24 valandas ant bėgimo takelio besiruošianti išbėgti Giedrė Teresevičienė: „Rytais jaučiu euforiją, vakarais aplanko baimė“

Savanoriškai bėgti visą parą ant stacionaraus bėgimo takelio daug kam gali pasirodyti, kaip sunkus iššūkis, kurio imtis nesiryžta net patyrę ultramaratonininkai. Tačiau sporto entuziastė, trijų vaikų mama ir kalnų mylėtoja Giedrė Teresevičienė, nusprendė leistis į ištvermės iššūkį, kurio Lietuvoje dar niekas nebandė – 24 valandų bėgimą ant bėgtakio.

Šis bėgimas turi ir gilesnę prasmę – kiekvienas kilometras tampa vilties ženklu vaikams, augantiems be tėvų globos.

Anot G.Teresevičienės, šis 24 valandų bėgimas yra ne vien fizinio ištvermingumo išbandymas, bet ir socialinė iniciatyva, siekianti atkreipti dėmesį į vaikų, augančių šeiminiuose namuose, kasdienybę ir poreikius. Idėja gimė ne siekiant asmeninio įvertinimo ar sportinio pasiekimo, bet buvo sąmoningas sprendimas savo jėgas ir ištvermę panaudoti kilniam tikslui – bėgimo metu surinktos lėšos bus skiriamos SOS vaikų kaimui.

Kaip gimė idėja 24 valandas bėgti ant takelio? 

Šią žiemą, ruošdamasi 100 mylių „Snowdonia by UTMB“ ultramaratonui Šiaurės Velse, netikėtai susidūriau su „šalčio alergija“ – po kiekvieno bėgimo, kuomet oro temperatūra būdavo žemiau nulio, mano odą išberdavo, prasidėdavo nekontroliuojamas čiaudulys. Dėl šios priežasties lauke treniruotis nebegalėjau, nors anksčiau ramiai bėgiodavau ir prie – 20 °C. Kad pasirengimas nesustotų, persikėliau į sporto klubą ant bėgimo takelio. Po kelių ilgesnių seansų supratau, koks psichologiškai sunkus yra monotoniškas judėjimas vienoje vietoje, būtent tuomet gimė idėja: o jei pabandyčiau išbėgti 24 valandas?

Patikrinau ar Lietuvoje jau fiksuotas toks pasiekimas – informacijos neradau, tą man patvirtino ir Lietuvos lengvosios atletikos federacija bei Lietuvos išskirtinių pasiekimų tarnyba. Taip nusprendžiau būti pirmoji lietuvė, bandysianti visą parą išbėgti ant takelio. 

Ar tai Jūsų pirmasis tokio masto fizinis iššūkis?

Paprastai bėgimui renkuosi lauką, o jei galiu – kalnus. Esu įveikusi keturis ilgo nuotolio kalnų ultramaratonus – du jų siekė 168 ir 165 kilometrus, juos finišavau per dvi paras. Tačiau kalnuose gali sustoti, paeiti, dairytis į aplinką.

24 valandos ant bėgimo takelio bus mano pirmasis tokio masto iššūkis. Treniruoklis yra visai kas kita: jokių posūkių, jokios vaizdo kaitos, vien tik nuolatinis judėjimas tame pačiame taške. Todėl šį 24 valandų bėgimą ant takelio laikau visiškai nauja, iki šiol nepatirta riba – ne tik fizine, bet ir psichologine.

Ką Jums asmeniškai reiškia šis bėgimas? Kokios emocijos lydi ruošiantis? Kaip treniruojatės šiam išbandymui?

Jau kelerius metus gyvenu „ultra“ režimu – nuo vieno ilgo kalnų bėgimo prie kito. Pasirengimas tokiems iššūkiams visuomet trunka mėnesius, todėl net nepamenu, kada paskutinį kartą mano planuose nebuvo varžybų. Ruošiantis mano treniruočių programa apima jėgos ir ištvermės pratimus sporto salėje, pilates užsiėmimus raumenims atpalaiduoti bei 50-70 kilometrų bėgimo per savaitę. Jokio specialaus mitybos plano neturiu ir net neketinu turėti – tiek treniruojantis belieka džiaugtis maistu.

Emociškai tai – tikri amerikietiški kalneliai. Rytais jaučiu euforiją, kai suprantu, kad kiekvienas kilometras priartina prie tikslo, o vakare dažnai aplanko baimė, žinant, jog 24 valandos ant to paties takelio pareikalaus ne tik geležinių kojų, bet ir geležinės valios. Būtent šis jausmų mišinys ir motyvuoja ir primena, kad einu teisingu keliu. Finišo linijoje laukia ne tik asmeninė pergalė, bet ir pagalba SOS vaikų kaimuose augantiems vaikams.

Galbūt tai tik pradžia? Ar planuojate daugiau tokių iššūkių?

Jau seniai supratau, kad pradėjus bėgioti ultramaratonus kelio atgal nebėra. Tai tarsi gyvenimo būdas, kuris nepaleidžia. Po kiekvieno išbandymo ateina nuovargis, abejonės, ar dar kada norėsiu tiek bėgti.  Tačiau tai trunka vos kelias dienas. Po to ir vėl pagaunu save besižvalgančią į naujus maršrutus ar nejučiomis perkančią bilietus į kitas varžybas.

Kol jaučiuosi stipri – fiziškai ir psichologiškai – noriu tęsti. Kalnų bėgimai, o dabar ir 24 valandų iššūkis, yra mano būdas pažinti save, augti ir įkvėpti kitus. Galbūt tai tik pradžia.

 Kodėl nusprendėte prisijungti prie SOS vaikų kaimo lėšų rinkimo kampanijos?

Kaip trijų vaikų mama puikiai žinau, kokią galią vaikui turi stabilumas, meilė ir saugūs namai. Pasiryžusi bėgti 24 valandas supratau, kad mano fizinis iššūkis labai panašus į tai, ko kasdien reikia pažeidžiamiems vaikams – nuolatinio, 24 valandas trunkančio rūpesčio, globos.

SOS vaikų kaimai būtent tai ir užtikrina: šeimos pagrindu grįstą rūpestį, ugdymą ir emocinį saugumą vaikams, netekusiems tėvų ar rizikuojantiems juos prarasti. Tai nėra vienkartinė pagalba, o ilgalaikė kelionė kartu su vaiku iki jo savarankiško gyvenimo.

Todėl man natūraliai kilo noras savo sunkiausią sportinį tikslą susieti su šia misija. Kiekvienas nubėgtas kilometras ir kiekvienas paaukotas euras tampa simboliu nuolatinio saugumo, kurį SOS vaikų kaimai kuria vaikams.

 Ką norėtumėte, kad žmonės išsineštų iš šio bėgimo?

Norėčiau, kad žmonės suprastų: siekti didelių dalykų nebūtina būti profesionalu. Aš pati nesu profesionali bėgikė, nesivaikau prizinių vietų, o didžiausią vertę man teikia pats kelias – ilgas pasiruošimas, vidinis darbas ir buvimas su savimi kiekviename žingsnyje.

Bėgdama supratau, kad turiu daugiau ištvermės, nei kada nors maniau. Pradėjau labiau pasitikėti savimi ir svajoti drąsiau. Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi savo stiprybes – tereikia leisti sau pabandyti. Šis bėgimas man yra būdas įkvėpti kitus nebijoti pradėti. Nesvarbu, kur esi šiandien – jei turi tikslą, visada gali rasti kelią.

The post 24 valandas ant bėgimo takelio besiruošianti išbėgti Giedrė Teresevičienė: „Rytais jaučiu euforiją, vakarais aplanko baimė“ first appeared on Sportas24.