip, metai bėga labai greitai. Tačiau vis dar yra didelis noras treniruoti tenisininkus, kurie atstovautų Lietuvai tarptautiniuose turnyruose ar laimėtų čempionatus.  

Jėgos jau ne tos, kaip prieš trisdešimt metų, bet didžiulė patirtis ir noras leidžia pasiekti neblogų rezultatų.

Treniruotes vedu UAB „Kauno Žalgirio stadionas“ kortuose, turiu geras sąlygas ir tuo labai džiaugiuosi.

Treniruoti vaikus – nelengva misija. Nuo to, kaip sugebėsite vaikui įskiepyti teisingus pirmuosius įgūdžius, priklausys ir tolesnė jo ateitis. Pasidalykite savo patirtimi, kaip dirbate su vaikais?

Mano įsitikinimu, geriausiai vaikus pradėti treniruoti nuo šešerių metų. Aišku, būna visokių išimčių, tarkime, Gabrielę Masiliūnaitę-Lenciną pradėjau treniruoti nuo 11-os.  

Būdama 16 metų ji laimėjo Lietuvos suaugusiųjų žiemos pirmenybes.

Treniruodamas vaikus, jų savybes geriausiai pajaučiu po poros metų, tuomet geriausiems ir motyvuotiems vaikams didinu treniruočių skaičių.

Deja, tenisas Lietuvoje – labai brangi sporto šaka ir ne visi gabiausi gali treniruotis tiek, kiek reikėtų.

Atvykę treneriai iš Ispanijos stebėjosi geriausių vaikų žaidimu, nes mūsiškiai žaidžia 3-4 kartus mažiau nei vaikai Ispanijos akademijoje, o žaidimo lygis yra panašus.

Didelės problemos kyla mūsų geriausiems 13-15 metų žaidėjams. Jie neturi lygiaverčių partnerių treniruotėse tiek Kaune, tiek visoje Lietuvoje.

Todėl stipriausi  – Vilius Gaubas ir kiti – palieka Lietuvą ir keliasi į užsienį.

Vieni pastarųjų mano treniruotų žaidėjų, kuriems atidaviau po 10 metų – Pijus  Vaitiekūnas, kuris išvyko į Italiją, ir Dovas Deršonas, išvykęs į Švediją.

Šiais metais jie atstovavo Lietuvos vyrų rinktinei Daviso taurės varžybose, kurios yra vadinamos pasaulio komandų pirmenybėmis.

Šiuo metu dar treniruoju Dianą Žilytę-De Oliveira Predą ir Luką Smailį, kurie yra Lietuvos lyderiai savo amžiaus grupėse.

Su kokiomis problemomis susiduriate?

Didžiulė problema – milžiniškos kainos už aikštelių nuomą, o rėmėjų praktiškai nėra. Valstybės požiūris į tenisą lygus nuliui.

Lietuvos teniso bumas prasidėjo Ričardo Berankio ir jo trenerio Remigijaus Balžeko dėka – tada buvo įrengta daug naujų teniso aikštynų, tenisas išpopuliarėjo.

Daugybė žmonių pamilo šį sportą. Edo Butvilo pavyzdys irgi akivaizdus. Tik per stebuklą pasiekus pergales Vimbldone ir kitur, sukruto Lietuvos teniso sąjunga ir rėmėjai.

Visiškai kitaip reaguoja mūsų kaimynai latviai ir estai, kurie dominuoja įvairiose amžiaus kategorijose.

Net 28 kartus tapote Lietuvos čempionu: 5 kartus vieneto, 14 kartų vyrų dvejeto ir 9 kartus mišraus dvejeto. Kaip jūs atėjote į tenisą, kas jums įskiepijo meilę šiai sporto šakai?

Meilę tenisui įskiepijo tėvas Julius Remeikis. Jis buvo eilinis teniso žaidėjas, o mano senelis Alfonsas Remeikis – vienas pirmųjų Lietuvos absoliutus teniso čempionas, iš viso laimėjęs šešis pirmenybių aukso medalius.

Jis žaidė kartu su prezidento Antano Smetonos sūnumi Juliumi, kuris buvo mano tėvo krikštatėvis.    

Tėvas mane išmokė puikios technikos. Mano kamuoliuko padavimo nuotrauka buvo išspausdinta ant SSRS teniso knygos kaip pavyzdinė.

Iki šiol man malonios visos pergalės ir pelnyti titulai. Pačią pirmąją pergalę iškovojau, būdamas dešimties – laimėjau Lietuvos keturiolikmečių čempionatą.

Kai buvo 13-os, tapau aštuoniolikmečių jaunių čempionu. Nuo 15 iki 18 metų – SSRS jaunių rinktinės narys, Kijeve ir Severodonecke  laimėjau SSRS jaunių čempionato bronzą, žaisdamas dvejetą su estu Janu Kree.

1975-aisiais įvykdžiau SSRS sporto meistro normą, atstovavau Lietuvai keliose SSRS tautų spartakiadose.

Visą gyvenimą buvau žalgirietis, SSRS profsąjungų čempionatuose iškovojau medalių.

Ar tenisas buvo jūsų pirmoji sporto šaka?

Taip, tačiau mokykloje patiko visi žaidimai – krepšinis, futbolas, salo tenisas. Viskas, kas yra susiję su kamuoliu, ir visur buvau pažangus (šypsosi).

Namie buvo teniso stalas, krepšinio lankas, galėjau sportuoti iki soties.   

Kuris Lietuvos ar pasaulio tenisininkas buvo jūsų idealas ir norėjote pasiekti tokį pat didelį meistriškumą?

Šiaip idealų neturėjau, nes mes nieko nematėme. Mane kvietė  atstovauti SSRS rinktinei turnyruose Italijoje, tuometėse Vakarų Vokietijoje, Jugoslavijoje ir kitur, bet saugumas niekur neišleido.

Galėjau vykti tik į socialistines šalis, nes mano senelis ir kiti giminės gyveno Australijoje bei JAV.

Su SSRS geriausiais tenisininkais iki 18 metų treniruodavausi stovyklose,  dalyvaudavau tarptautinėse varžybose.

Mane kvietė studijuoti Maskvos centriniame kūno kultūros institute. Galėjau gyventi atskirame kambaryje, gauti solidžią stipendiją, treniruotis su visais stipriausiais SSRS žaidėjais.

Bet tėvai pasakė, jog į užsienį neišvažiuosiu, nes mano giminės už jūrų marių, todėl rusams būsiu tik treniruočių partneris.

Likau Lietuvoje ir mano teniso progresas sustojo, nes į SSRS rinktinę nebuvau kviečiamas. Toks buvo jų atsakymas: arba, arba.

O Lietuvoje dar 20 metų buvau pirmas ar antras, nors žaidžiau tik savo malonumui.

Su kuo žaidėte vyrų ir mišrius dvejetus, kaip keitėsi partneriai, ir ką labiau mėgote: vienetą ar dvejetus?

Viskas patiko. Žaidžiant dvejetus turėjau daugybę partnerių, žaidžiau su teniso žvaigždėmis Vytautu Mažeika, Stasiu Labanausku, Giedriumi Vėželiu, Nijole Čibiraite, Birute Sližyte, Jūrate ir Raminta Mackevičiūtėmis, Galina Misiurova.

Retai pralaimėdavome. Su visais ne kartą laimėjau Lietuvos čempionatus.

Gerai žaidėte ir atviruose, ir uždaruose kortuose, net 14 kartų (1973–1988) tapote Lietuvos žiemos teniso vieneto čempionu. Kuo pasižymėjote kortuose, išsiskyrėte iš kitų?

Gal stipriu padavimu iš oro – tai mano žaidimas. Be to, buvau labai techniškas.

Mėgau žaisti ant greitų dangų. Žaidžiant ant grunto ir lėtų dangų, reikia didžiulės fizinės ištvermės.

Dabartiniai geriausi žaidėjai pasižymi ypatingai geru pasiruošimu, nežmoniška motyvacija, psichologiniu įžūlumu ir nepaprastu gebėjimu kentėti.

Tai yra labai sunkus darbas, bet pergalės džiaugsmas viską atperka. 

Vilniaus universitete studijavote teisę, diplomą įgijote 1977-aisiais, o kada nusprendėte dirbti treneriu?

1988-aisiais prasidėjo „perestroika“, griuvo susivienijimai, gamyklos.  Mane visą gyvenimą traukė tenisas, todėl pradėjau treniruoti, nes turėjau didžiulę patirtį.

Vėliau net Rusijos rinktinės vyr. treneris Anatolijus Lepiošinas su jaunių 16-mečių rinktine atvyko 10 dienų į stovyklą Klaipėdoje, o kitais metais – į Palangą.

Jis mane kvietė kaip trenerį – būti sparingo partneriu, žaisti ir treniruoti tokias žvaigždes kaip Jevgenijus Kafelnikovas, Aleksandras Medvedevas bei kitus, kurie už kelerių metų laimėjo „Didžiojo kirčio“ titulus.

Ar didžiajame tenise buvote laimingas?

Galiu tik džiaugtis. Su tenisu aplankiau 50 pasaulio šalių, įgijau daug patirties.

Įspūdingiausias susitikimas su pasaulio garsenybėmis įvyko Kasablankoje, 100 metų Daviso taurės šventėje. Dalyvavo apie 130 rinktinių kapitonai ir teniso žvaigždės.

Labai džiaugiuosi Vito Gerulaičio kvietimu atvykti į „US open“ turnyrą. Gyvenau ir mėgavausi jų dėmesiu, treniruotėmis.

Dalyvavau pasaulinių superžvaigždžių Timo Gulliksono, Briano Gotfriedo, Chris Evert akademijų rengiamuose parodomosiose treniruotėse ir konsultacijose. 

Savo jaunystę teniso aikštelėse pratęsėte dalyvaudamas senjorų čempionatuose, vėl ėmėte pelnyti medalių: 1994-aisiais pasaulio veteranų  žaidynėse Brisbane (Australija) buvote trečias, o 1998-aisiais Potrlande (JAV) – čempionas. Kokių svaresnių pergalių dar pasiekėte?

Esu laimėjęs Lenkijos atviras pirmenybes Sopote 35-40 metų grupėje žaidžiant vienetą ir dvejetus, su Stasiu Labanausku JAV tapau  vyrų dvejetų nugalėtoju 40-45 metų grupėje.

Pavyko laimėti ir tarptautinius turnyrus Vokietijoje bei Latvijoje žaidžiant vienetus ir dvejetus.

Vokietijoje porą metų teko dirbti teniso treneriu ir žaisti „Regional“ lygoje, dvejetuose nepralaimėjau nė vieno susitikimo.

Ar jūsų šeimoje buvo ir yra daugiau tenisininkų?

Turiu du puikius 11-mečius anūkus dvynukus Jonę ir Julių. Juos treniruoju vieną kartą per savaitę.

Abu sako, kad tenisas patinka, o aš džiaugiuosi juos matydamas, nes daugiau nėra laiko.

Mokslai tęsiasi beveik iki 16 valandos, plius dar korepetitoriai.

Koks jūsų laisvalaikis?

Su šeima mėgstame laisvą laiką leisti sode, kur taip pat nepamirštame teniso.

Kurie šiandienos Lietuvos žaidėjai jus žavi, kokios jų galimybės patekti į geriausių pasaulio žaidėjų reitingo penkiasdešimtuką?

 Džiaugiuosi Viliaus Gaubo ir Edo Butvilo progresu, taip pat Lietuvos teniso bumo iniciatoriumi Ričardu Berankiu.

Manau, Viliui ir Edui pasauliniame reitinge patekti tarp 40-60 geriausiųjų būtų nuostabus rezultatas. To jiems ir linkėčiau.

* * *

Sveikiname!

Gražaus 70 metų jubiliejaus proga sveikiname įžymųjį Lietuvos teniso žaidėją

Gracijų Remeikį,

kuris visą savo karjerą buvo „Žalgirio“ draugijos narys ir ją garsino  įvairiuose turnyruose, o dabar 22 metus treniruoja tenisininkus Kauno „Žalgirio“ teniso bazėje.

70 metų – tai ypatingas gyvenimo tarpsnis, kai galima pažvelgti į nueitą kelią, pasidžiaugti savo gyvenimo pasiekimais ir sukaupta didžiule patirtimi.

Tegul ateinantys metai dovanoja jums dar daugiau džiaugsmo ir įkvėpimo, o gyvenimas būna ilgas ir gražus!

Lietuvos sporto draugija „Žalgiris“

The post Lietuvos teniso legendai Gracijui Remeikiui sužibėti pasaulinėse arenose sutrukdė geležinė uždanga first appeared on Sportas24.